Jehova — Dievas, kuris apreiškia paslaptis

„Yra danguje Dievas, kurs apreiškia paslaptis“ (DANIELIAUS 2:28).

1, 2. a) Kuo Jehova skiriasi nuo savo didžiojo Priešo? b) Kaip tą skirtumą atspindi žmonės?

JEHOVA, aukščiausiasis ir mylintis visatos Dievas, vienintelis visko Kūrėjas, yra išminties ir teisingumo Dievas. Jam nereikia slėpti savo asmenybės, darbų ar tikslų. Jis apreiškia save savo nustatytu laiku ir savo nuožiūra. Tuo jis skiriasi nuo savo Priešo, Šėtono Velnio, kuris bando nuslėpti savo tikrąją asmenybę ir ketinimus.

² Kaip Jehova ir Šėtonas, taip ir jų garbintojai yra priešybės. Paklūstantys Šėtono vadovavimui apibūdinami kaip dviveidžiai ir apgavikai. Jie daro tamsybės darbus, tačiau stengiasi pasirodyti geradariais. Korinto krikščionims buvo pasakyta nesistebėti tuo. „Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Korintiečiams 11:13, 14). O krikščionys savo Vadovu laiko Kristų. Gyvendamas žemėje, jis tobulai atspindėjo savo Tėvo, Jehovos Dievo, asmenybę (Žydams 1:1-3). Tad sekdami Kristų krikščionys imituoja Jehovą, tiesos, aiškumo ir šviesos Dievą. Jiems irgi nereikia slėpti savo asmenybės, darbų ir tikslų (Efeziečiams 4:17-19; 5:1, 2).

3. Kaip galime paneigti kaltinimą, kad žmonės, tampantys Jehovos Liudytojais, yra verčiami prisidėti prie „slaptos sektos“?

³ Tuo laiku, kuris, jo požiūriu, tinkamiausias, Jehova atskleidžia smulkmenas apie savo tikslus ir apie ateitį, apie kurią žmonės anksčiau nežinojo. Todėl jis yra paslaptis atskleidžiantis Dievas. Taigi norintys jam tarnauti žmonės yra kviečiami — net raginami — sužinoti tą apreikštą informaciją. 1994 metais vienoje Europos šalyje apklausus daugiau kaip 145000 Liudytojų sužinota, kad kiekvienas iš jų prieš apsispręsdamas tapti Liudytoju vidutiniškai trejetą metų asmeniškai tyrinėjo Jehovos Liudytojų mokymus. Jie apsisprendė ne verčiami, o laisva valia. Jie ir toliau turi valios ir veiksmų laisvę. Pavyzdžiui, pradėję nepritarti aukštoms krikščionių moralės normoms, kai kurie vėliau nusprendė, jog nebenori būti Liudytojais. Tačiau įdomu, kad per paskutinius penkerius metus didelė dalis tų buvusių Liudytojų ėmėsi priemonių atnaujinti bendravimą ir savo liudytojišką veiklą.

4. Dėl ko ištikimiems krikščionims nereikia nerimauti ir kodėl?

⁴ Žinoma, ne visi buvę Liudytojai grįžta; tarp jų yra ir tokių, kurie kažkada turėjo atsakingas pareigas krikščionių susirinkime. Tai neturėtų stebinti, nes pasitraukė net vienas iš artimiausių Jėzaus pasekėjų, apaštalas Judas (Mato 26:14-16, 20-25). Bet ar tai yra priežastis nerimauti dėl pačios krikščionybės? Ar tai paneigia sėkmę, kurią Jehovos Liudytojai patiria mokydami kitus? Visai ne, nes juk ir Judo Iskarijoto išdavikiškas poelgis nesugriovė Dievo tikslų.

Nors visagalis, bet mylintis

5. Iš kur žinome, kad Jehova ir Jėzus myli žmones, ir kaip jie parodė tą meilę?

⁵ Jehova yra meilės Dievas. Jis rūpinasi žmonėmis (1 Jono 4:7-11). Nors jo padėtis didinga, jam malonu daryti žmones savo draugais. Apie vieną jo senovės tarną skaitome: „‛Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu’, o jis buvo pramintas Dievo draugu“ (Jokūbo 2:23, Brb red.; 2 Kronikų 20:7; Izaijo 41:8, Brb red.). Kaip draugaujantys žmonės dalijasi slaptomis žiniomis, arba paslaptimis, taip elgiasi ir Jehova su savo draugais. Šiuo atžvilgiu Jėzus imitavo savo Tėvą, nes jis susidraugavo su savo mokiniais ir dalijosi su jais paslaptimis. „Aš nebevadinu jūsų vergais, — pasakė jis jiems, — nes vergas nežino, ką daro jo ponas. Bet jus aš esu pavadinęs draugais, nes visa, ką aš girdėjau iš savo Tėvo, jums pranešiau“ (Jono 15:15, NTP). Slapta informacija, arba „paslaptys“, žinomos Jehovai, jo Sūnui ir jų draugams, suvienija juos nenutrūkstamais meilės ir atsidavimo ryšiais (Kolosiečiams 3:14).

