Jehova elgiasi ištikimai

PAPASAKOJO PITERIS PALISERIS

Buvo 1985-ųjų gruodis. Susijaudinimas didėjo mums leidžiantis lėktuvu tarptautiniame Nairobio oro uoste Kenijoje. Važiuojant į miestą, užplūdo prisiminimai, sužadinti pažįstamų vaizdų ir garsų.

MES atvykome į Keniją dalyvauti Jehovos Liudytojų srities kongrese „Dorumo sergėtojai“. Prieš dvylika metų mes su žmona buvome priversti išvažiuoti iš Kenijos, nes buvo uždraustas mūsų skelbimo darbas. Ten mes gyvenome Betelyje, — taip vadinamos Jehovos Liudytojų filialo patalpos. Koks malonus netikėtumas laukė mūsų, vėl ten apsilankiusių!

Paruošti pietus Betelyje padėdavo jauna Liudytoja; ją pažinojome jau nuo tada, kai jai tebuvo dveji metai. Mažiausiai šešetą iš Betelio šeimos pažinojome, kai jie dar buvo vaikai. Kaip džiugu dabar buvo matyti juos, jaunus subrendusius žmones su savo šeimomis, kaip ir anksčiau uoliai tarnaujančius! Mūsų Dievas Jehova rūpinosi jais pagal Biblijos pažadą: „Su ištikimuoju tu elgsiesi ištikimai“ (2 Samuelio 22:26, NW). Kokia nepanaši buvo manoji jaunystė į šių jaunuolių pasitenkinimą teikiantį gyvenimą!

Jaunystė be tikslo

Gimiau 1918 metų rugpjūčio 14-ąją Anglijos mieste Skarbore. Po dvejų metų motina kartu su mano įsesere persikėlė į Kanadą, tad kitus trejus metus gyvenau su tėvu, jo motina ir jo seserimi. Kai buvau penkerių metų, mano motina slapčia išsivežė mane į Monrealį Kanadon. Po ketverių metų ji vėl parsiuntė mane pas tėvą į Angliją, kad ten lankyčiau mokyklą.

Motina bei įseserė rašydavo man maždaug kas pusmetį. Laiškus jos užbaigdavo pageidavimu, kad aš būčiau geras pilietis, ištikimas Karaliui ir savo šaliai. Mano atsakymai galbūt jas nuvildavo, nes aš rašydavau, jog, mano įsitikinimu, nacionalizmas ir karas yra blogis. Tačiau, neturėdamas jokios aiškios krypties jaunystėje, aš gyvenau be tikslo.

Paskui, 1939-ųjų liepą, likus šešioms savaitėms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, mane pašaukė į britų kariuomenę. Tebuvau 20-ies metų. Greitai mano pulkas buvo pasiųstas į šiaurės Prancūziją. Puolant vokiečių lėktuvams, mes, vaikinai, nutaikydavome savo šautuvus ir apšaudydavome juos. Tai buvo baimės kupinas laikas. Vokiečių armijai žygiuojant pirmyn, mes traukėmės, ir aš buvau tarp evakuotųjų iš Diunkerko pirmąją 1940 metų birželio savaitę. Su siaubu vis dar prisimenu vaizdą: visas batalionas užmuštųjų, išmėtytų po krantą. Aš likau gyvas tų šiurpių įvykių metu ir nedideliu prekiniu laivu atvykau į Harvičą, esantį rytų Anglijoje.

Kitų metų, tai yra 1941-ųjų, kovą mane išsiuntė Indijon. Ten buvau apmokytas prietaisų mechaniku. Pasigavęs užkratą, kurį laiką gulėjau ligoninėje, o paskui buvau pervestas į karinį dalinį Delyje, Indijos sostinėje. Buvau toli nuo namų ir dar ne visai sveikas, tad susimąsčiau apie ateitį. Ypač mane domino, kas mūsų laukia po mirties.

Rodau kitokią ištikimybę

Delyje mano kambario draugas buvo tėvynainis Bertas Geilas. Vieną dieną jis išsitarė, jog „religija yra iš Velnio“, ir ši pastaba sužadino mano smalsumą. Jo žmona buvo tapusi Jehovos Liudytoja ir retkarčiais atsiųsdavo jam biblinių leidinių. Vienas iš jų, brošiūra „Viltis“, patraukė mano dėmesį. Ten aptarta prikėlimo viltis išties mane nuramino.

