Ar derliaus šventės patinka Dievui?

SKANŪS vaisiai, puikios daržovės, gražių javų pėdai atrodo labai patraukliai. Pjūties metu visoje Anglijoje jais puošiami bažnyčių altoriai bei sakyklos. Europoje ir kitur daugybe švenčių minima tiek derliaus nuėmimo pradžia, tiek jo pabaigtuvės.

Tie, kurių pragyvenimas priklauso nuo žemės, yra ypač dėkingi už jos derlių. Iš tikrųjų senovės Izraelio tautai Dievas liepė švęsti tris metines šventes, kurios glaudžiai siejosi su derliumi. Ankstyvą pavasarį, per Neraugintos duonos šventę, izraelitai aukodavo Dievui pirmąjį miežiapjūtės pėdą. Per Savaičių šventę (arba Sekmines), pavasario pabaigoje, jie atnašaudavo duonos kepalus iš naujojo kviečių derliaus miltų. Rudenį vykdavo Derliaus nuėmimo šventė, ženklinusi žemdirbystės metų pabaigą Izraelyje (Išėjimo 23:14-17). Tos iškilmės buvo ‛šventų susiėjimų’ ir džiūgavimo metas (Kunigų 23:2, ŠvR; Pakartoto Įstatymo 16:16).

O šiandieninės derliaus šventės? Ar jos patinka Dievui?

Sąsajos su pagonybe

Sunerimęs dėl tradicinių derliaus nuėmimo puotų pasaulietiškumo ir girtuokliavimo per jas, vienas anglikonų dvasininkas iš Kornvalio (Anglija) 1843 metais nutarė atgaivinti viduramžių derliaus šventės paprotį. Jis paėmė pirmųjų pjūties javų ir iš jų iškepė duonos religinėms iškilmėms savo bažnyčioje. Taip jis įsteigė Lamo šventę — „krikščioniškas“ iškilmes; kai kurių nuomone, jos kilo iš senovės keltų dievo Lugo garbinimo apeigų.a Tad šiuolaikinė anglikonų derliaus šventė yra kilusi iš pagonybės.

O ką galima pasakyti apie šventes, kurios švenčiamos pjūties pabaigoje? Pagal enciklopediją Encyclopædia Britannica, daugelio šių švenčių papročių ištakos glūdi „animistiniame tikėjime grūdo dvasia arba grūdu motina“. Kai kuriose vietose ūkininkai tikėjo, kad ta dvasia gyvena paskutiniame pjaunamų javų pėde. Norėdami išvyti tą dvasią, jie kuldavo paskutinį pėdą, kol išbyrėdavo visi grūdai. Kitur jie supindavo iš keleto javų stiebų „grūdų lėlę“ ir saugodavo iki kitų metų sėjos, kad lydėtų „sėkmė“. Tada jie įardavo grūdų varpas į dirvą tikėdamiesi, kad tai laimins naująjį derlių.

Kai kuriose legendose pjūtis siejama su babiloniečių dievo Tamūzo — vaisingumo deivės Ištarės vyro garbinimu. Pribrendusių grūdų varpų pjūtis būdavo prilyginama nelauktai Tamūzo mirčiai. Kitose legendose pjūtis netgi siejama su žmonių aukojimu — papročiu, kurio Jehova Dievas neapkenčia (Kunigų 20:2; Jeremijo 7:30, 31).

Koks yra Dievo požiūris?

Dievo elgesys su senovės Izraeliu aiškiai rodo, kad Jehova, gyvybės Kūrėjas ir Šaltinis, iš savo garbintojų reikalavo išimtinio atsidavimo (Psalmių 36:9, Brb red.; Nahumo 1:2). Pranašo Ezechielio dienomis paprotys apraudoti dievą Tamūzą, Jehovos požiūriu, buvo „piktenybė“. Dėl šio ir dar kitų klaidingos religijos ritualų Dievas neklausė tų netikrų garbintojų maldų (Ezechielio 8:6, ŠvR; 8:13, 14, 18).

Tokie ritualai skyrėsi nuo to, ką Jehova Dievas liepė Izraeliui daryti per pjūtį. Per Derliaus nuėmimo šventę izraelitai susirinkdavo iškilmėms, kurių metu jauni ir seni, turtingi ir vargšai gyvendavo laikinose pastogėse, išpuoštose vešliais puikių medžių lapais. Tai jiems būdavo didelio džiaugsmo metas, tačiau ir laikas minėti išlaisvinimą, kurį Dievas suteikė jų protėviams išvesdamas juos iš Egipto (Kunigų 23:40-43).

Per izraelitų šventes aukos būdavo atnašaujamos Jehovai, vieninteliam tikrajam Dievui (Pakartoto Įstatymo 8:10-20). Biblija niekur neduoda pagrindo anksčiau paminėtiems animistiniams tikėjimams, pavyzdžiui, jog kviečių pėdai turį sielą.b Raštas taip pat aiškiai parodo, kad stabai yra negyvi ir negali kalbėti, matyti, girdėti, užuosti, jausti arba kaip nors padėti savo garbintojams (Psalmių 115:5-8, Brb red.; Romiečiams 1:23-25).

Šiandieną krikščionims nereikia laikytis tos Įstatymo sandoros, kurią Dievas sudarė su senovės Izraelio tauta. Taip, Dievas ‛panaikino ją prismeigdamas prie Kristaus kančių stulpo’ (Kolosiečiams 2:13; 2:14, NW). Jehovos šiandieniniai tarnai gyvena pagal „Kristaus įstatymą“ ir dėkingai priima viską, ką Dievas duoda (Galatams 6:2).

Apaštalas Paulius tiesiai pareiškė, kad žydų šventės buvo „būsimųjų dalykų šešėlis“, ir pridūrė, jog „būtis priklauso Kristui“ (Kolosiečiams 2:16, 17, NTP). Todėl tikrieji krikščionys sutinka su Rašto žodžiais: „Aukodami atnašas pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. ... Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės“ (1 Korintiečiams 10:20, 21). Be to, krikščionys laikosi nurodymo ‛neliesti netyrų dalykų’. Ar kaimynystėje švenčiamos derliaus šventės yra kilusios iš pagonybės arba klaidingos religijos? Jei taip, tai tikrieji krikščionys turėtų vengti neįtikti Jehovai ir neįsitraukti į tokį užterštą garbinimą (2 Korintiečiams 6:17).

Kai dėkingas vaikas gauna dovaną iš savo tėvo, kam jis sako „ačiū“? Tam, kurio visai nepažįsta, ar savo tėvui? Dievo garbintojai kasdien nuoširdžia malda dėkoja Jehovai — savo dangiškajam Tėvui už jo didelį dosnumą (2 Korintiečiams 6:18; 1 Tesalonikiečiams 5:17, 18).

[Išnašos]