Dievo Žodis išlieka per amžius

„Mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“ (IZAIJO 40:8, Brb red.).

1. a) Kas turima omenyje sakant „mūsų Dievo žodis“? b) Kaip žmonių pažadai palyginami su Dievo žodžiu?

ŽMONĖS yra linkę tikėti žymių vyrų ir moterų pažadais. Tačiau kokie geidžiami beatrodytų tie pažadai trokštantiems pagerinti savo gyvenimą žmonėms, jie, palyginus su mūsų Dievo žodžiu, tėra kaip nuvystančios gėlės (Psalmių 145:3, 4). Prieš daugiau kaip 2700 metų Jehova Dievas įkvėpė pranašą Izaiją užrašyti: „Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas. ... Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“ (Izaijo 40:6, 8, Brb red.). Kas yra tas išliekantis „žodis“? Tai Dievo pranešimas apie savo tikslą. Šiandien tą „žodį“ turime užrašytą Biblijoje (1 Petro 1:24, 25).

2. Vyraujant kokioms pažiūroms bei veiksmams Jehova įvykdė savo žodį, pasakytą apie senovės Izraelį ir Judą?

² Senovės Izraelio laikais gyvenę žmonės patyrė Izaijo užrašytų žodžių patikimumą. Per savo pranašus Jehova iš anksto pasakė, kad dėl akivaizdžios neištikimybės jam į nelaisvę pirmiausia bus paimta dešimties Izraelio giminių karalystė, o vėliau ir dviejų giminių Judo karalystė (Jeremijo 20:4; Amoso 5:2, 27). Nors jie persekiojo, net žudė Jehovos pranašus, sudegino ritinį su Dievo perspėjimo žinia bei prašė Egipto karinės pagalbos tikėdamiesi, kad pranašystė neišsipildys, Jehovos žodis pasitvirtino (Jeremijo 36:1, 2, 21-24; 37:4b-9; Luko 13:34). Be to, nuostabiai išsipildė Dievo pažadas sugrąžinti atgailaujančių žydų likutį į jų šalį (Izaijo 35 skyrius).

3. a) Kokie Izaijo užrašyti pažadai mums ypač rūpi? b) Kodėl tu įsitikinęs, kad tai tikrai įvyks?

³ Per Izaiją Jehova dar išpranašavo, kad žmoniją teisingai valdys Mesijas, kad ji bus išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties, o žemė paversta į rojų (Izaijo 9:6, 7; 11:1-9; 25:6-8; 35:5-7; 65:17-25). Ar visa tai įvyks? Be jokios abejonės! „Dievas... nemeluoja.“ Jis pasirūpino, kad mūsų naudai būtų užrašytas jo pranašiškas žodis, ir užtikrino, kad jis išlieka (Titui 1:2, ŠvR; Romiečiams 15:4).

4. Nors pirmieji Biblijos rankraščiai ir nebuvo išsaugoti, kodėl tiesa, kad Dievo žodis „gyvas“?

⁴ Jehova neišsaugojo pačių pirmųjų rankraščių, kuriuose senovės rašytojai užrašė tas pranašystes. Bet jo „žodis“, jo paskelbtas tikslas, pasirodė esąs gyvas. Tas tikslas nekliudomai įgyvendinamas, ir kai jis paliečia žmonių gyvenimą, atsiskleidžia jų slaptos mintys bei motyvai (Žydams 4:12). Be to, istorija rodo, kad pačių įkvėptų Raštų išsaugojimas ir vertimas buvo prižiūrimas Dievo.

Pastangos nuslėpti žodį

5. a) Ką darė Sirijos karalius mėgindamas sunaikinti įkvėptus Hebrajiškuosius Raštus? b) Kodėl jam nepasisekė?

