Išgelbėk savo vaiko gyvybę!

KAIMAS, kuriame gyvena Maiklas ir Alfina, įsikūręs tarp žalių Kva Zulu Natalio (Pietų Afrikos Respublika) kalvų. Augindami septynis vaikus, jie susidūrė su daugybe kliūčių. Puikiai palaikomas žmonos, Maiklas kaip beįstengdamas klausė Biblijos paliepimo tėvams: „Auklėkite [savo vaikus] drausmindami ir mokydami Viešpatyje“ (Efeziečiams 6:4, Brb red.). Bet kartais kyla sunkumų.

Pavyzdžiui, afrikiečiai piemenėliai yra pratę suginti krūvon savo tėvų galvijus, kad turėtų daugiau laiko drauge pažaisti. Kartais jie ima išdykauti ir šneka apie tai, ko nedera aptarinėti. Savo sūnums, išeinantiems ganyti šeimos galvijų, Maiklas griežtai prisakė nebendrauti su tam tikrais vaikais (Jokūbo 4:4). Bet, grįždamas namo iš darbo, jis kartkartėmis užtikdavo juos tai darančius. Todėl tekdavo juos sudrausminti (Patarlių 23:13, 14).

Gal manai Maiklą buvusį per griežtą savo vaikams? Galbūt kai kam taip atrodo, bet Jėzus Kristus pasakė, kad „išmintis pasiteisina savo darbais“ (Mato 11:19). Maiklas ir Alfina, leisdami laiką su vaikais ir mokydami juos Biblijos pasakojimų bei tiesų, namuose sudarė meilingą atmosferą.

Maiklas su Alfina turi keturias dukras: Timbekili, Sefivi, Tolakeli ir Timbekani. Visos jos yra visalaikės gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbėjos. Du jųdviejų sūnūs Jehovos Liudytojų susirinkimuose tarnauja pirmininkaujančiaisiais prižiūrėtojais. Jų trečias sūnus, kurio žmona irgi visalaikė evangelistė, — tarnybinis padėjėjas.

Daugelis krikščionių tėvų, kurių šeimos gausios, augindami vaikus yra laiminami sėkme. Tačiau kai kurie tėvų gerai auklėti vaikai apleidžia tiesą. Be abejo, pastarųjų gimdytojai atmena Jėzaus duotąją sūnaus palaidūno alegoriją ir gyvena viltimi, kad jų sūnus ar duktė atgailaus ir galiausiai bus išgelbėti (Luko 15:21-24).

Deja, kai kurie krikščionys tėvai praranda visus savo vaikus — juos pasiglemžia pasaulis. Tai kelia nerimą ypač tose Afrikos vietose, kur su vaikais, rodos, yra viskas gerai, kol jie tampa paaugliais. Tuomet jaunystės žydėjime juos suvilioja šėtoniško pasaulio amoralumas (1 Jono 5:19). Dėl to daugelis tėvų nėra tinkami tarnauti susirinkimo vyresniaisiais (1 Timotiejui 3:1, 4, 5). Akivaizdu, krikščioniui tėvui jo šeimynos išgelbėjimas turėtų būti labai svarbus. Tad ko imtis tėvams, kad išgelbėtų savo vaikų gyvybes?

Būti artimu draugu

Jėzus buvo ne tik tobulas, bet ir didžiai pranoko kitus žmones žinojimu bei patirtimi. Vis dėlto su savo netobulais mokiniais jis elgėsi kaip su artimais draugais (Jono 15:15). Štai kodėl jie troško būti su juo ir klestėjo jam esant drauge (Jono 1:14, 16, 39-42; 21:7, 15-17). Tėvai galėtų iš to pasimokyti. Kaip maži augalėliai, į šiltus saulės spindulius nukreipę lapus, vaikai tarpsta, jei namų atmosfera esti meilinga, draugiška.

Tėvai, ar jūsų vaikai nesivaržo kreiptis į jus su visais rūpesčiais? Ar išklausote juos? Prieš prieidami išvadą, ar išgaunate jų mintis ir jausmus, kad susidarytumėte aiškesnį vaizdą? Ar jūs kantriai padedate jiems susirasti atsakymus į tam tikrus klausimus, tyrinėdami su jais biblinius leidinius?

Viena mama iš Pietų Afrikos Respublikos aiškina: „Kai mūsų dukra pradėjo lankyti mokyklą, nuo pat pirmos dienos raginome ją išpasakoti visus įvykius. Pavyzdžiui, aš klausdavau: ‛Su kuo praleidai pietų pertrauką? Papasakok man apie savo naują mokytoją. Kaip ji atrodo? Kokie užsiėmimai numatomi šią savaitę?’ Kartą mūsų dukra parėjusi namo pasakė, kad anglų kalbos mokytoja ketina vestis klasę pažiūrėti filmą, apie kurį jie vėliau rašytų rašinį. Filmo pavadinimas kėlė abejonių. Pasidomėję sužinojome, kad jis netinkamas krikščioniui. Tai aptarėme šeimoje. Kitą dieną duktė kreipėsi į mokytoją ir paaiškino, kad nenori žiūrėti filmo, nes jo moralė nesiderina su krikščioniškais įsitikinimais. Mokytoja viską pergalvojo, o vėliau padėkojo mūsų dukrai, sakydama, kad nenori vestis klasės žiūrėti to, dėl ko pati gailėtųsi.“ Nuolatinis meilingas šių tėvų rūpinimasis dukters išgelbėjimu davė gerų vaisių. Ji yra smagi, gero būdo, dabar tarnauja savanore Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos filiale Pietų Afrikos Respublikoje.

