Kaip išlikti džiaugsmingam visalaikėje tarnyboje

IŠ BIBLIJOS pranašysčių išsipildymo aiškiai matyti, kad mes gyvename paskutinėmis šios bedieviškos sistemos dienomis. Suvokdami tai, Jehovos Dievo tarnai gerajai naujienai apie jo Karalystę skleisti supratingai skiria tiek laiko, kiek gali. Per 600000 Jehovos Liudytojų susitvarkė savo gyvenimą taip, kad darbuotųsi visalaikėje tarnyboje. Kai kurie iš jų yra visalaikiai Karalystės skelbėjai, vadinamieji pionieriai. Kiti — Betelio savanoriai Sargybos bokšto bendrijos pagrindiniame biure arba filialuose. Dar kiti — misionieriai ir keliaujantieji prižiūrėtojai.

Biblija nurodo, kad paskutinėmis dienomis „užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1-5). Graikiškajame Biblijos tekste pavartotas posakis, kurį galima išversti „nustatytieji pašėlę laikai“. Taigi mūsų dienomis niekas negali tikėtis gyventi be sunkumų. Kai kuriems krikščionims tarnams sunkumai atrodo esantys tokie dideli, kad jie galbūt svarsto: ‛Ar galėčiau tęsti visalaikę tarnybą, ar turiu ją nutraukti?’

Kokios gi aplinkybės galėtų būti akstinas persvarstyti savo, kaip pionieriaus, Betelio savanorio, keliaujančiojo prižiūrėtojo ar misionieriaus, padėtį? Galbūt yra didelių sveikatos sunkumų. Galimas dalykas, kad senyvo amžiaus ar negaluojančiam giminaičiui reikia nuolatinės globos. Gal susituokusi pora susilaukia vaikų. Tas, kas nutraukia visalaikę tarnybą dėl tokių priežasčių ir Rašte nurodomų pareigų, neturi gėdytis žengęs šį žingsnį.

Tačiau kaip tada, jei kas nors ketina nutraukti visalaikę tarnybą dėl džiaugsmo stokos? Galimas dalykas, pionierius pastebi menką atsaką į savo tarnybą ir klausia: ‛Kodėl turėčiau gyventi pasiaukojamą gyvenimą, kai taip mažai kas teklauso?’ Galbūt Betelio savanoris nelabai patenkintas savo užduotimi. O gal silpna sveikata, nors ir neužkerta kelio pionieriaus tarnybai, neduoda ramybės ir galiausiai atima iš žmogaus džiaugsmą. Kaip tokie žmonės galėtų išlikti džiaugsmingi? Apsvarstykime, ką sako kai kurie patyrę tarnai.

Įveikti nusivylimą

Eni iš Šveicarijos 1950 metais lankė Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą. Ji tikėjosi būti paskirta misioniere į užjūrį. Kai ją paskyrė vėl dirbti viename Europos Betelyje, Eni nusivylė. Vis dėlto ji priėmė paskyrimą į Vertimo skyrių ir ligi šiol dirba tą darbą. Kaip ji įveikė savo nusivylimą? „Čia buvo ir tebėra daug darbo. Mano jausmai ir polinkiai ne tokie svarbūs kaip darbas“, — aiškina Eni.

Jei mes esame nusivylę savo užduotimi, galėtume įgauti Eni požiūrį. Mūsų asmeniniai polinkiai nėra patys svarbiausi. Svarbiausia tai, kad visos pareigos, susijusios su Karalystės žinios skleidimu, būtų atliekamos puikiai. Patarlių 14:23 (Brb red.) mums sakoma, kad „kiekvienas darbas yra pelningas“. Kokią užduotį begautume, ištikimai ją įvykdydami pasitarnaujame, kad Karalystės darbas būtų atliktas. O dirbant tokį Dievo duotą darbą, galima patirti didelį pasitenkinimą — taip, džiaugsmą. (Palygink 1 Korintiečiams 12:18, 27, 28.)