⁵ Ne kartą valdovai bandė sunaikinti įkvėptuosius raštus. 168 m. p. m. e. Sirijos karalius Antiochas Epifanas (pavaizduotas 10 puslapyje) Jehovai paskirtoje šventykloje pastatė aukurą Dzeusui. Jis suieškojo ir ‛Įstatymo knygas’, jas sudegino bei paskelbė, kad visi, turintys tokius Raštus, bus baudžiami mirtimi. Nors Jeruzalėje ir Judėjoje jis sudegino daug knygų, tačiau visiškai sunaikinti Raštų negalėjo. Žydų kolonijos tuomet buvo išsisklaidžiusios po daugelį šalių, ir kiekviena sinagoga turėjo savo ritinių rinkinį. (Palygink Apaštalų darbų 13:14, 15.)

6. a) Kaip buvo uoliai stengiamasi sunaikinti pirmųjų krikščionių naudotus Raštus? b) Kas iš to išėjo?

⁶ 303 m. e. m. Romos imperatorius Diokletianas pasielgė panašiai: jis įsakė išnaikinti krikščionių susirinkimo vietas, o jų ‛Raštus sudeginti’. Toks naikinimas tęsėsi dešimtmetį. Nors ir žiauriai persekiojo Diokletianas, jis neįstengė sutrypti krikščionybės, ir Dievas neleido imperatoriaus agentams sunaikinti nė vienos Jo įkvėpto Žodžio knygos visų kopijų. Tačiau taip reaguodami į Dievo Žodžio platinimą bei skelbimą priešininkai atskleidė, kas buvo jų širdyse. Jie pasirodė esą žmonės, apakinti Šėtono ir vykdantys jo valią (Jono 8:44; 1 Jono 3:10-12).

7. a) Kaip buvo stengiamasi sustabdyti Biblijos žinių plitimą vakarų Europoje? b) Ko buvo pasiekta verčiant ir leidžiant Bibliją?

⁷ Biblijos žinių platinimą buvo mėginama stabdyti ir kitaip. Lotynų kalbai tapus mirusia kalba, ne pagoniški valdovai, o tariamieji krikščionys — popiežius Grigalius VII (1073—1085) ir popiežius Inocentas III (1198—1216) — aktyviai priešinosi Biblijos vertimui į paprastų žmonių kalbas. Kad užkirstų kelią nepasitenkinimui bažnyčios autoritetu, Romos Katalikų bažnyčios susirinkimas Tulūzoje (Prancūzija) 1229 metais uždraudė pasauliečiams turėti Biblijos knygų vietine kalba. Įstatymo vykdymui kontroliuoti pasitelkta net žiaurioji inkvizicija. Tačiau po 400 inkvizicijos metų Dievo Žodžio mylėtojai buvo išvertę visą Bibliją ir platino ją spausdintą beveik 20 kalbų, be to, papildomais dialektais, o didesnes jos dalis — dar kitomis 16 kalbų.

8. Kaip buvo su Biblijos vertimu ir platinimu XIX šimtmečio Rusijoje?

⁸ Slėpti Bibliją nuo paprastų žmonių bandė ne vien Romos Katalikų bažnyčia. XIX amžiaus pradžioje Sankt Peterburgo teologijos akademijos profesorius Pavskis iš graikų į rusų kalbą išvertė Mato evangeliją. Jis redagavo ir kitas į rusų kalbą išverstas Krikščionių Graikiškųjų Raštų knygas. Jos buvo visur platinamos, kol 1826-aisiais caras, bažnyčiai reikalaujant, buvo priverstas įkurti Rusijos Biblijos draugiją; jai vadovauti buvo pavesta Rusijos Stačiatikių bažnyčios „Šventajam Sinodui“, ir jis paskui veiksmingai slopino šios draugijos veiklą. Vėliau Pavskis iš hebrajų kalbos į rusų išvertė Hebrajiškuosius Raštus. Maždaug tuo pačiu laiku iš hebrajų į rusų kalbą Hebrajiškuosius Raštus išvertė ir vienas Stačiatikių bažnyčios archimandritas, Makarijus. Abu buvo nubausti už savo pastangas, o jų vertimai padėti į bažnyčios archyvus. Bažnyčia nusprendė vartoti Bibliją senąja slavų kalba, kurios tuomet paprasti žmonės neskaitė ir nesuprato. Tik tada, kai žmonių troškimo įgyti Biblijos žinių užgniaužti nebebuvo įmanoma, „Šventasis Sinodas“ 1856-aisiais ėmėsi savo pačių sinodinio vertimo; verčiant buvo laikomasi nurodymo atsargiai gudrauti, kad vartojami posakiai atitiktų bažnyčios pažiūras. Taigi plintant Dievo Žodžiui atsiskleidė skirtumas tarp religinių vadų išorinio elgesio ir jų tikrųjų tikslų: tai buvo matoma iš jų žodžių bei veiksmų (2 Tesalonikiečiams 2:3, 4).

