Karalystės skelbėjai praneša

Įveikti sunkumus „Netikėtumų šalyje“

APAŠTALAS Paulius paklausė pirmojo šimtmečio Korinto krikščionių: „Jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį? Tas pat ir su jumis. Jei kalbėdami kalbomis netarsite aiškių žodžių, kaipgi bus galima suprasti, ką sakote?“ (1 Korintiečiams 14:8, 9)

Skelbdami aiškią Biblijos žinią Papua ir Naujojoje Gvinėjoje, kartais vadinamoje Netikėtumų šalimi, Jehovos Liudytojai susiduria su didelėmis kliūtimis. Jie skelbia žmonėms, kalbantiems daugiau kaip 700 skirtingų kalbų ir turintiems daugybę įvairiausių papročių. Liudytojams taip pat tenka įveikti kalnuotas vietoves, keliauti nepraeinamais keliais ir kęsti didėjantį nusikalstamumą. Be visų šių sunkumų, jie patiria dar ir tam tikrų religinių grupių, o kartais net mokyklos darbuotojų priešiškumą.

Vis dėlto geras dvasinis mokymas bei gausėjanti Biblijos studijavimo priemonių vietinėmis kalbomis biblioteka įgalina Liudytojus skleisti gerąją naujieną kaip aiškų trimito garsą. Dažnai atsiliepiama teigiamai, ir tai rodo tolesni pranešimai.

• Naujųjų mokslo metų pradžioje vienas mokytojas norėjo žinoti, kodėl Jehovos Liudytojų vaikai neatsistoja pagerbti vėliavos ir negieda valstybės himno. Jis paklausė to Majolos, 13-metės moksleivės, kuri yra krikštyta Liudytoja. Majola davė tikslų, Raštu pagrįstą paaiškinimą. Mokytojas sutiko su jos samprotavimu, nes ji rėmėsi Biblija. Jos paaiškinimas buvo atpasakotas ir kitiems mokyklos darbuotojams.

Kai vėliau moksleiviams buvo liepta parašyti rašinius, Majola pasirinko temą apie Trejybę. Jos rašinys klasėje buvo įvertintas geriausiu pažymiu, ir mokytojas paklausė, kur ji gavo tą informaciją. Ji padavė jam knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje anglų kalba. Mokytojas pradėjo rodyti knygą visai klasei, ir daugelis panoro patys ją turėti. Kitą dieną Majola išdalijo 14 knygų ir 7 žurnalus savo bendramoksliams bei su trimis iš jų pradėjo Biblijos studijas. Majolos tikslas yra visalaikė tarnyba.

• Izoliuota Jehovos Liudytojų grupė viename pakrantės kaime netoli Port Morsbio patiria pasipriešinimą jau nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios. Tačiau neseniai jiems atėjo pagalba iš ten, iš kur nebuvo tikėtasi. Anglikonų bažnyčios vyskupas, kilęs iš Papua ir Naujosios Gvinėjos ir studijavęs užsienyje, vieną dieną pakvietė parapijiečius užduoti klausimus. Vienas vyras paklausė: „Mūsų kaime yra dvi religijos — Anglikonų bažnyčia ir Jehovos Liudytojai. Ką mums daryti, kai Liudytojai ateina prie mūsų durų?“ Ilgokai patylėjęs, vyskupas atsakė: „Žinote, aš tikrai nežinau, ką jums pasakyti. Neseniai du jauni Liudytojai atėjo prie mano durų. Jie paklausė manęs vieno dalyko, bet aš, remdamasis visomis universitete įgytomis žiniomis, nežinojau, kaip atsakyti. O jie man paprastai atsakė iš Biblijos. Todėl aš nesiruošiu pasakyti jums, ką daryti, — spręskite patys. Galite neklausyti jų, jeigu nenorite, bet nesiimkite prieš juos smurto.“

Keliaujantysis Sargybos bokšto bendrijos atstovas, vėliau aplankęs tą Liudytojų grupę, pranešė: „Kai Liudytojai skelbė tame kaime, beveik visi jų klausėsi. Kai kurie net pakvietė juos į savo namus. Dabar čia skelbti — rojus.“