Kartą 1943-ųjų pradžioje Bertas išsikalbėjo su anglų ir indų kilmės vyru, Tedžiu Grubertu, kuris dirbo kartu su mumis karinėje bazėje. Nustebome sužinoję, jog Tedis yra Liudytojas. Nors 1941 metais Jehovos Liudytojų leidiniai buvo uždrausti, jis vesdavosi mus į Liudytojų sueigas, vykusias Delyje. Tame nedideliame susirinkime aš pirmą kartą gyvenime radau nuoširdžią, šiltą draugiją. Pagyvenęs krikščionis brolis Beizilas Catos iš Graikijos domėjosi manimi ir atsakydavo į mano klausimus. Jis pateikė aiškius Biblijos atsakymus apie tai, kodėl mes senstame ir mirštame, apie prikėlimą bei Dievo pažadėtą naująjį teisingumo pasaulį (Apaštalų darbai 24:15; Romiečiams 5:12; 2 Petro 3:13; Apreiškimas 21:3, 4).

Ypač mane sudomino 1942 metais išleista brošiūra „Ar galimà ilgalaikė taika?“ Joje Tautų Lyga buvo sutapatinta su „skaisčiai raudonu žvėrimi“ (Apreiškimas 17:3). Cituojant Apreiškimo 17 skyriaus 11-tą eilutę, brošiūroje buvo sakoma: „Dabar galima sakyti, jog Lyga ‛buvo ir nebėra’.“ Toliau joje buvo teigiama: „Pasaulio tautų organizacija vėl pasirodys.“ Būtent taip ir įvyko po daugiau kaip trejų metų, 1945-aisiais, — buvo įkurta Jungtinių Tautų organizacija!

Liudytojų literatūros draudimo laikotarpiu aš galėjau padėti savo naujiesiems draugams. Atsiuntus kartoninę dėžę su brošiūromis „Ar galimà ilgalaikė taika?“, susirinkimas perduodavo ją man saugoti. Kam šautų į galvą ieškoti draudžiamos literatūros karinėje stovykloje? Kas kartą eidamas į sueigą, pasiimdavau keletą brošiūrų ir taip vis aprūpindavau jomis brolius. Aš netgi slėpiau jų asmeninę biblinę literatūrą, kai broliai baiminosi kratos savo namuose. Pagaliau 1944-ųjų gruodžio 11-tąją draudimas buvo atšauktas.

Mano ištikimybė krikščioniškiesiems mokymams buvo išbandyta per 1943-ųjų Kalėdas; ši šventė buvo surengta mūsų kariuomenės daliniui. Aš atsisakiau dalyvauti, nes žinojau, kad Jėzus gimė ne šaltą gruodį, be to, pirmieji krikščionys Kalėdų nešventė. (Palygink Luko 2:8-12.)

1944 metų gruodžio 27—31 dienomis Džabalpūre įvyko „Suvienytų skelbėjų“ asamblėja, ir aš buvau tarp 150 jos dalyvių. Daugelis iš jų keliavo daugiau kaip 600 kilometrų traukiniu iš Delio. Aš niekada nepamiršiu nuostabios dvasios, vyravusios tame renginyje po atviru dangumi; ten aš išvydau veikiančią Jehovos organizaciją.

Kongreso dalyviai buvo apgyvendinti mokyklos bendrabučiuose; juose mes giedojome Karalystės giesmes ir džiaugėmės malonia krikščioniška bičiulyste. Šio kongreso metu aš ėmiausi viešo skelbimo darbo ir nuo to laiko jis yra brangus mano širdžiai.

Visalaikė tarnyba Anglijoje

Į Angliją grįžau 1946 metais ir netrukus prisidėjau prie Vulverstono susirinkimo. Nors ten buvo tik apie dešimt Karalystės skelbėjų, aš buvau šiltai priimtas ir jaučiausi taip pat maloniai kaip ir tarp brolių Indijoje. Vera Klifton susirinkime išsiskyrė iš kitų savo jautrumu ir nuoširdumu. Sužinojau, kad ji kaip ir aš nori tapti pioniere (taip yra vadinami visalaikiai tarnai), tad 1947 metų gegužės 24 dieną mes susituokėme. Aš sutaisiau priekabą-namelį, o kitąmet mes gavome savo pirmąjį paskyrimą tarnauti pionieriais provincijos miestelyje Hantingdone.

