Gyvenimas, dėl kurio niekad nesigailiu
PAPASAKOJO PAULAS OBRISTAS
Gimdydama penktąjį vaiką, 1912-aisiais, kai man tebuvo šešeri, mirė mama. Maždaug po dvejų metų jauna ekonomė Berta Vaibel ėmė rūpintis mūsų šeima. Kitąmet tėtis ją vedė ir mes, vaikai, džiaugėmės vėl turėdami mamą.
MES gyvenome Bruge, mažame miestelyje toje Šveicarijos dalyje, kur kalbama vokiškai. Berta buvo tikrai krikščioniška asmenybė, man ji labai patiko. 1908-aisiais ji ėmė studijuoti Biblijos Tyrinėtojų (Jehovos Liudytojų) leidinius ir dalytis su kitais tuo, ką išmoko.
1915-aisiais, netrukus po Bertos ir tėčio vedybų, aš nuėjau su ja pasižiūrėti „Kūrimo fotodramos“. Šis Tarptautinės stropiųjų Biblijos tyrinėtojų asociacijos surengtas skaidrių ir filmo seansas mano protui bei širdžiai padarė didžiulį įspūdį. Kiti irgi buvo paveikti. Brugo salė buvo tokia sausakimša, kad policija uždarė duris ir pavarė vėlesnius atvykėlius. Tuomet daug kas bandė kopėčiomis įlipti per atvirą langą, ir keliems pavyko.
Geras mamos pavyzdys
Tada Europoje siautė Pirmasis pasaulinis karas ir žmonės baiminosi dėl ateities. Taigi su guodžiančiąja Dievo Karalystės žinia lankytis po namus, kaip kad darė mama, buvo kilnus darbas. Kartais ji leisdavo eiti kartu, o man tai labai patiko. 1918-aisiais mamai galiausiai atsirado galimybė vandens krikštu paženklinti savo atsidavimą Jehovai Dievui.
Tėtis nesikišo į mamos garbinimą ligi jos krikšto, bet po to ėmė priešintis jai. Kartą pagriebė jos biblinę literatūrą ir sviedė į krosnį. Mamai iš ugnies pavyko ištraukti tik savo Bibliją. Bet ką ji tuomet padarė — tai tiesiog pribloškė. Ji priėjo prie tėčio ir apkabino jį. Ji nejautė jam jokios pagiežos.
Labai nustebęs, tėtis apsiramino. Tačiau kartkartėmis jo priešiškumas vėl įsižiebdavo ir mums tekdavo kęsti jo išpuolius.
Darbas ir dvasinė pažanga
1924-aisiais, trejus metus pasimokęs kirpėjo amato, palikau namus ir įsidarbinau prancūziškojoje Šveicarijoje. Čia galėjau geriau išmokti prancūzų kalbą. Nors persikėlimas šiek tiek apsunkino dvasinę pažangą, niekada nesilioviau mylėti Biblijos tiesos. Tad, po šešerių metų sugrįžęs namo, ėmiau lankyti Brugo krikščionių susirinkimo sueigas.
Veikiai persikėliau į Rainfeldeną, mažą miestelį maždaug už 40 kilometrų. Ten dirbau savo sesers kirpykloje ir toliau dariau dvasinę pažangą, susitikinėdamas su nedidele Biblijos Tyrinėtojų grupele. Vieną dieną, užbaigdamas vidursavaičio Biblijos studijas, brolis Zoderis, atsakingas vyresnysis, paklausė: „Kas ketina eiti skelbimo tarnybon sekmadienį?“ Aš pasisiūliau, manydamas, kad lydėsiu ką nors ir man parodys, kaip daryti tą darbą.
Kai atėjo sekmadienis ir mes pasiekėme savo teritoriją, brolis Zoderis pareiškė: „Ponas Obristas dirbs štai ten.“ Mano širdis dar niekad nebuvo taip spurdėjusi, bet vis vien pradėjau lankytis žmonių namuose ir kalbėtis apie Dievo Karalystę (Apaštalų darbai 20:20). Nuo to laiko be jokių dvejonių dirbau skelbimo darbą, kuris, anot Jėzaus, turi būti atliktas prieš šios daiktų sistemos pabaigą (Mato 24:14). 1934-ųjų kovo 4-ąją, būdamas 28 metų, atsidavimą Jehovai Dievui paženklinau vandens krikštu.