Sugyventi su kitais

Visalaikiam tarnui tenka turėti glaudžius ryšius su įvairiausiais žmonėmis — lauko tarnyboje, Betelyje, misionierių namuose arba lankant vieną susirinkimą po kito kaip keliaujančiajam prižiūrėtojui. Vadinasi, džiaugsmas labai priklauso nuo to, kaip sugyvename su kitais. Tačiau ‛pašėlę laikai’, išpranašauti šioms paskutinėms dienoms, žmonių tarpusavio santykius daro labai įtemptus. Kaip tarnas galėtų neprarasti džiaugsmo, net jei kas nors jį nuliūdino? Galėtume kai ko pasimokyti iš Vilhelmo.

1947 metais Vilhelmas tapo vieno Europos Betelio šeimos nariu. Paskui jis dirbo pionieriaus darbą ir tarnavo keliaujančiuoju prižiūrėtoju. „Jei mes su žmona matome ką nors, kas, mūsų manymu, nėra teisinga arba kelia mums nerimą, mes pasakome Jehovai, kaip jaučiamės, ir tada paliekame jam viską išspręsti“, — aiškina Vilhelmas (Psalmių 36:5).

Galbūt tave patį sutrikdė bendrakrikščionio, kalbėjusio su tavimi nepagarbiai ar nedėmesingai, elgesys. Nepamiršk, kad visi mes daug sykių suklumpame bekalbėdami (Jokūbo 3:2). Tai kodėl gi neišnaudoti šių aplinkybių ir nesikreipti į „maldos klausytoją“? (Psalmių 65:2, NTP) Kalbėk Jehovai apie tą reikalą ir atiduok jį į Jo rankas. Jei Dievas norės ką nors pakeisti, jis taip ir padarys. Jei misionierių namų gyventojams kyla panašių sunkumų, jiems reikia turėti tai omenyje, — tuomet jie lengviau išsilaikys džiaugsmingi Jehovos tarnyboje.

Jei esi ligotas

Tik nedaugelio žmonių sveikata yra nuolatos gera. Depresija ar liga gali užklupti netgi tuos, kurie, taip sakant, yra pačiame jėgų žydėjime. Kai kuriems dėl silpnos sveikatos tenka nutraukti visalaikę tarnybą, bet paskui jie puikiai darbuojasi kaip Karalystės skelbėjai. Tačiau kiti pajėgia likti visalaikėje tarnyboje nepaisydami silpnos sveikatos. Pavyzdžiui, pasvarstykime apie Hartmutą ir Gislind.

Hartmutas ir Gislind yra sutuoktinių pora, 30 metų praleidusi pionieriškoje ir misionieriškoje tarnyboje bei keliaujamajame darbe. Jie abu yra sirgę sunkiomis ligomis, kurios kartais nualindavo juos fiziškai ir emociškai. Vis dėlto jie puikiai darbuojasi ir sugeba padrąsinti kitus, patiriančius panašius išbandymus. Ką jie pataria? „Žvelk į ateitį, o ne į praeitį. Kuo geriau išnaudok visokias aplinkybes. Kasdien bus gal tik viena proga šlovinti Jehovą. Išnaudok tą progą ir džiaukis ja.“

Apsvarstyk, kaip yra su Hanelore. Ji jau 30 metų tarnavo pioniere, misioniere, su vyru dirbo keliaujamąjį darbą ir darbavosi Betelyje — visą tą laiką ją kamavo pasikartojantys negalavimai. Hanelorė sako: „Aš sutelkiu dėmesį į Šėtono mestą tvirtinimą, kad žmonės tarnauja Jehovai tik tol, kol jiems tai lengva. Iškęsdama mėginimus ir aš galiu įrodyti Šėtoną esant melagį.“ Tai galėtų būti didelis stimulas. Nepamiršk, kad tavo ištikimybė Jehovai, kai ji bandoma, yra jam svarbi (Jobo 1:8-12; Patarlių 27:11, Brb red.).