Tomis dienomis mes anksti rytą išvykdavome dviračiais į kaimo vietovę. Skelbdavome visą dieną ir tik vidurdienį padarydavome trumpą pertraukėlę suvalgyti sumuštinius. Nors į namus tekdavo minti dviračiais pučiant stipriam priešiniam vėjui ar pliaupiant lietui, mes buvome laimingi ir patenkinti, dirbdami Viešpaties darbą.

Laikui bėgant didėjo mūsų troškimas tarnauti daugiau ir dalintis „gerąja naujiena“ su kitų šalių tautomis (Mato 24:14, NW). Tad padavėme pareiškimus mokytis Galaado misionierių mokykloje Saut Lansinge (Niujorkas, JAV). Pagaliau mus priėmė į 26-ąją Galaado klasę; ją baigėme 1956-ųjų vasarį.

Išplėsta tarnyba Afrikoje

Gavome paskyrimą į Afriką tarnauti misionieriais Šiaurės Rodezijoje (dabar Zambija). Kai atvykome, netrukus mus pakvietė tarnauti šios šalies Betelyje. Aš tvarkiau korespondenciją su rytų Afrika; tai buvo dalis mano pareigų Betelyje. Vienoje iš tų rytų Afrikos šalių — Kenijoje 1956 metais buvo tik keturi Liudytojai, o Šiaurės Rodezijoje jų skaičius gerokai viršijo 24000. Mums su Vera gimė mintis, kaip puiku būtų tarnauti ten, kur yra didesnis poreikis.

Ir štai netikėtai vėl gavau kvietimą į Galaado mokyklą, šįkart lankyti dešimties mėnesių kursus prižiūrėtojams. Vera pasiliko Šiaurės Rodezijoje, o aš išvykau į Niujorką, kur tuo metu buvo Galaado mokykla. Baigęs kursus 1962 metų lapkritį, buvau paskirtas į Keniją įsteigti toje šalyje filialą. Tada Kenijoje jau buvo per šimtą Liudytojų.

Grįždamas į Šiaurės Rodeziją susitikti su Vera, turėjau trumpam stabtelėti Nairobyje, Kenijoje. Bet čia mane pasitiko Bilas Nizbetas, baigęs 25-ąją Galaado klasę, ir pasakė, jog įmanoma gauti oficialų leidimą įvažiuoti Kenijon tuojau pat. Mes kreipėmės į imigracijos tarnybą ir po keleto minučių aš turėjau leidimą dirbti penkerius metus. Tad nebeteko grįžti į Šiaurės Rodeziją; Vera atvyko pas mane į Nairobį.

Baigę mums greitomis suruoštus suahelių kalbos kursus, pradėjome tarnauti su nedideliu Nairobio susirinkimu. Būdavo, perskaičius suahelių kalba parašytą pokalbio įžangą, namų šeimininkas sušukdavo: „Aš nesuprantu angliškai!“ Vis dėlto nenuleidome rankų ir palaipsniui įveikėme kalbos kliūtį.

Į mūsų teritoriją įėjo dideli gyvenamieji kompleksai, pavadinti bibliniais vardais Jeruzalė ir Jerichas. Susidomėjimas sparčiai didėjo ir daug naujų Karalystės skelbėjų buvo iš šių rajonų. Kaip nuostabiai Biblijos tiesa veikė šiuos žmones! Ištikimybė Karalystei suvienijo Jehovos žmones, gentinio pranašumo jausmas dingo. Tuokėsi netgi skirtingų genčių žmonės — neliudytojų tarpe tai buvo labai neįprasta.

Naujieji Karalystės skelbėjai buvo labai uolūs dėl tiesos. Pavyzdžiui, Samsonas taip troško, kad Biblijos tiesa pripildytų jo namus, kad nuolat prašė atsiųsti pas jį pionierių. Jiems apgyvendinti jis netgi pastatė papildomą aukštą savo name Ukambani rajone. Netrukus ten buvo įkurtas naujas Karalystės skelbėjų susirinkimas.