Jėzus davė puikų pavyzdį bendraudamas su svetimais vaikais. Jis mėgavosi jų draugija (Morkaus 10:13-16). Kokie laimingi tėvai turėtų būti, ką nors veikdami su savo pačių vaikais! Kai kuriose Afrikos vietovėse tėvui yra gėda, jeigu jį mato žaidžiantį kamuoliu ar kitus žaidimus su savo sūnumis. Bet krikščionis tėvas niekada neturėtų manyti esąs pernelyg svarbus, kad jį matytų kuo nors užsiimantį su savo vaikais. Jaunuoliams reikia tėvų, mielai leidžiančių laiką su jais. Tada vaikams lengviau išpasakoti savo rūpesčius. Kai tų emocinių poreikių nepaisoma, vaikai gali tapti irzlūs ir uždari, ypač jeigu juos nuolat taiso.

Kolosiečiams apie šeimos saitus Paulius be kita ko rašė: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baukštūs“ (Kolosiečiams 3:21). Galbūt tai parodo, kad kartais nėra pusiausvyros: drausminimo per daug, o draugiškumo per mažai. Mylimi bei vertinami vaikai, įskaitant ir paauglius, greičiau atsilieps į reikiamą sudrausminimą.

Meilė Dievui

Vertingiausias paveldas, tėvų perduodamas vaikams, — tai jų pačių pavyzdys, kaip mylėti. Vaikams reikia matyti ir girdėti savo tėvus išsakant bei rodant nuoširdžią meilę Dievui. Jaunas vyras, tarnaujantis Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos filiale Pietų Afrikos Respublikoje, dėsto: „Dar būdamas berniukas, pagelbėdavau tėčiui tvarkytis po namus. Mielai padėdavau jam, nes tėvelis tikrai vertino tuos mažmožius, kuriuos dariau. Jis išnaudodavo laiką, daug ką pasakodamas man apie Jehovą. Štai atmenu vieną šeštadienį, kai smarkiai triūsėme pjaudami veją. Buvo labai karšta. Tėtį pylė prakaitas, tad nubėgau ir atnešiau dvi stiklines vandens, įmetęs į jas po leduką. Tėvelis ir sako: ‛Sūnau, ar matai, koks išmintingas Jehova? Ledas vandeny plūduriuoja. Jeigu grimztų, visa gyvybė ežerų ir kūdrų dugne išmirtų. O dabar atvirkščiai: ledas yra lyg apsauginė antklodė! Ar tai nepadeda mums geriau pažinti Jehovos?’a Vėliau, kai mane įkalino už neutralumo laikymąsi, turėjau laiko pamąstyti. Vieną naktį nusiminęs tūnojau kalėjimo kameroje ir prisiminiau tuos tėčio žodžius. Kokie jie prasmingi! Aš garbinčiau Jehovą amžinai, jei tik galėčiau.“

Taip, vaikams reikia matyti meilę Dievui atsispindinčią visame, ką daro tėvai. Meilė Dievui bei norus paklusnumas jam turėtų reikštis ypač kaip akstinas dalyvauti krikščionių sueigose, darbuotis skelbimo tarnyboje ir skaityti bei studijuoti Bibliją šeimoje (1 Korintiečiams 13:3). Visų svarbiausia, meilę Dievui turi atspindėti nuoširdžios šeimos maldos. Tokio paveldo perdavimo vaikams svarbos negalima perdėti. Štai kodėl izraelitams buvo liepta: „Mylėsi Viešpatį, tavo Dievą, visa tavo širdimi, visa tavo siela ir visomis tavo jėgomis. Šitie gi žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, bus tavo širdyje; juos pasakosi savo sūnums ir apmąstysi juos, sėdėdamas savo namuose ir būdamas kelionėje, atsiguldamas ir atsikeldamas“ (Pakartoto Įstatymo 6:5-7; palygink Mato 22:37-40).

Didžiulė kliūtis mylėti Dievą ir paklusti jam yra mūsų paveldėtas nuodėmingumas (Romiečiams 5:12). Todėl Biblija, be kita ko, nurodo: „Jūs, kurie mylite Viešpatį, nekęskite pikto“ (Psalmių 97:10, Brb red.). Blogos mintys dažnai baigiasi blogais poelgiais. Kad jų šalintųsi, vaikas privalo išsiugdyti dar ir kitą itin svarbią savybę.