Kai stengiesi priimti nuosaikų sprendimą dėl savo sveikatos, apsvarstyk du ypatingus požymius iš Jėzaus Kristaus pranašystės apie šios sistemos pabaigą. Jėzus išpranašavo epidemijas šen bei ten. Jis taip pat pasakė: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje“ (Mato 24:3, 14; Luko 21:11). Jėzus žinojo, kad paskutinėmis dienomis jo pasekėjai grumsis su ligomis. Tačiau jis suprato, kad skelbimo darbą dirbs ne tik stiprios sveikatos žmonės, bet ir tie, kurie sunkiai serga. Jei net būdami silpnos sveikatos pajėgiame tęsti visalaikę tarnybą, Jehova nepamirš meilės, kurią parodėme jo vardui (Žydams 6:10).

Išlikti džiaugsmingiems, nepaisant žmonių abejingumo

Mūsų požiūrį gali paveikti tai, kaip žmonės reaguoja į Karalystės skelbimo darbą. „Net pionieriams sunkiai pavyksta pradėti pokalbį su namų šeimininku, — pasakė vienas patyręs tarnas. — Mes visi turime kovoti, kad išliktume džiaugsmingi.“ Taip, žmonių abejingumas gali sumažinti mūsų džiaugsmą skelbimo tarnyboje. Taigi kaip galėtų pionierius, nuolat susiduriantis su abejingumu, išlikti džiaugsmingas? Patyrę tarnai duoda tokius jau išbandytus pasiūlymus.

Abejingumas — tai iššūkis, bet nebūtinai pralaimėjimas. Plačiai paplitęs abejingumas pats savaime nėra priežastis nutraukti visalaikę tarnybą. Jei skirsime pakankamai laiko stropiai studijuoti Raštą, galėsime išsaugoti džiaugsmą susidūrę su abejingumu. Tai ‛paruoš mus kiekvienam geram darbui’ — net kalbėti tiems, kurie neklauso gerosios naujienos (2 Timotiejui 3:16, 17). Nors žmonės nenorėjo klausyti pranašo Jeremijo, tai jo nesustabdė (Jeremijo 7:27). Kai pasitelkę krikščioniškus leidinius tyrinėjame Bibliją, turime daug naudos, jei pasižymime mintis, kurios sustiprina mūsų tikėjimą ir padeda įveikti abejingumą.

Pripažindami, kad abejingumas yra iššūkis, ištirkime savo požiūrį į tuos, kuriems mes skelbiame. Kodėl jie abejingi? Pavyzdžiui, viena plačiai paplitusio abejingumo priežasčių kai kuriose Europos dalyse yra apgailėtina klaidingų religijų reputacija. Žmonės mano, kad jų gyvenime daugiau nebėra vietos religijai, ir nenori turėti nieko bendro su ja. Mes turime būti lankstūs ir kalbėti su žmonėmis apie dalykus, kurie rūpi jiems, — pavyzdžiui, apie nedarbą, sveikatos problemas, nusikalstamumą, nepakantumą, aplinką bei karo grėsmę.

Įžanginiais žodžiais namų šeimininkui galėtume užsiminti apie kokį nors vietinės reikšmės įvykį. Tai pabandė daryti Ditmaras, skelbdamas kaime, kuriame jam nekaip sekėsi. Vienas gyventojas paminėjo, kad prieš dieną kaime įvyko tragedija. Tada Ditmaras prie kiekvienų durų pareikšdavo labai apgailestaująs dėl tragedijos. „Staiga žmonės prakalbo, — pasakė jis. — Kiekvieno mintys sukosi apie tragediją. Tą dieną aš su daug kuo puikiai pasikalbėjau, nes parodžiau susidomėjimą jų gyvenimu.“

Mes turime liudyti žmonėms apie Karalystę, kur tik juos sutinkame. Gal neformalus liudijimas bus vaisingas; mes galėtume mokytis šio darbo pritaikydami pasiūlymus, esančius Biblija pagrįstuose leidiniuose. Džiaugsmas gali rastis, pasakius keletą draugiškų žodžių ar įteikus namų šeimininkui Sargybos bokšto ir Atsibuskite! žurnalus. Jei susidomėjusį asmenį lankėme ir pradėjome su juo Biblijos studijas, galėtume užsiminti: „Gal jūs pažįstate dar ką nors, kas norėtų studijuoti Bibliją?“ Šitaip galima pradėti kitas namų Biblijos studijas. Bet kokiu atveju būkime optimistiški, maldingai pasitikėkime Jehova, neleiskime, kad abejingumas atimtų norą ką nors daryti.

