Ar tu Dievo draugas? Ką rodo tavo maldos
GAL kada nors netyčia nugirdai dviejų žmonių pokalbį? Be abejo, ilgai netruko nustatyti, kokie jų santykiai — bičiuliai jie ar nepažįstamieji, vos pažįstami ar artimi, pasitikintys draugai. Panašiai ir maldos gali atskleisti mūsų santykius su Dievu.
Biblija užtikrina, kad Dievas „visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apaštalų darbai 17:27). Iš tiesų jis kviečia mus pažinti jį. Mes netgi galime būti jo draugai (Psalmių 33:9; Jokūbo 2:23). Galime mėgautis tikrai artima draugyste su juo! (Psalmių 25:14, NTP) Aišku, santykiai su Dievu mums, netobuliems žmonėms, yra pats brangiausias dalykas. O Jehova vertina mūsų draugystę. Tai akivaizdu, nes mūsų draugystės su juo pagrindas — tikėjimas jo viengimiu Sūnumi, atidavusiu savo gyvybę už mus (Kolosiečiams 1:19, 20).
Taigi mūsų maldose turėtų atsispindėti nuoširdi meilė ir dėkingumas Jehovai. Bet gal esi pajutęs, kad nors tavo maldos yra pagarbios, joms šiek tiek trūksta tikrosios jausmų gilybės? Nieko stebėtino. Bet kaip ištaisyti padėtį? Puoselėjant draugystę su Jehova Dievu.
Rasti laiko maldai
Draugystei puoselėti ir ugdyti pirmiausia reikia laiko. Galbūt kasdien sveikiniesi ar net pasišneki su daugeliu žmonių: kaimynais, bendradarbiais, autobusų vairuotojais ir pardavėjais. Vis dėlto vargu ar su jais esate tikri draugai. Susidraugaujama kalbantis apie daug ką — nuo paviršutiniškų šnekų pereinant prie slapčiausių jausmų ir minčių išsakymo.
Taip ir malda mums padeda suartėti su Jehova. Bet jai reikia skirti pakankamai laiko; neužtenka vien tik greitos padėkos prieš valgį. Kuo daugiau kalbi Jehovai, tuo geriau įstengi susivokti savo paties jausmuose, motyvuose ir veiksmuose. Dievo dvasia primena jo Žodžio principus ir išaiškėja sunkių problemų sprendimai (Psalmių 142:10; Jono 14:26). Be to, kai meldiesi, Jehova tau darosi vis tikroviškesnis, vis labiau suvoki, kad jis meilingai domisi bei rūpinasi tavimi.
Taip esti ypač tada, kai į tavo maldas atsakoma. Jehova juk gali „padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“! (Efeziečiams 3:20) Tai nereiškia, kad Dievas tau darys stebuklus. Tačiau per savo rašytinį Žodį, ištikimojo vergo klasės leidinius ir mylinčių brolių bei sesių lūpas jis gali duoti tau reikiamą patarimą ar nurodymą. O gal jis suteiks tau stiprybės, reikalingos ištverti ar atsispirti pagundai (Mato 24:45; 2 Timotiejui 4:17). Kai taip įvyksta, mūsų širdis užplūsta dėkingumas dangiškajam Draugui!
Taigi maldai reikia skirti laiko. Tiesa, šiomis sunkiomis dienomis jo trūksta. Bet kai kas nors tau tikrai yra brangus, paprastai randi laiko pabūti su juo. Pastebėk, kaip išsisako psalmininkas: „Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?“ (Psalmių 42:1, 2, Brb red.) Ar tu irgi taip trokšti kalbėtis su Dievu? Tuomet gerai išnaudok laiką! (Palygink Efeziečiams 5:16.)
Pavyzdžiui, gali pamėginti keltis anksti rytą, kad turėtumei kada pasimelsti vienumoje (Psalmių 119:147, NTP). Gal kartais būna bemiegių naktų? Tuomet, kaip ir psalmininkas, tą neramų metą laikyk proga išsakyti savo rūpesčius Dievui (Psalmių 63:6, Brb red.). Arba galima tiesiog keletą kartų trumpai pasimelsti dieną. Psalmininkas Dievui pasakė: „Į tave šaukiuos aš visą dieną!“ (Psalmių 86:3, NTP)
Praturtinti savo maldas
Kartais tau bus naudinga pasimelsti ilgiau. Trumpoje maldoje galbūt linksti į paviršutiniškumą. Bet kai meldiesi ilgiau ir nuodugniau, savo mintis ir slaptus jausmus išsakai mieliau. Jėzus bent kartą visą naktį praleido melsdamasis (Luko 6:12). Be abejo, pastebėsi, kad tavo maldos darosi intymesnės ir prasmingesnės, jeigu nėra skubotos.
Ne, tuščiai šnekėti nereikia, kai turi mažai ką pasakyti; nederėtų griebtis ir beprasmio kartojimo. Jėzus perspėjo: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite [„nekartokite vis to paties“, NW] kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mato 6:7, 8).
Malda būna prasmingesnė, jei iš anksto apgalvoji, kokius klausimus norėtumei aptarti. Galimybės neribotos; štai keletas: mūsų tarnybos džiaugsmai, mūsų silpnybės ir trūkumai, nusivylimai, ekonominiai rūpesčiai, sunkumai darbe ar mokykloje, mūsų šeimų gerovė ir dvasinė mūsų susirinkimo būklė.