6. Kodėl Jehovai nereikia slėpti savo ketinimų?

⁶ Jehovos vardo reikšmė „Jis — tapimo priežastis“ nurodo jo gebėjimą tapti tuo, kuo jis turi tapti, kad įgyvendintų savo tikslą. Skirtingai nei žmonėms, Jehovai nereikia slėpti savo ketinimų nuogąstaujant, kad kiti gali sukliudyti įgyvendinti juos. Jam tiesiog negali nepasisekti, tad savo Žodyje, Biblijoje, jis atvirai atskleidžia daug ką iš to, ką numato daryti. Jis pažada: „Mano žodis... negrįš į mane tuščias, bet padarys, ko tik aš norėjau, ir bus sėkmingas tuose dalykuose, kuriems aš jį siunčiau“ (Izaijo 55:11).

7. a) Ką Jehova išpranašavo Edene ir kaip Šėtonas įrodė, kad Dievas teisus? b) Kaip visada pasitvirtina 2 Korintiečiams 13:8 paminėtas principas?

⁷ Netrukus po maišto Edene Jehova bendrais bruožais atskleidė prasidėjusio ginčo tarp jo ir jo Priešo, Šėtono, galutinį rezultatą. Dievo pažadėtajai Sėklai bus skausmingai, bet ne mirtinai įdrėksta, o Šėtonas galiausiai bus visiškai sutraiškytas (Pradžios 3:15, Brb red.). 33 m. e. m. Velnias iš tikrųjų įdrėskė Sėklai, Kristui Jėzui, nužudydamas jį. Taip Šėtonas įvykdė tai, kas parašyta Rašte, ir kartu įrodė, kad Jehova yra tiesos Dievas, nors to, žinoma, Šėtonas nenorėjo. Jo neapykanta tiesai ir teisingumui, išdidumas, nenoras atgailauti vedė jį prie to, kad jis padarė kaip tik tai, ką Dievas buvo apie jį išpranašavęs. Taip, visiems tiesos priešininkams, netgi pačiam Šėtonui, tinka principas: „Mes... nieko negalime prieš tiesą, bet tiktai už tiesą“ (2 Korintiečiams 13:8).

8, 9. a) Ką žino Šėtonas, bet ar šis žinojimas kliudo Jehovai įgyvendinti savo tikslus? b) Kokio aiškaus perspėjimo neklauso Jehovos priešininkai ir kodėl?

⁸ Nuo tada, kai 1914 metais buvo nematomai įkurta Dievo Karalystė, išsipildė Apreiškimo 12:12: „Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ Tačiau ar žinodamas, kad jam liko mažai laiko, Šėtonas keičia savo elgesį? Tai Šėtonui reikštų pripažinti, kad Jehova yra tiesos Dievas ir kaip Aukščiausiasis Valdovas vienintelis yra vertas būti garbinamas. Tačiau Šėtonas nenori prisipažinti pralaimėjęs, nors žino visus faktus.

⁹ Jehova atvirai pasako, kas įvyks, kai Kristus ateis įvykdyti nuosprendžio Šėtono pasaulio sistemai (Mato 24:29-31; 25:31-45; 25:46, NW). Šiuo atžvilgiu apie pasaulio valdovus jo Žodyje pranešama: „Kai žmonės kalbės: ‛Gyvename ramiai ir saugiai’, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį“ (1 Tesalonikiečiams 5:3). Paklūstantys Šėtono vadovavimui neklauso šio aiškaus perspėjimo. Jie apakinti, nes jų širdys nedoros, ir tai trukdo jiems atgailauti dėl savo blogo elgesio bei pakeisti savo planus ir strategiją, kuria siekiama trukdyti Jehovos tikslams.

10. a) Ar visiškai išsipildė žodžiai iš 1 Tesalonikiečiams 5:3 ir kaip į tai turėtų žiūrėti Jehovos tautos žmonės? b) Kodėl netikintys asmenys ateityje gali dar labiau priešintis Dievo tautos žmonėms?