Padrąsinimas iš kitų

Jurgenas ir Kristijana jau daugiau kaip 30 metų tarnauja pionieriais ir yra užsiėmę keliaujamuoju darbu. Kadaise jiems buvo paskirta skelbti teritorijoje, kur dauguma žmonių abejingi ir užsispyrę. Kaip troško Jurgenas ir jo žmona nors trupučio padrąsinimo! Tačiau dėl kažkokios priežasties kiti susirinkimo nariai nereagavo į jų poreikį.

Taigi Jurgenas iš patirties žino, kad „kai kuriems pionieriams būna sunkus metas. Jiems reikia daugiau padrąsinimo iš vyresniųjų ir kitų skelbėjų“. Dievas liepė Mozei padrąsinti ir sustiprinti Jozuę (Pakartoto Įstatymo 3:26-28). Ir krikščionys turėtų būti padrąsinimo šaltinis vienas kitam (Romiečiams 1:11, 12). Karalystės skelbėjai gali padrąsinti visalaikius tarnus ugdančiais žodžiais bei kartais lydėdami juos tarnyboje.

Jehovos džiaugsmas — mūsų stiprybė

Krikščionys, kurie didžiausią savo gyvenimo dalį praleido kaip pionieriai arba misionieriai, tarnaudami Betelyje arba lankydami susirinkimus keliaujamajame darbe, pastebėjo, kad dažniausiai sunkumai yra trumpalaikiai, tačiau kai kurie užsitęsia. Net tie nedaugelis sunkumų, kurie, rodos, niekados nesibaigs, neturėtų iš mūsų atimti džiaugsmo. Ramonas, kuris jau daugiau nei 45 metus tarnauja pagal paskyrimą užsienyje, pataria, kad vos tik sunkumai mus nuliūdina, „turėtume galvoti apie daugybę esamų palaimų ir apie tūkstančius kitų žmonių, kurie patiria daug didesnius sunkumus“. Iš tiesų kančias patiria visi mūsų bendratikiai plačiajame pasaulyje, ir Jehova tikrai mumis visais rūpinasi (1 Petro 5:6-9).

Taigi, jei asmeninės aplinkybės leidžia mums darbuotis visalaikėje tarnyboje ir pasilikti joje, išsilaikykime džiaugsmingi, pasitikėdami savo dangiškuoju Tėvu. Jis sustiprina savo tarnus, ir kiekvienas mūsų teprisimena, kad „Viešpaties džiaugsmas yra mūsų stiprybė“ (Nehemijo 8:10).

[Iliustracija 21 puslapyje]

„Mano jausmai ir polinkiai ne tokie svarbūs kaip darbas“

[Iliustracija 22 puslapyje]

„Mes pasakome Jehovai, kaip jaučiamės, ir tada paliekame jam viską išspręsti“

[Iliustracijos 23 puslapyje]

„Kuo geriau išnaudok visokias aplinkybes. Kasdien bus gal tik viena proga šlovinti Jehovą“

[Iliustracija 23 puslapyje]

„Iškęsdama mėginimus ir aš galiu įrodyti Šėtoną esant melagį“

[Iliustracijos 24 puslapyje]

„Kai kuriems pionieriams būna sunkus metas. Jiems reikia daugiau padrąsinimo iš vyresniųjų ir kitų skelbėjų“

[Iliustracija 24 puslapyje]

„Turėtume galvoti apie daugybę esamų palaimų“