Apsaugoti žodį nuo iškraipymo

9. Kaip kai kurie Biblijos vertėjai parodė meilę Dievo Žodžiui?

⁹ Tarp vertusių ir perrašinėjusių Bibliją žmonių buvo vyrų, kurie tikrai gerbė Dievo Žodį bei uoliai bandė padaryti jį prieinamą kiekvienam. Viljamas Tindelas buvo nužudytas (1536) už pastangas padaryti Bibliją skaitomą anglų kalba. Fransiską de Enziną katalikų inkvizicija (po 1544) įkalino už Krikščionių Graikiškųjų Raštų vertimą į ispanų kalbą bei jų išleidimą. Robertas Morisonas rizikavo savo gyvybe (nuo 1807 iki 1818) versdamas Bibliją į kinų kalbą.

10. Kokie pavyzdžiai rodo, kad buvo vertėjų, skatinamų ne meilės Dievo Žodžiui, o kitų motyvų?

¹⁰ Tačiau kartais perrašinėtojai ir vertėjai vadovavosi ne meile Dievo Žodžiui, o kitais motyvais. Štai keturi pavyzdžiai: 1) Samariečiai ant Garizimo kalno pasistatė šventyklą — kaip pakaitalą tai, kuri buvo Jeruzalėje. Dėl to samariečių Penkiaknygėje buvo pakeista Išėjimo 20:17 eilutė. Kaip priedas prie Dekalogo, buvo prirašytas nurodymas pastatyti ant Garizimo kalno akmeninį aukurą bei aukoti ant jo aukas. 2) Verčiant graikiškąją „Septuagintą“, pirmasis Danieliaus knygą išvertęs asmuo pažeidė taisykles. Jis įterpė teiginių, kurie, jo manymu, paaiškintų ar sustiprintų hebrajiškąjį tekstą. Jis praleido tai, kas, jo požiūriu, nepriimtina skaitytojams. Versdamas Danieliaus 9:24-27 esančią pranašystę apie Mesijo pasirodymo laiką, jis suklastojo nurodytą laikotarpį ir pridėjo, pakeitė bei perkėlė žodžius, matyt, norėdamas tą pranašystę pritaikyti Makabėjų kovoms. 3) Ketvirtajame m. e. amžiuje vienas labai uolus Trejybės gynėjas lotyniškame traktate greičiausiai įterpė žodžius „danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia, ir tie trys yra viena“, tarsi tai būtų 1 Jono 5:7 eilutės dalis. Vėliau tas sakinys buvo įtrauktas tiesiog į lotyniškosios Biblijos rankraštį. 4) Prancūzijoje Liudvikas XIII (1610—1643) pavedė Žakui Korbinui išversti Bibliją į prancūzų kalbą, kad niekais paverstų protestantų pastangas. Dėl to Korbinas įterpė į tekstą kai kurių pastabų, įskaitant nuorodą prie Apaštalų darbų 13:2 apie „šventųjų mišių auką“.

11. a) Kaip Dievo Žodis išliko, nors kai kurie vertėjai buvo nesąžiningi? b) Kiek yra senovinių rankraščių, liudijančių apie tai, kas pradžioje buvo užrašyta Biblijoje? (Žiūrėk rėmelį.)