Po dvejų metų susiradau kirpėjo darbą Lugane, itališkame Šveicarijos mieste. Ten iš karto ėmiausi skelbti gerąją naujieną, nors italų kalbą temokėjau silpnai. Šiaip ar taip, pirmąjį sekmadienį tarnyboje išplatinau visus 20 bukletų, kuriuos buvau pasiėmęs. Ilgainiui man pavyko suburti keletą besidominčių asmenų ir taip sudaryti Sargybos bokšto studijų grupę. Galiausiai nemažai jų pasikrikštijo ir 1937-ųjų vasarį Lugane įkūrėme Jehovos Liudytojų susirinkimą.
Po dviejų mėnesių, 1937-ųjų balandį, gavau laišką, kuris smarkiai pakeitė mano gyvenimą. Tai buvo kvietimas tarnauti Betelyje — taip vadinamas šalyje įsteigtas Jehovos Liudytojų filialas. Tuoj pat priėmiau tą kvietimą — niekad nesigailiu taip apsisprendęs. Taigi aš pradėjau dabar jau 60 metų trukusią visalaikę tarnybą.
Tarnyba Betelyje neramiais laikais
Tuo laiku Šveicarijos Betelis buvo sostinėje, Berno mieste. Ten 14 kalbų spausdinamas knygas, bukletus bei žurnalus išsiuntinėdavo po visą Europą. Kartais aš veždavau išspausdintą literatūrą į geležinkelio stotį karučiu, mat tomis dienomis furgonas mums ne visada būdavo prieinamas. Pirmiausia Betelyje mane pasiuntė į Maketavimo skyrių — ten mes surinkinėjome švinines klišes, kuriomis buvo spausdinama. Greit pradėjau dirbti priimamajame ir, žinoma, tarnavau Betelio šeimos kirpėju.
1939-ųjų rugsėjį įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas, ir nacių puolimas kėlė siaubą visai Europai. Šveicarija buvo neutrali šalis vidur kovojančių tautų. Iš pradžių mes ir toliau netrukdomai tęsėme krikščionišką veiklą. Bet 1940-ųjų liepos 5-ąją, antrą valandą popiet, man besėdint už stalo vestibiulyje, pasirodė civilis, lydimas šautuvu su atkištu durtuvu nešino kareivio.
„Kur Ciurkeris?“, — šūktelėjo civilis. Francas Ciurkeris tuo laiku buvo filialo, besirūpinančio mūsų skelbimo darbu Šveicarijoje, prižiūrėtojas.
„Kas jo prašo?“, — paklausiau. Tuoj pat jie pastvėrė mane ir užtempė laiptais į viršų, reikalaudami, kad juos nuvesčiau į Ciurkerio kabinetą.
Visai Betelio šeimai — tuomet mūsų buvo apie 40 — nuskambėjo paliepimas susirinkti valgomajame. Kad nė vienas nemėgintų pasprukti, lauke pastatė keturis kulkosvaidžius. Viduj maždaug 50 kareivių ėmėsi naršyti pastatą. Priešingai nei tikėjosi, jie nerado jokio įrodymo, kad Jehovos Liudytojai palaikė priešinimąsi karinei tarnybai. Vis tiek gausybė literatūros buvo konfiskuota ir išvežta penkiais kariniais sunkvežimiais.
Kai valdžios pareigūnams neleidome cenzūruoti Sargybos bokšto, jo leidyba Šveicarijoje buvo nutraukta. Todėl Beteliui nebereikėjo tiek darbuotojų; jaunesni šeimos nariai buvo paraginti išeiti ir tapti pionieriais, — taip vadinami visalaikį skelbimo darbą dirbantys Jehovos Liudytojai.
Pionieriaus tarnyba per karą
1940-ųjų liepą sugrįžau į itališkąją Šveicariją, netoli Lugano, kur gyvenau prieš išvykdamas Betelin. Man, tarnaujančiam pionieriumi, skyrė tą grynai katalikišką teritoriją, kuriai tuomet didelę įtaką darė fašizmas.
Retai pasitaikydavo tokia diena, kad manęs nesustabdytų policija ir nepareikalautų liautis skelbti. Kartą, man besišnekant su viena moterimi prie sodo vartelių, civiliniais drabužiais vilkintis vyras pačiupo mane iš už nugaros, nuvedė į patrulinį automobilį ir nuvežė į Luganą. Ten jis mane perdavė policijai. Apklausos metu paaiškinau, kad Jehova Dievas įsakė mums skelbti.
