Sąžinė — našta ar vertybė?

‛MANE kankina sąžinė!’ Retkarčiais, tiesą sakant, visi mes pajuntame sąžinės graužimą. Tas jausmas gali būti įvairaus stiprumo: nuo lengvo nerimo iki kankinančio sielvarto. Nerami sąžinė gali net sukelti depresiją ar didelį nusivylimo savimi jausmą.

Tad argi visu tuo sąžinė ne našta? Kai kurių manymu, taip. Praėjusių kartų mąstytojai sąžinę dažnai laikydavo įgimta. Daugelis manė, kad tai yra moralinis vadovas, duotas paties Dievo. Todėl sąžinė buvo pavadinta „Dievo buvimu žmoguje“, „mūsų natūralia prigimtimi“ ir net „Dievo balsu“.

Tačiau pastaraisiais metais pasidarė madinga tvirtinti, kad sąžinė tėra įgytas sugebėjimas — tėvų ir visuomenės įtakos rezultatas. Pavyzdžiui, kai kurie psichologai įrodinėja, kad vaikas išmoksta vengti netinkamo elgesio daugiausia iš baimės, manydamas, jog bus nubaustas, todėl tai, ką mes vadiname sąžine, esą tik mūsų tėvų asmeninių vertybių ir įsitikinimų perėmimas. Kiti nurodo visuomenės vaidmenį, kurį ji paprastai atlieka perduodama vertybes ir normas. Dar kitų požiūriu, sąžinės priekaištai yra ne kas kita kaip prieštaravimas tarp to, ką norėtume daryti, ir to, ką daryti mus verčia visuomenė!

Kokios bebūtų teorijos, žmonės dažnai atsilaikydavo prieš tėvus, šeimas ir visą visuomenę, nes jų sąžinė jiems liepė taip elgtis. Kai kurie dėl sąžinės net buvo pasiruošę paaukoti savo gyvybę! Ir nors tarp pasaulio kultūrų yra dideli skirtumai, tokie veiksmai kaip žmogžudystė, vogimas, svetimavimas, melavimas ir kraujomaiša beveik visur laikomi blogais. Ar tai ne įrodymas, kad sąžinė yra įgimta?

Sąžinė pagal Bibliją

Tikrasis šio dalyko žinovas yra Jehova Dievas. Juk „jis [Dievas] mus sukūrė, o ne mes patys“ (Psalmių 100:3, Brb red.). Jis labai gerai žino mūsų sandarą. Dievo Žodis, Biblija, paaiškina, kad žmogus buvo padarytas pagal Dievo „paveikslą“ (Pradžios 1:26). Žmogus buvo sukurtas su sugebėjimu suvokti, kas yra gera ir kas bloga; nuo pat pradžios sąžinė yra žmogaus prigimties dalis. (Palygink Pradžios 2:16, 17.)

Apaštalas Paulius tai patvirtina savo laiške romiečiams: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo [Dievo] įstatymo reikalavimus, tada jie — neturintys įstatymo — yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą...“ (Romiečiams 2:14, 15). Atkreipk dėmesį, kad daugelis tų, kurie nebuvo auklėjami pagal žydams duotą Dievo Įstatymą, vis dėlto laikėsi kai kurių Dievo įstatymo principų — ne dėl visuomenės spaudimo, o „iš prigimties“!

Tad sąžinė yra visai ne našta, o Dievo dovana, vertybė. Suprantama, ji gali sukelti mums kančią. Bet jei deramai įsiklausysime į sąžinės balsą, ji gali suteikti mums tikrą pasitenkinimą ir vidinę ramybę. Ji gali mus vesti, saugoti bei skatinti. Leidinyje The Interpreter’s Bible sakoma: „Psichinę ir emocinę sveikatą žmogus gali išsaugoti tik stengdamasis pašalinti skirtumą tarp to, ką jis daro, ir to, ką, jo manymu, privalėtų daryti.“ Kaip žmogus galėtų tai suderinti? Ar įmanoma formuoti ir lavinti savo sąžinę? Šie klausimai bus aptariami kitame straipsnyje.