¹⁰ Ypač nuo 1986-ųjų, kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautiniais taikos metais, pasaulyje atvirai kalbama apie taiką ir saugumą. Buvo imtasi konkrečių priemonių užtikrinti pasauliui taiką, ir tai davė tam tikrų rezultatų. Ar tai jau visiškas šios pranašystės išsipildymas, ar ateityje galime laukti kokio nors stulbinančio pranešimo apie tai? Jehova paaiškins tai jam tinkamu metu. O tuo tarpu likime dvasiškai budrūs, ‛laukdami ir ruošdamiesi Dievo dienai’ (2 Petro 3:12, ŠvR). Kai laikui bėgant vis daugiau kalbama apie taiką ir saugumą, kai kurie žinantys, bet ignoruojantys tą perspėjimą asmenys gali vis įžūliau tvirtinti, kad Jehova nenori ar negali tesėti savo žodžio. (Palygink Ekleziasto 8:11-13; 2 Petro 3:3, 4.) Bet tikrieji krikščionys žino, kad Jehova įgyvendins savo tikslą!

Deramai gerbti tuos, kuriais naudojasi Jehova

11. Ką Danielius ir Juozapas sužinojo apie Jehovą?

¹¹ Kai neobabiloniškosios imperijos valdovas karalius Nabuchodonosaras susapnavo nerimą keliantį sapną, kurio negalėjo prisiminti, jis paprašė pagalbos. Jo kunigai, burtininkai ir kerėtojai negalėjo jam pasakyti, nei ką jis sapnavo, nei to sapno reikšmės. O Dievo tarnas Danielius galėjo, bet jis noriai pripažino, kad sapną ir jo reikšmę atskleidė ne savo išmintimi. Danielius pasakė: „Yra danguje Dievas, kurs apreiškia paslaptis; jis parodė tau, karaliau Nabukodonosore, kas įvyks paskutiniais laikais“ (Danieliaus 2:1-30). Keletą šimtmečių iki to įvykio kitas Dievo pranašas, Juozapas, panašiai patyrė, kad Jehova yra paslapčių Atskleidėjas (Pradžios 40:8-22; Amoso 3:7, 8).

12, 13. a) Kas buvo didžiausias Dievo pranašas ir kodėl tu taip atsakai? b) Kas šiandien tarnauja „Dievo slėpinių [„šventųjų paslapčių“, NW] tvarkytojais“ ir kaip turėtume žiūrėti į juos?

¹² Didžiausias žemėje tarnavęs Jehovos pranašas buvo Jėzus (Apaštalų darbai 3:19-24). Paulius paaiškino: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Žydams 1:1, 2).

¹³ Jehova kalbėjo pirmiesiems krikščionims per savo Sūnų Jėzų, — jis atskleidė jiems Dievo paslaptis. Jėzus pasakė jiems: „Jums duota pažinti Dievo karalystės [„šventąsias“, NW] paslaptis“ (Luko 8:10). Paulius vėliau kalbėjo apie pateptuosius krikščionis kaip apie „Kristaus tarnus ir Dievo slėpinių [„šventųjų paslapčių“, NW] tvarkytojus“ (1 Korintiečiams 4:1). Šiandien pateptųjų krikščionių pareigos tebėra tos pačios; jie sudaro ištikimo bei protingo vergo klasę, kuri per savo Vadovaujančiąją korporaciją teikia dvasinį maistą deramu laiku (Mato 24:45-47, NW). Jei mes didžiai gerbiame Dievo įkvėptus senųjų laikų pranašus ir ypač Dievo Sūnų, ar neturėtume gerbti ir tų žmonių, kuriais Jehova šiandien naudojasi atskleisti biblinę informaciją, taip reikalingą jo žmonėms šiais kritiškais laikais? (2 Timotiejui 3:1-5, 13)

Atvirumas ar paslaptis?

14. Kai krikščionys tęsia savo veiklą slaptai, kieno pavyzdžiu jie seka?

¹⁴ Ar tai, kad Jehova atvirai atskleidžia faktus, reiškia, jog krikščionys visada ir bet kokiomis aplinkybėmis turi atskleisti viską, ką žino? Na, krikščionys laikosi Jėzaus apaštalams duoto jo patarimo „būti gudriems kaip žalčiai ir neklastingiems kaip balandžiai“ (Mato 10:16). Jeigu krikščionims neleidžiama garbinti Dievo pagal savo sąžinę, jie vis tiek ‛klauso Dievo’, nes supranta, kad joks žmogus neturi teisės drausti garbinti Jehovą (Apaštalų darbai 5:29). Jėzus pats parodė, kad taip elgtis teisinga. Mes skaitome: „Tada Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti. Artėjo žydų Palapinių šventė. Jėzus jiems [savo netikintiems kūniškiems broliams] atsakė: ‛... Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš [„dar“, NTP išnaša] į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo.’ Tai pasakęs jis pasiliko Galilėjoje. Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis“ (Jono 7:1, 2, 6, 8-10).

Sakyti ar nesakyti?

15. Kaip Juozapas parodė, kad laikyti paslaptį kartais yra meilinga?

¹⁵ Kai kuriais atvejais nesakyti tam tikrų dalykų yra ne tik išmintinga, bet ir meilinga. Pavyzdžiui, kaip reagavo Jėzaus įtėvis Juozapas sužinojęs, kad jo sužadėtinė Marija nėščia? Mes skaitome: „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mato 1:18, 19). Kaip negailestinga būtų buvę užtraukti jai nešlovę!