Gal kartais meldžiantis ima klajoti mintys? Tai labiau pasistenk susikaupti. Juk Jehova yra pasiruošęs ‛išgirsti [‛kreipti dėmesį’, ŠR], kai Jo maldaujame’ (Psalmių 17:1, Šventasis Raštas, paruošė Kostas Burbulys). Argi neturėtume pasiryžti nuoširdžiai stengtis kreipti dėmesį į savo maldas? Taip, ‛mąstyk dvasiškai’ ir neleisk mintims klajoti (Romiečiams 8:5, Brb red.).
Svarbu ir kaip kreipiamės į Jehovą. Nors jis nori, kad laikytume jį draugu, niekad neturime pamiršti kalbą̃ visatos Valdovui. Perskaityk Apreiškimo 4 bei 5 skyrius ir apmąstyk juose aprašomą bauginantį vaizdą. Tame regėjime Jonas matė didybę To, prie kurio artinamės malda. Kokia privilegija, kad galime kreiptis į „Sėdintįjį soste“ ir būti išgirsti! Niekad nenorime prašnekti pernelyg familiariai ar nepagarbiai. Verčiau turėtume kiek galėdami stengtis, kad ‛patiktų mūsų burnų žodžiai ir mūsų širdžių mąstymas Viešpačiui’ (Psalmių 18:15).
Tačiau suprask: Jehovai nepadarome įspūdžio iškalbingumu. Jam patinka mūsų pagarbūs, širdingi žodžiai, kokie paprasti jie bebūtų (Psalmių 61:9).
Kai prireikia paguodos ir supratimo
Kai reikalinga pagalba ir paguoda, paramos ir užuojautos dažnai kreipiamės į artimą draugą. Na, joks draugas nėra prieinamesnis už Jehovą. Jis esti „ištikimas mūsų padėjėjas varguose“ (Psalmių 45:2). Kaip „visokios paguodos Dievas“, jis geriau nei kas kitas supranta mūsų išgyvenimus (2 Korintiečiams 1:3, 4; Psalmių 5:1, Brb red.; 30:8). Jis tikrai užjaučia ir gailisi tų, kurie atsidūrę labai sunkioje padėtyje (Izaijo 63:9, Brb red.; Luko 1:77, 78). Suvokdami Jehovą esant supratingą draugą, mes nesivaržome ir kalbame jam iš visos širdies, karštai. Mes jaučiame paskatą išpasakoti savo užslėptą baimę bei rūpesčius. Taigi betarpiškai patiriame, kaip Jehovos ‛paguoda linksmina mūsų sielas’ (Psalmių 93:18, 19).
Dėl savo klaidų kartais galbūt jaučiamės neverti artintis prie Dievo. O kas, jei tavo artimas draugas nusižengtų tau ir maldautų atleisti? Argi nebūtumei linkęs paguosti ir nuraminti jį? Tad kodėl turėtumei mažiau tikėtis iš Jehovos? Jis kilniaširdiškai atleidžia saviems draugams, nusidedantiems dėl žmogiško netobulumo (Psalmių 86:5, Brb red.; 103:3, 8-11). Žinodami tai, mes nenutylime atvirai neišpažinę jam savo klaidų; galime būti tikri jo meile ir gailestingumu (Psalmių 50:19). Jeigu mes prislėgti savųjų trūkumų, galime pasiguosti 1 Jono 3:19, 20 žodžiais: „Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta.“
Bet kad pajustume Dievo meilingą rūpinimąsi, mūsų padėtis neprivalo būti baisi. Jehovai svarbu visa, kas gali pakenkti mūsų dvasinei ir emocinei gerovei. Taip, niekad neturime manyti savo jausmus, mintis ir rūpesčius esant pernelyg menkus, kad juos minėtume maldoje (Filipiečiams 4:6). Kai esi su artimu draugu, ar kalbatės tik apie didelius gyvenimo įvykius? Argi nepasidalijate ir palyginti mažais rūpesčiais? Štai taip apie bet kokį savo gyvenimo aspektą tu gali laisvai kalbėtis su Jehova, žinodamas, kad ‛jis tavimi rūpinasi’ (1 Petro 5:7).
Aišku, draugystė turbūt nesitęs ilgai, jei kalbėsi tik apie save. Tad ir mūsų maldos neturi būti egocentriškos. Mums derėtų išreikšti meilę bei rūpinimąsi Jehova ir jo interesais (Mato 6:9, 10). Malda — tai ne tik proga prašyti Dievo pagalbos, bet ir galimybė padėkoti bei pašlovinti (Psalmių 33:2; 94:2). Šiuo atžvilgiu naudinga „semtis pažinimo“ per reguliarias asmenines studijas, nes tai mums padeda geriau susipažinti su Jehova ir jo keliais (Jono 17:3, NW). Skaityti Psalmių knygą ir žiūrėti, kaip Jehovai išsisakydavo kiti ištikimi tarnai, tau gali būti ypač didelė pagalba.
Draugystė su Jehova — iš tiesų brangi dovana. Tad parodykime dėkingumą už ją melsdamiesi dar intymiau, nuoširdžiau ir asmeniškiau. Tuomet patirsime psalmininko minėtąją laimę: „Palaimintas yra kiekvienas, kurį Tu pasirenki ir leidi jam artintis prie Tavęs“ (Psalmių 65:5, ŠvR).
[Iliustracijos 28 puslapyje]
Melstis Dievui galime visą dieną, kai tik atsiranda proga