¹¹ Jehova netrukdė tokio savo Žodžio klastojimo, bet tai ir nepakeitė jo tikslo. Kokios buvo to pasekmės? Įrašius nurodymą pastatyti aukurą ant Garizimo kalno, samariečių religija nepasidarė Dievo priemone žmonijai palaiminti. Priešingai, tai parodė, kad nors samariečių religijoje buvo pabrėžiamas tikėjimas Penkiaknyge, nebuvo galima pasikliauti, kad ji moko tiesos (Jono 4:20-24). Žodžių iškraipymas „Septuagintoje“ nesutrukdė Mesijui ateiti pranašo Danieliaus nusakytu laiku. Be to, nors pirmajame šimtmetyje „Septuaginta“ ir buvo naudojamasi, akivaizdu, kad žydai savo sinagogose buvo įpratę klausytis Rašto, skaitomo hebrajiškai. Todėl tos pranašystės išsipildymo laikui artinantis ‛žmonės buvo apimti lūkesčio’ (Luko 3:15, Brb red.). 1 Jono 5:7 pridėti Trejybę palaikantys žodžiai ir Apaštalų darbų 13:2 įrašytas mišias pateisinantis teiginys irgi nepakeitė to, kas yra tiesa. Laikui bėgant apgavystės buvo visiškai išaiškintos. Esant didžiulei daugybei Biblijos rankraščių originalo kalba, galima patikrinti bet kurio vertimo patikimumą.

12. a) Kokių didelių pakeitimų padarė kai kurie Biblijos vertėjai? b) Kokiu mastu tai buvo daroma?

¹² Raštą buvo bandoma keisti ne tik parašant keletą eilučių kitaip. Buvo mėginama užmaskuoti tikrojo Dievo tapatybę. Tų pakeitimų esmė ir mastas aiškiai rodė, jog veikė daug galingesnis už bet kokį žmogų ar žmonių organizaciją šaltinis — taip, veikė Jehovos didžiausias priešas, Šėtonas Velnias. Pasiduodami jo įtakai, vertėjai ir perrašinėtojai — vieni noromis, kiti priversti — pradėjo šalinti paties Dievo asmeninį vardą, Jehova, iš jo įkvėpto Žodžio tūkstančiuose vietų, kur tik jis buvo. Netrukus kai kuriuose vertimuose iš hebrajų į graikų, lotynų, vokiečių, anglų, italų ir olandų kalbas, be kitų pakeitimų, Dievo vardas buvo visiškai praleistas ar paliktas tik keliose vietose. Jo nebeliko ir Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose.

13. Kodėl daugeliui stengiantis iškraipyti Bibliją, Dievo vardas nebuvo ištrintas iš žmonių atminties?

¹³ Tačiau tas šlovingas vardas nebuvo ištrintas iš žmonių atminties. Hebrajiškųjų Raštų vertimuose į ispanų, portugalų, vokiečių, anglų, prancūzų ir daugelį kitų kalbų buvo sąžiningai įdėtas Dievo tikrasis vardas. Iki XVI šimtmečio Dievo vardas vėl ėmė pasirodyti įvairiuose Krikščionių Graikiškųjų Raštų vertimuose hebrajų kalba, iki XVIII šimtmečio — vokiečių kalba, o iki XIX — kroatų bei anglų kalbomis. Ir nors žmonės bando nuslėpti Dievo vardą, atėjus „Jehovos dienai“, kaip pareiškia Dievas, ‛tautos žinos, kad aš Viešpats [„Jehova“, NW]’. Tas Dievo paskelbtas tikslas bus pasiektas (2 Petro 3:10, NW; Ezechielio 38:23; Izaijo 11:9; 55:11).

Žinia pasklinda po visą žemės rutulį

14. a) Kiek kalbų Europoje Biblija jau buvo išleista prasidėjus XX šimtmečiui ir koks buvo poveikis? b) Kiek Afrikos kalbų baigiantis 1914-iesiems buvo prieinama Biblija?

¹⁴ XX amžiaus pradžioje Biblija jau buvo spausdinama 94 Europos kalbomis. Studijuojantiesiems Bibliją toje pasaulio dalyje ji padėjo suvokti, kad, pasibaigus nežydų laikams 1914-aisiais, prasidės pasaulį sukrečiantys įvykiai; ir taip iš tikrųjų įvyko! (Luko 21:24) Besibaigiant istoriniams 1914 metams, visa Biblija ar kai kurios jos knygos buvo leidžiamos 157 Afrikos kalbomis, be ten plačiai vartojamų anglų, prancūzų bei portugalų kalbų. Taip buvo padėtas pagrindas mokyti nuolankius čia gyvenančių daugelio genčių bei tautinių grupių žmones dvasiškai išlaisvinančių Biblijos tiesų.

