Ar tu turi tikėti reinkarnacija?
GRAIKŲ filosofas Platonas įsimylėjimą siejo su reinkarnacijos idėja. Jis tikėjo, kad būdama nemirtinga siela po kūno mirties iškeliauja į „grynųjų idėjų sritį“. Apmąstydama tas idėjas, tokia bekūnė ji kurį laiką gyvena ten. Vėliau persikėlusi į kitą kūną, siela nesąmoningai prisimena tą idėjų sritį ir ilgisi jos. Pagal Platoną, žmonės įsimyli todėl, kad mato savo mylimuosiuose idealią grožio idėją, kurią neaiškiai prisimena ir kurios trokšta.
To mokymo šaltinis ir pagrindas
Reinkarnacijos mokymas neįmanomas be tikėjimo, kad siela nemirtinga. Tad reinkarnacijos šaknų reikėtų ieškoti tose tautose ar šalyse, kurioms būdingas toks tikėjimas. Dėl to kai kurie mano, kad tas mokymas atsirado senovės Egipte. Kiti tiki, kad jis prasidėjo senojoje Babilonijoje. Norėdami išpopuliarinti Babilono religiją, jos dvasininkai iškėlė sielos persikėlimo doktriną. Taip jie galėjo tvirtinti, kad jų religiniai herojai buvo persikūniję žymūs, nors seniai mirę protėviai.
Tačiau tikėjimas reinkarnacija galutinai išsirutuliojo Indijoje. Indų išminčiai svarstydavo visuotines blogio ir žmonių kančių problemas. ‛Kaip jos gali derintis su teisaus Kūrėjo idėja?’ — klausė jie. Jie mėgino paaiškinti prieštaravimą tarp Dievo teisingumo ir netikėtų nelaimių bei nelygybės pasaulyje. Laikui bėgant jie sugalvojo „karmos dėsnį“, veikiantį priežasties ir pasekmės principu: ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Jie sukūrė detalų ‛balansą’, pagal kurį už geras savybes ir blogą elgesį viename gyvenime atlyginama ar baudžiama kitame.
„Karma“ pažodžiui reiškia „veiksmas“. Apie induistą sakoma, kad jo karma gera, jeigu jis prisitaiko prie socialinių bei religinių normų, ir bloga, jei neprisitaiko. Jo poelgiai, arba karma, nulemia jo ateitį visuose būsimuose atgimimuose. „Visi žmonės gimsta su tam tikrais užprogramuotais charakterio bruožais, dažniausiai nulemtais jų veiksmų ankstesniuose gyvenimuose, nors savo fizines ypatybes jie paveldi, — sako filosofas Nikilananda. — [Taigi] žmogus pats yra savo laimės kalvis, savo paties likimo kūrėjas.“ Tačiau svarbiausias tikslas yra išsilaisvinti iš šio persikėlimų ciklo ir susivienyti su brahmanu — aukščiausiąja realybe. Tikima, kad tai galima pasiekti stengiantis laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų ir įgyjant ypatingą induizmo pažinimą.
Taigi mokymo apie reinkarnaciją pagrindas yra sielos nemirtingumo doktrina; ja remiantis pritaikomas karmos dėsnis. Pažiūrėkime, ką Dievo įkvėptas Žodis, Biblija, sako apie šias idėjas.
Ar siela nemirtinga?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, pažiūrėkime į autoritetingiausią šaltinį šia tema — įkvėptą Kūrėjo Žodį. Iš pačios pirmosios Biblijos knygos, kuri vadinasi Pradžios, sužinome tikslią žodžio „siela“ reikšmę. Apie pirmojo žmogaus Adomo sukūrimą Biblijoje sakoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Pradžios 2:7, Brb red.). Aišku, siela yra ne tai, ką žmogus turi, o tai, kas jis yra. Hebrajiškas žodis, čia išverstas „siela“, yra neʹphesh. Biblijoje jis pavartotas apie 700 kartų ir niekada nereiškia atskiros ir nematerialios žmogaus dalies, bet visada kažką apčiuopiama ir fiziška (Jobo 6:7; Psalmių 35:13, Brb red.; 106:9; 118:28).