Keletą kartų aš lankiausi pas brolius rytų Afrikos šalyje Etiopijoje. Nors būdavo įkalinami, mušami, nuolat sekami, tarnyboje jie praleisdavo vidutiniškai po 20 valandų per mėnesį. Kartą Etiopijos broliai ir seserys dviem autobusais savaitę važiavo pavojingais kalnų keliais Kenijon į srities kongresą. Jų išradingumas organizuojant Karalystės literatūros įvežimą į savo šalį buvo stebėtinas. Mes, esantys Kenijoje, džiaugėmės galėdami padėti jiems nuolat ją gauti.

1973 metais mūsų darbas Kenijoje buvo oficialiai uždraustas, misionieriams liepta išvykti. Iki to meto Liudytojų skaičius Kenijoje viršijo 1200; daugelis jų atvyko į oro uostą, ir tai mums buvo nepamirštamas atsisveikinimas. Matydamas juos, vienas mūsų bendrakeleivis pasiteiravo, ar nesame kokios nors garsenybės. Mudu su Vera parkeliavome į Angliją, gavome pasiūlymą dirbti čia, tačiau labai troškome grįžti Afrikon.

Vėl į Afriką

Taigi po keleto mėnesių gavome paskyrimą dirbti Betelyje Akroje, vakarų Afrikos šalies Ganos sostinėje. Čia, dirbdamas vieną iš man pavestų darbų, aš tiesiogiai patyriau, su kokiais sunkumais susidurdavo broliai. Aš rūpinausi maisto bei kitų būtinų prekių tiekimu Betelio šeimai ir mane stebino nepaprastai didelės maisto produktų kainos. Dažnai tiesiog negalėdavai nusipirkti to, ko reikia. Sunkumus gausino benzino ir atsarginių dalių trūkumas.

Pradėjau suvokti, kaip svarbu būti kantriam, — šią savybę Ganos broliai jau buvo išsiugdę. Jų nepalikdavo pakili nuotaika atsisakius už kyšius įsigyti gyvenimui būtinų prekių — tai buvo tikrai padrąsinantis reginys. Dėl to Jehovos tautos sąžiningumas tapo plačiai žinomas Ganoje ir Liudytojai įsigijo gerą vardą daugelio valdininkų akyse.

Nepaisant materialinių trūkumų, dvasinis klestėjimas didėjo. Mūsų biblinius leidinius buvo galima pamatyti beveik kiekvienuose šios šalies namuose. Mes buvome Karalystės skelbėjų gretų augimo Ganoje liudininkai, — mums atvykus 1973 metais jų buvo 17156, o 1981-aisiais — per 23000. Tais metais, neabejotinai dėl ilgalaikio saulės poveikio Indijoje ir Afrikoje, man paūmėjo odos vėžys, o tai privertė mus išvykti iš Ganos nuolatos gydytis Anglijoje.

Naujomis aplinkybėmis Anglijoje

Sugrįžus man reikėjo gerokai pasikeisti savo tarnyboje. Buvau įpratęs laisvai kalbėtis su Dievą ir Bibliją gerbiančiais žmonėmis. Tačiau Londone retai sutiksi tokį žmogų. Mane žavi Britanijos brolių atkaklumas. Supratau, kad būtina mokytis labiau įsijausti į padėtį tų, kurie dvasiškai yra „suvargę ir apleisti“ (Mato 9:36).

Grįžę iš Afrikos, kartu su Vera tarnavome Londono Betelyje, iki ji, sulaukusi 73 metų, mirė 1991-ųjų rugsėjį. Nelengva buvo netekus tokios atsidavusios bendradarbės, daugelį metų petys į petį tarnavusios su manimi. Man labai jos trūksta. Tačiau esu laimingas jausdamas apie 250 Betelio šeimos narių nuostabią paramą.

Iš tiesų privilegija laikau štai ką: patirti, kaip Jehovos organizacija žengia pirmyn, bei matyti tiek daug žmonių, kuriems visalaikė tarnyba tapo gyvenimo būdu. Galiu jus patikinti, jog nėra geresnio gyvenimo būdo už šį, nes „Jehova... nepaliks savo ištikimųjų“ (Psalmių 37:28, NW).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Anglijoje tarnavome pionieriais nuo 1947-ųjų iki 1955-ųjų

[Iliustracija 23 puslapyje]

Pirmą kartą tarnyboje per kongresą Indijoje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kai buvome misionieriais Šiaurės Rodezijoje

[Iliustracija 23 puslapyje]

1985-aisiais su draugais, kurių nebuvome matę 12 metų