15. Kiek kalbų buvo prieinama Biblija Amerikos žemyne prasidėjus paskutinėms dienoms?

¹⁵ Kai pasaulis įžengė į išpranašautą paskutinių dienų laikotarpį, Biblija buvo plačiai prieinama Amerikos žemyne. Imigrantai iš Europos įsivežė Bibliją įvairiomis savo kalbomis. Buvo vykdoma plati biblinio švietimo programa: skaitomos viešos paskaitos bei gausiai platinama biblinė literatūra, išleista Tarptautinių Biblijos Tyrinėtojų (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai). Be to, kad būtų patenkinti čia gimusių daugiataučių gyventojų poreikiai, Biblijos draugijos jau spausdino Bibliją 57 svetimomis kalbomis.

16, 17. a) Kokiu mastu Biblija buvo prieinama atėjus pasaulinio skelbimo laikui? b) Kaip Biblija tikrai pasirodė esanti patikima ir labai paveiki knyga?

¹⁶ Kai prieš ‛ateinant galui’ atėjo laikas skelbti gerąją naujieną pasauliniu mastu, Biblija buvo žinoma Azijoje ir Ramiojo vandenyno salose (Mato 24:14). Ji jau buvo leidžiama 232 toje žemės rutulio dalyje vartojamomis kalbomis. Į kai kurias iš jų Biblija buvo išversta visa; daugeliu kitų išversti Krikščionių Graikiškieji Raštai; dar kitomis — kuri nors viena Šventojo Rašto knyga.

¹⁷ Žinoma, Biblija išliko ne kaip muziejaus eksponatas. Iš visų knygų ji buvo plačiausiai verčiama ir labiausiai platinama. Kadangi Dievas akivaizdžiai saugojo šią knygą, turėjo išsipildyti tai, kas joje užrašyta. Be to, jos mokymai ir tuos mokymus įkvėpusi dvasia darė didelę įtaką žmonių gyvenimui daugelyje šalių (1 Petro 1:24, 25). Tačiau tai dar ne viskas — turėjo įvykti kai kas daugiau.

Ar tu prisimeni?

◻ Kas yra „mūsų Dievo žodis“, kuris išlieka per amžius?

◻ Kaip buvo stengiamasi nuslėpti Bibliją ir ar tai pasisekė?

◻ Kaip buvo apsaugotas Biblijos vientisumas?

◻ Kaip Dievo tvirtinimas apie savo tikslą pasirodė esąs gyvas žodis?

[Rėmelis 12 puslapyje]

Ar tikrai žinome, kas rašoma Biblijos originale?

Hebrajiškųjų Raštų turinį patvirtina maždaug 6000 rankraštinių kopijų hebrajų kalba. Keletas iš jų siekia ikikrikščioniškąją erą. Mažiausiai 19 iki šių dienų išlikusių pilnų Hebrajiškųjų Raštų rankraščių yra iš tų laikų, kai dar nebuvo išrastas spausdinimas judančiomis raidėmis. Be to, iš to paties laikotarpio yra vertimų į 28 kitas kalbas.

Yra surinkta apie 5000 Krikščionių Graikiškųjų Raštų rankraščių graikų kalba. Vienas toks rankraštis yra iš laikotarpio iki 125 m. e. m., tai yra padarytas praėjus vos keletui metų po originalo parašymo. O kai kurie fragmentai, manoma, parašyti dar anksčiau. 22-iejų (iš 27) įkvėptų knygų yra išlikę po 10 ir net 19 pilnų rankraščių. Iš visų šios Biblijos dalies knygų mažiausiai pilnų rankraščių — tris — turi Apreiškimo knyga. Vienas visų Krikščionių Graikiškųjų Raštų rankraštis yra iš ketvirtojo m. e. amžiaus.

Jokie kiti senovės raštai nėra patvirtinti tokios gausybės senovės dokumentų.