Kas atsitinka su siela mirštant? Apsvarstyk, kas atsitiko Adomui, kai jis mirė. Nusidėjusiam Adomui Dievas pasakė: „Sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19, Brb red.). Pagalvok, ką tai reiškia. Prieš Dievui sukuriant Adomą iš dulkių, jo nebuvo. Miręs Adomas vėl nuėjo į tą pačią nebūtį.
Paprastai sakant, Biblija moko, kad mirtis yra gyvenimo priešingybė. Ekleziasto 9:6, 11 skaitome: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. Jie nieko daugiau nebesipelno; nes jų atsiminimas paliekamas užmiršti. Ką tik tavo ranka randa darytina, tai daryk kiek gali. Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini.“
Tai reiškia, kad mirusieji nieko negali daryti nei jausti. Jie daugiau nebemąsto ir nieko neatsimena. Psalmininkas sako: „Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai“ (Psalmių 145:3, 4).
Biblijoje aiškiai sakoma, kad mirštant siela nepereina į kitą kūną, o miršta. „Siela, kuri nusidės, pati turės mirti“, — pabrėžiama Biblijoje (Ezechielio 18:4; 18:20, Brb red.; Apaštalų darbai 3:23, Brb red.; Apreiškimas 16:3, NW). Taigi sielos nemirtingumo dogma — pats reinkarnacijos teorijos pagrindas — visiškai nepagrįsta Šventuoju Raštu. Be to ši teorija griūva. Kaip tada paaiškinti tas kančias, kurias matome pasaulyje?
Kodėl žmonės kenčia?
Svarbiausia žmonijos kančių priežastis yra netobulumas, kurį visi paveldime iš nusidėjusio Adomo. „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“, — sakoma Biblijoje (Romiečiams 5:12). Kadangi gimėme iš Adomo, visi sergame, senstame ir mirštame (Psalmių 40:2, 4; Filipiečiams 2:25-27).
Be to, nekintamas Kūrėjo moralinis įstatymas pabrėžia: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį“ (Galatams 6:7, 8). Tad palaidas gyvenimas gali būti emocinių kančių, nepageidautino nėštumo ir lytiškai plintančių ligų priežastis. „Stebina tai, kad 30 procentų žmonių [Jungtinėse Valstijose] miršta nuo vėžio pirmiausia dėl to, kad rūko, ir lygiai tiek pat miršta dėl netvarkingo gyvenimo būdo, ypač dėl maitinimosi įpročių ir nesimankštinimo“, — sakoma žurnale Scientific American. Kai kurios kančias sukeliančios nelaimės yra blogo žmogaus elgesio su žeme padarinys. (Palygink Apreiškimo 11:18.)
Taip, dėl daugelio savo vargų kaltas pats žmogus. Bet kadangi siela mirtinga, dėsnis ‛ką pasėsi, tai ir pjausi’ negali būti taikomas susieti žmogaus kančias su kokia nors karma — tariamo ankstesnio gyvenimo veiksmais. „Kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės“, — teigiama Biblijoje (Romiečiams 6:7, 23). Taigi nuodėmės vaisių nenusinešama į pomirtinį gyvenimą.
Šėtonas Velnias irgi sukelia daug kančių. Iš tikrųjų šį pasaulį valdo Šėtonas (1 Jono 5:19). Ir kaip išpranašavo Jėzus, Jo mokiniai turi būti ‛visų nekenčiami dėl jo vardo’ (Mato 10:22). Todėl teisieji dažnai patiria daugiau sunkumų negu piktieji.
Šiame pasaulyje kai kurie įvykiai atsitinka dėl ne visai aiškių priežasčių. Greičiausias bėgikas gali suklupti ir pralaimėti lenktynes. Galinga armija gali būti sumušta silpnesnių pajėgų. Išmintingas vyras gali nesugebėti susirasti gero darbo ir todėl badauti. Žmonės, puikiai išmanantys verslo vadybą, susidarius aplinkybėms gali nebeįstengti pritaikyti savo žinių ir nuskursti. Daug žinantys asmenys gali užsitraukti valdžios atstovų pyktį ir patekti į nemalonę. Kodėl taip būna? „Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“, — atsako išmintingasis karalius Saliamonas (Ekleziasto 9:11, Brb red.).