Dievo baimė

Meilė drauge su pagarbia baime neįtikti Jehovai — tai labai pageidaujama. Pats Jėzus Kristus mums davė tobulą pavyzdį — „bijoti Viešpaties“ jam buvo džiaugsmas (Izaijo 11:1-3, Brb red.). Tokia baimė itin svarbi, kai vaikas įžengia į jaunystės žydėjimą ir pajunta stiprų seksualinį potraukį. Dievo baimė jaunuoliui padėtų atsilaikyti prieš pasaulio spaudimą nedorai elgtis (Patarlių 8:13). Kai kuriuose kraštuose tėvai gėdijasi mokyti vaikus, kaip susidoroti su seksualinėmis pagundomis. Tiesą sakant, daugelis mano, kad nedera aptarinėti šitų klausimų. O kokios yra šio tėvų aplaidumo pasekmės?

Trys medicinos specialistai — Buga, Amokas ir Cajijana — apklausė 1702 mergaites bei 903 berniukus iš Transkei (Pietų Afrikos Respublika) kaimų. Žurnale South African Medical Journal pranešama, kad „76% apklaustų mergaičių ir 90,1% berniukų jau buvo lytiškai patyrę“. Mergaičių amžiaus vidurkis buvo 15 metų, o daugelį iš jų vertė lytiškai santykiauti. Per 250 buvo nėščios vieną ar daugiau kartų. Kita pasekmė — labai išplitusios lytiniu būdu perduodamos ligos.

Akivaizdu, daugelis tėvų nemato poreikio mokyti savo vaikus išvengti priešvedybinio sekso. Atvirkščiai, tame pačiame žurnale aiškinama: „Vaikų gimdymą ir motinystę kaimiškoji Transkei visuomenė didžiai vertina moters gyvenime, o tai greit suvokia vos tik subrendusios mergaitės.“ Ta pati problema užfiksuota ir kitose pasaulio dalyse.

Daugelis Afrikos jaunuolių kaltina tėvus nepadėjusius jiems suvokti savo seksualumo. Kai kurie krikščionys tėvai pernelyg varžosi remtis knyga „Tavo jaunystė — praleisk ją naudingiausiai“ (anglų k.).b Jos 20—23 puslapiuose aiškinama, kaip garbingai elgtis su lytiniais organais ir kokie pasikeitimai vyksta bręstant.

Reikia pagirti krikščionis tėvus, kurie su vaikais imasi nagrinėti Dievo požiūrį į seksą. Geriausia tai daryti palaipsniui, atsižvelgiant į vaiko protą. Priklausomai nuo tokio veiksnio kaip vaiko amžius, tėvams galbūt reikės tiksliai nurodyti kūno dalis ir jų paskirtį. Antraip, nepatyręs jaunuolis gali nesuprasti, kas sakoma (1 Korintiečiams 14:8, 9).

Dviejų dukrų ir sūnaus tėvas iš Pietų Afrikos Respublikos pasakoja: „Dažnai man pasitaikydavo progų nagrinėti jautrius lytinius klausimus netgi su mergaitėmis. Tačiau mano žmona skyrė ypatingą dėmesį dukroms; ji vadovavosi knyga „Tavo jaunystė — praleisk ją naudingiausiai“. [Žiūrėk 26—31 puslapius.] Kai sūnui buvo 12 metų, nutariau pakviesti jį ilgokai pasivaikščioti po kalnus. Tąsyk mes detaliai aptarėme kūno vystymąsi ir kokį ypatingą vaidmenį vėliau tai suvaidins santuokoje. Be to, mudu kalbėjomės apie reikmę vengti žeminančio masturbacijos įpročio ir pagarbiai elgtis su mergaitėmis — taip, kaip jis elgiasi su mama bei sesutėmis.“

Džiugus atlygis

Ką tik paminėtieji tėtis ir mama įdėjo daug pastangų ir džiaugiasi, kad puikiai pasisekė išauginti tris vaikus. Visi trys dabar jau suaugę ir susituokę su ištikimais krikščionimis. Jų sūnus ir žentai tarnauja vyresniaisiais krikščionių susirinkime, o dvi poros jau daugelį metų dirba visalaikį evangelizacijos darbą.

Taip, tėvai, stropiai besidarbuojantys, kad būtų išgelbėta jų šeima, gali tikėtis džiaugsmingo atlygio iš vaikų, kurie nusprendžia atsiliepti į tą biblinį mokymą, mat Patarlių 23:24, 25 sakoma: „Kas pagimdė išmintingą, tas juo linksminasi. Tesidžiaugia tavo tėvas ir tavo motina.“ Prisimink gausią šeimą, minimą šio straipsnio įžangoje. „Kai mąstau, kokią dvasinę pažangą padarė mano vaikai, — sako Alfina, — mano širdis kunkuliuoja iš džiaugsmo.“ Tad visi krikščionys tėvai tesidarbuoja, kad gautų šį džiugų atlygį.

[Išnašos]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Tėvas galėtų suieškoti tinkamą aplinką gyvenimo tiesoms išaiškinti