„Čia, žemėje, įsakinėjame mes, — įžūliai atsiliepė karininkas. — Dievas gali įsakinėti danguje!“
Karo metais mums buvo itin svarbu klausyti Jėzaus patarimo būti „gudriems [„atsargiems“, NW] kaip žalčiams ir neklastingiems kaip balandžiams“ (Mato 10:16). Taigi didžiumą savo literatūros slėpiau vidinėse marškinių kišenėse. O kad tikrai nieko nepamesčiau, mūvėjau plačkelnes, standžiai surauktas žemiau kelių.
Po kiek laiko gavau nuorodą persikelti į Engadino slėnį, o ten policija toliau persekiojo mane lyg katė pelę. Tai nuostabus slėnis rytinėse Šveicarijos Alpėse — žiemą jį nukloja galybė sniego, todėl parsisiųsdinau savo slides, kad jos padėtų man keliauti po teritoriją.
Slidinėjant šaltą žiemą, būtinos šiltos pirštinės. Nuolatos mūvimos, manosios greit susidėvėjo. Koks dėkingas buvau, kartą paštu gavęs visiškai netikėtą siuntinį — rankų darbo megztinį bei šiltas pirštines! Viską man numezgė krikščionė sesuo iš mano ankstesnio susirinkimo Berne. Netgi dabar, kai pagalvoju apie tai, pasijuntu labai dėkingas.
Daug džiaugsmingų privilegijų
1943-aisiais Šveicarijoje padėtis ėmė stabilizuotis; mane vėl pakvietė tarnauti Betelyje. Prancūziškajame Lozanos (iki jos — maždaug 100 kilometrų) susirinkime buvo tam tikrų problemų, todėl mane paskyrė reguliariai lankytis tame mieste, kad padėčiau skelbėjams įgyti deramą požiūrį į Dievo organizaciją.
Vėliau kurį laiką tarnavau rajono prižiūrėtoju visiems prancūziškiems Šveicarijos susirinkimams. Kiekvieną savaitę iš pradžių dirbdavau Betelyje, o penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį lankydavau įvairius susirinkimus ir stengiausi padėti jiems dvasiškai. Be to, kai 1960-aisiais Berne buvo įkurtas prancūziškas susirinkimas, tapau jo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Šias pareigas ėjau iki 1970-ųjų, kuomet Betelis iš Berno persikėlė į savo dabartinę nuostabią vietą Tuno mieste.
Aš apsidžiaugiau Tune radęs nedidelę itališkai kalbančių Liudytojų grupę ir pradėjau darbuotis su jais. Ilgainiui buvo sudarytas susirinkimas; nemažai metų tarnavau jo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju, kol jaunesni broliai tapo tinkami imtis tos atsakomybės.
Dalyvauti tarptautiniuose Jehovos tautos kongresuose — tai man ypač džiaugsminga privilegija. Pavyzdžiui, 1950-aisiais Niujorko Jankių stadione vyko atmintina Teokratijos augimo asamblėja. Apsilankymas pasauliniame Jehovos Liudytojų biure Brukline (Niujorkas) paliko man neišdildomą įspūdį. Aš niekad nepamiršiu ir kitąmet Tyro garbinimo asamblėjoje Londone pasakytos Miltono Dž. Henšelio kalbos, kurioje jis pabrėžė Jėzaus žodžius: „Sakau jums, jei šitie tylės — akmenys šauks!“ (Luko 19:40) Brolis Henšelis paklausė: „Ar, jūsų manymu, akmenys turės šaukti?“ Mano ausyse vis dar skamba griausmingas „Ne!“, išsiveržęs iš dešimčių tūkstančių lūpų.
Kai 1937-aisiais sugrįžau į Betelį, tėtis, sužinojęs, kad mes gauname tik nedidelę pašalpą, susirūpino ir klausė: „Sūnau, kaip tu išgyvensi senatvėje?“ Aš atsakiau cituodamas psalmininko Dovydo žodžius: „Nemačiau pamesto teisiojo nei jo palikuonių elgetaujant duonos“ (Psalmių 36:25). Šie žodžiai tikrai man išsipildė.
Koks aš laimingas, kad daugiau kaip prieš 80 metų Berta Vaibel ištekėjo už tėčio ir kad, jai rodant pavyzdį bei vadovaujant, aš pažinau Jehovą ir jo savybes! Nors kiti šeimos nariai ją išjuokdavo, ji ištikimai tarnavo Jehovai ligi pat mirties 1983-aisiais. Ji niekada neapgailestavo tarnavusi savo Dievui, Jehovai; aš irgi niekad nesigailiu likęs viengungis ir visiškai paskyręs savo gyvenimą Jehovos tarnybai.
[Iliustracija 25 puslapyje]
Dirbu Betelyje