Žmonija pradėjo kentėti daug seniau, negu indų išminčiai bandė paaiškinti, kodėl. Bet ar yra viltis, kad ateityje bus geriau? Ir koks yra Biblijoje pažadas mirusiesiems?
Taikinga ateitis
Kūrėjas pažadėjo, kad jis greit sunaikins dabartinę Šėtono valdomą pasaulio visuomenę (Patarlių 2:21, 22, ŠvR; Danieliaus 2:44). Tada tikrai bus teisinga nauja žmonių visuomenė — „nauja žemė“ (2 Petro 3:13). Tuomet „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‛Aš sergu’“ (Izaijo 33:24, Brb red.). Net kankinanti mirtis bus pašalinta, nes Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:4).
Apie Dievo pažadėto naujojo pasaulio gyventojus psalmininkas pranašavo: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius“ (Psalmių 36:29). Be to, romieji „gėrėsis taikos daugybe“ (Psalmių 36:11).
Ankstesniame straipsnyje paminėtas Mukandbajus užmigo mirties miegu nesužinojęs nuostabių Dievo pažadų. Tačiau milijonai tų, kurie mirė nepažinę Dievo, turi perspektyvą būti prikelti tame taikingame naujajame pasaulyje, nes Biblijoje pažadama: „Bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbai 24:15; Luko 23:43, NW).
Žodis „prisikėlimas“ čia išverstas iš graikiško žodžio a·naʹsta·sis, paraidžiui reiškiančio „vėl atsistoti“. Tad prikėlimas yra asmens gyvenimo pavyzdžio atkūrimas.
Dangaus ir žemės Kūrėjo išmintis neribota (Jobo 12:13). Jam nesunku prisiminti mirusiųjų gyvenimo pavyzdžius. (Palygink Izaijo 40:26.) Jehova Dievas taip pat yra begalinė meilė (1 Jono 4:8). Tad jis gali pasitelkti savo tobulą atmintį ne nubausti mirusiuosius už tai, ką jie padarė bloga, bet sugrąžinti juos gyventi žemės rojuje tokius pat, kokie jie buvo prieš mirdami.
Milijonams tokių kaip Mukandbajus prikėlimas reikš, kad jie vėl susitiks su savo artimaisiais. Bet įsivaizduok, ką tai gali reikšti gyvenantiems dabar. Pagalvok, pavyzdžiui, apie Mukandbajaus sūnų, kuris sužinojo nuostabią tiesą apie Dievą ir jo tikslus. Kokia jam paguoda žinoti, kad jo tėvas nėra patekęs į beveik begalinį ciklą atgimimų, kurie visi pilni blogio ir kančių! Jis tiesiog užmigo mirties miegu ir laukia prikėlimo. Kaip džiugu jam mąstyti apie tai, kad vieną dieną jis galės pasidalyti su savo tėvu tuo, ką pats sužinojo iš Biblijos!
Dievo valia yra, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:3, 4). Dabar laikas sužinoti, kaip tu kartu su milijonais kitų jau vykdančių Dievo valią žmonių gali gyventi amžinai žemės rojuje (Jono 17:3).
[Anotacija 7 puslapyje]
„Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Ekleziasto 9:11, Brb red.)
[Rėmelis 6 puslapyje]
Dievo asmenybė ir karmos dėsnis
„Karmos dėsnis, — aiškino Mohandas K. Gandis, — yra nekintamas ir neišvengiamas. Todėl čia nereikia Dievo įsikišimo. Jis nustatė dėsnį ir, taip sakant, ilsisi.“ Gandžiui tai kėlė nerimą.
Tačiau prikėlimo pažadas rodo, kad Dievas labai rūpinasi savo kūriniais. Kad sugrąžintų mirusįjį gyventi žemės rojuje, Dievas turi žinoti ir prisiminti apie tą asmenį viską. Dievas iš tikrųjų rūpinasi mumis visais (1 Petro 5:6, 7).
[Iliustracija 5 puslapyje]
Induisto gyvenimo ratas
[Iliustracija 8 puslapyje]
Dievo Žodis moko, kad bus prikėlimas