Kam tas slaptumas?

„NIEKAS taip nevargina kaip paslaptis.“ Taip bent jau sako prancūzų patarlė. Gal kaip tik dėl to mums malonu žinoti kokią nors paslaptį, bet kartais jaučiamės nusivylę, kai negalime apie tai kalbėti? Vis dėlto amžių amžiais daugeliui žmonių patiko paslaptingumas ir jie burdavosi į slaptas grupes siekti bendro tikslo.

Vienos iš ankstyviausių tokių slaptų bendrijų buvo paslaptingi kultai, praktikuoti Egipte, Graikijoje ir Romoje. Vėliau kai kurių šių grupių religinė įtaka sumažėjo ir jos įgijo politinių, ekonominių ar socialinių atspalvių. Pavyzdžiui, kai viduramžių Europoje kūrėsi gildijos, jų nariai rinkosi slaptai pirmiausia dėl ekonominės savigynos.

Šiais laikais slaptos grupės, sakoma leidinyje Encyclopædia Britannica, dažnai kuriamos vadovaujantis gana kilniais motyvais, galbūt „socialiniais ir geranoriškais tikslais“, bei tam, kad „būtų vykdomos labdaros ir lavinimo programos“. Kai kurios broliškos organizacijos, jaunimo, visuomeniniai klubai ir kitos grupės irgi yra slaptos ar bent pusiau slaptos. Šios grupės yra nekenksmingos; jų nariams tiesiog patinka slaptumas. Slapti priėmimo į grupę ritualai emociškai labai patrauklūs ir stiprina bičiulystės bei vienybės ryšius. Nariai įgyja priklausomybės ir tikslo pojūtį. Tokios bendrijos paprastai kitiems nepavojingos. Pašaliečiams nėra blogiau, kad jie nežino tų paslapčių.

Kada slaptumas pavojingas

Ne visų slaptų grupių slaptumas vienodas. Tačiau, kaip sakoma leidinyje Encyclopædia Britannica, grupės, turinčios „paslapčių paslaptyse“, ypač pavojingos. Enciklopedijoje aiškinama, kad, „specialiais vardais, išbandymais ar apreiškimais“ aukštesnio rango nariai sugeba „išsiskirti“ ir tuo skatina „žemesnio rango narius dėti pastangas siekti tokių aukštų pakopų“. Tokios grupės kelia akivaizdų pavojų. Žemesnio rango asmenys gali visiškai nežinoti tikrųjų tos organizacijos tikslų — būti dar nepasiekę to apreiškimo lygio. Nesunku įsitraukti į kokią nors grupę, kurios tikslai ir jų siekimo būdai tau žinomi tik iš dalies ir kurių tau galbūt net beveik nepaaiškino. Bet į tokią grupę priimtas asmuo vėliau norėdamas išeiti iš jos gali patirti sunkumų, nes, taip sakant, jis jau surištas paslapties ryšiais.

Tačiau slaptumas dar pavojingesnis, jei grupė siekia neteisėtų ar nusikalstamų tikslų ir todėl stengiasi nuslėpti, jog egzistuoja. O jei jos egzistavimas ir pagrindiniai tikslai žinomi, ji gali slėpti savo narių skaičių bei savo trumpalaikius planus. Taip yra su plačių motyvų vedamomis teroristų grupėmis, kurios nuolat šokiruoja pasaulį savo teroristiniais išpuoliais.

Taip, slaptumas gali būti pavojingas tiek asmenims, tiek visai visuomenei. Pagalvok apie slaptas paauglių gaujas, smurtu medžiojančias nekaltas aukas, taip pat apie tokias nusikalstamas grupuotes kaip paslaptingoji mafija, baltųjų pranašumą propaguojančias grupes, pavyzdžiui, kukluksklaną,a jau nekalbant apie daugelį teroristinių grupių visame pasaulyje, kurios ir toliau žlugdo pastangas pasiekti taiką ir saugumą.

Kuo jos užsiima dabar?

Šeštajame dešimtmetyje slaptos grupės kaip šalutinis šaltojo karo produktas buvo sukurtos keliose Vakarų Europos šalyse; jos turėjo būti pasipriešinimo judėjimo branduolys, jeigu sovietai bandytų užkariauti Vakarų Europą. Pavyzdžiui, pagal vokiečių kalba išeinantį žurnalą Focus, „79 slapti ginklų sandėliai“ tuo laikotarpiu buvo įrengti Austrijoje. Ne visos Europos šalys žinojo apie šias grupes. Paskutinio dešimtmečio pradžioje vienas žurnalas tikroviškai rašė: „Iki šiol nežinoma, kiek iš tų organizacijų veikia šiandien ir kuo jos užsiima pastaruoju metu.“

Taip, tikrai. Kas gali iš tikrųjų žinoti, kiek slaptų grupių kaip tik šiuo momentu galbūt kelia pavojų, didesnį negu mes įsivaizduojame?

[Išnaša]