16. Kokia atsakomybė dėl konfidencialių dalykų tenka vyresniesiems, taip pat visiems kitiems susirinkimo nariams?

¹⁶ Konfidencialūs dalykai, galintys sukelti sunkumų ar skausmo, neturėtų būti atskleidžiami neįgaliotiems asmenims. Krikščionys vyresnieji turi tai omenyje, kai jiems tenka duoti asmenišką patarimą arba paguosti krikščionį brolį ar seserį, o galbūt net sudrausminti juos už sunkų nusižengimą Jehovai. Tokius klausimus reikia spręsti remiantis Raštu; nebūtina ir nemeilinga atskleisti slaptas smulkmenas tiems, kurių tai neliečia. Žinoma, krikščionių susirinkimo nariai nebandys išgauti iš vyresniųjų slaptos informacijos, bet gerbs jų atsakomybę išlaikyti konfidencialius dalykus paslaptyje. Patarlių 25:9 sakoma: „Vesk savo ginčą su savo prieteliu ir neišreikšk paslapties svetimam.“

17. Kodėl krikščionys dažniausiai neatskleidžia slaptų dalykų, bet kodėl jie ne visada gali taip elgtis?

¹⁷ Tas principas taikytinas ir šeimos rate bei tarp artimų draugų. Yra būtina laikyti tam tikrus dalykus paslaptyje, kad išvengtume nesusipratimų ir įtemptų santykių. „Šiaurys vėjas atneša lietų, apkalbos sukelia pyktį“ (Patarlių 25:23, Brb red.). Žinoma, ištikimybė Jehovai ir jo teisingiems principams, taip pat meilė suklydusiems kartais gali paskatinti papasakoti slaptus dalykus tėvams, krikščionių vyresniesiems ar kitiems įgaliotiems asmenims.a Tačiau asmeniškų kitus žmones liečiančių paslapčių krikščionys dažniausiai nepasakoja ir saugo jas taip kaip savąsias.

18. Kokios trys krikščioniškos savybės gali padėti mums nuspręsti, ką turime ir ko neturime sakyti?

¹⁸ Trumpai sakant, laikydamas tam tikrus dalykus paslaptyje, kai būtina, ir atskleisdamas juos tik tada, kai tinkama, krikščionis seka Jehova. Spręsdamas, ką turi ir ko neturi sakyti, jis vadovaujasi nuolankumu, tikėjimu ir meile. Nuolankumas neleidžia jam pervertinti savęs ir bandyti padaryti kitiems įspūdį papasakojant jiems viską, ką jis žino, arba erzinant juos paslaptimis, kurių jam nevalia pasakoti. Tikėjimas Jehovos Žodžiu ir krikščionių susirinkimu skatina jį skelbti Dievo teikiamą biblinę informaciją, tačiau verčia jį būti atsargų bei vengti pasakyti tai, kas pradžioje galėtų užgauti kitus. Taip, meilė skatina jį atvirai kalbėti Dievą šlovinančius dalykus ir tai, ką žmonės turi žinoti, kad gautų gyvenimą. Bet asmeniškas paslaptis jis saugo, nes žino, jog jų atskleidimas dažniausiai rodytų meilės trūkumą.

19. Iš kokio elgesio galime atpažinti tikruosius krikščionis ir koks to rezultatas?

¹⁹ Iš tokio nuosaikaus elgesio galima atpažinti tikruosius krikščionis. Jie nenuslepia Dievo asmenybės nevartodami jo vardo ar mokydami paslaptingos, nepaaiškinamos Trejybės doktrinos. Nežinomi dievai yra ne tikrosios, o klaidingos religijos požymis. (Žiūrėk Apaštalų darbų 17:22, 23.) Jehovos pateptieji Liudytojai tikrai vertina privilegiją būti „Dievo slėpinių [„šventųjų paslapčių“, NW] tvarkytojais“. Atvirai atskleisdami šias paslaptis kitiems, jie padeda nuoširdiems žmonėms ieškoti Jehovos draugystės (1 Korintiečiams 4:1; 14:22-25; Zacharijo 8:23; Malachijo 3:18).

[Išnaša]

Kaip tu atsakytum?

◻ Kodėl Jehovai nereikia slėpti savo ketinimų?

◻ Kam Jehova atskleidžia savo paslaptis?

◻ Kokia atsakomybė tenka krikščionims konfidencialių dalykų atžvilgiu?

◻ Kokios trys savybės padės krikščionims žinoti, ką sakyti ir ko ne?

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Jehova atskleidžia paslaptis per savo Žodį