Dėkinga už ilgą gyvenimą, skirtą Jehovos tarnystei

PAPASAKOJO OTILIJA MIDLAND

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Vakarų Norvegijos Koperviko uoste buriniai laivai išsirikiuodavo vienas šalia kito. Tais laikais gatvėmis vežimus traukdavo ir vyrai, ir arkliai. Žmonės naudodavo parafino lempas, o medinius namus (nudažytus daugiausia baltai) kūrendavo malkomis bei koksu. Ten aš gimiau 1898 metų birželį; buvau antroji iš penkių vaikų.

TĖVAS 1905 metais buvo bedarbis, todėl išvyko į Jungtines Valstijas. Jis sugrįžo po trejeto metų su lagaminu, pilnu nuostabių dovanų vaikams ir šilko bei kitų daiktų mamai. Bet vertingiausias jo įsigytas dalykas buvo Čarlso Teizo Raselo knygų rinkinys, pavadintas Šventraščio studijavimai.

Pirmieji Karalystės skelbėjai

Tėvas pradėjo pasakoti draugams bei giminėms, ką sužinojo iš tų knygų. Per susiėjimus vietinėje maldykloje jis nusinešęs Bibliją rodydavo, kad nėra ugninio pragaro (Ekleziasto 9:6, 11). 1909-aisiais, praėjus metams po tėvo sugrįžimo iš Jungtinių Valstijų, Norvegiją aplankė brolis Raselas ir pasakė kalbą Bergene bei Kristianijoje (dabar Oslas). Tėvas nuvažiavo į Bergeną pasiklausyti jo.

Dauguma žmonių Kopervike kaltino tėvą skleidžiant klaidingus mokymus. Aš sielodavausi dėl jo ir padėdavau jam platinti Biblijos traktatus kaimynams. 1912 metais padaviau traktatą apie pragarą vieno dvasininko dukrai. Ji išplūdo mane ir mano tėvą. Aš buvau sukrėsta, kad dvasininko duktė taip nešvankiai kalba!

Retkarčiais Kopervike mus aplankydavo kiti Biblijos Tyrinėtojai (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai); tarp jų buvo ir Teodoras Simonsenas, gabus oratorius. Aš kviesdavau žmones į mūsų namus pasiklausyti jo sakomų kalbų. Prieš kalbą jis grodavo citra ir giedodavo, o po savo kalbos Simonsenas sugiedodavo baigiamąją giesmę. Mes labai jį gerbėme.

Kita mūsų namų viešnia buvo Ana Andersen, literatūros platintoja, arba visalaikė tarnautoja. Ji keliaudavo po visus Norvegijos miestus, daugiausia dviračiu, ir platindavo žmonėms biblinę literatūrą. Kažkada ji buvo Gelbėjimo armijos karininkė ir pažinojo kai kuriuos tos organizacijos karininkus Kopervike. Jie leido jai sakyti kalbą Biblijos tema savo sueigų namuose, o aš pakviečiau žmones ateiti ir pasiklausyti jos.

Dar vienas literatūros platintojas, lankydavęsis pas mus Kopervike, buvo Karlas Gunbergas. Šis kuklus, tylus, bet mėgstantis humorą žmogus retkarčiais tarnaudavo vertėju Oslo filiale. Vėliau mudu ten drauge dirbome.

Veikiama religinių pažiūrų

Šio amžiaus pradžioje dauguma žmonių ne tik labai tikėjo Dievu ir Biblija, bet taip pat laikėsi tokių įsitikinimų kaip ugninis pragaras bei Trejybė. Todėl kildavo didelis nustebimas, kai Biblijos Tyrinėtojai mokydavo, kad tos doktrinos neatitinka Biblijos. Mane labai veikė griežti kaimynų kaltinimai, kad tėvas yra eretikas. Sykį aš jam net pasakiau: „Ko tu mokai, nėra tiesa. Tai erezija!“

„Eikš, Otilija, — jis paragino mane, — ir pažiūrėk, kas sakoma Biblijoje.“ Tada tėvas paskaitė man iš Rašto. Todėl mano pasitikėjimas juo ir tuo, ko jis mokė, padidėjo. Jis paskatino mane skaityti Šventraščio studijavimus, tad 1914-ųjų vasarą aš dažnai sėdėdavau ant kalvos, iškilusios virš miesto, ir skaitydavau.

1914 metų rugpjūtį žmonės, susibūrę prie vietinio laikraščio leidyklos, skaitė apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Tėvas atėjęs sužinojo, kas atsitiko. „Ačiū Dievui!“ — jis sušuko. Tėvas suprato, kad karo pradžia yra Biblijos pranašysčių, kurias jis skelbė, išsipildymas (Mato 24:7). Tuomet daugelis Biblijos Tyrinėtojų manė, kad jie netrukus bus paimti į dangų. Kai to neįvyko, kai kurie nusivylė.

Aš palaikau Biblijos tiesą

1915-aisiais, būdama 17 metų, baigiau aštuonias klases ir pradėjau dirbti vienoje įstaigoje. Vėliau ėmiau reguliariai skaityti Sargybos bokštą. Tačiau sueigos Kopervike buvo pradėtos reguliariai rengti tik 1918 metais. Iš pradžių susirinkdavome penkiese. Mes skaitydavome tokius Sargybos bokšto bendrijos leidinius kaip Šventraščio studijavimai ir aptardavome straipsnius klausimais bei atsakymais. Nors mama labai gerai kalbėdavo kitiems apie Biblijos Tyrinėtojus, tačiau neprisidėjo prie mūsų.

Įstaigoje, kurioje pradėjau dirbti 1918 metais, susipažinau su Antoniu Saltniu ir padėjau jam tapti Biblijos Tyrinėtoju. Tuo laiku pasidariau reguliariąja skelbėja ir 1921 metais pasikrikštijau per asamblėją Bergene.

1925 metų gegužę Erebre (Švedija) buvo surengtas kongresas visai Skandinavijai. Susirinko daugiau kaip 500 dalyvių, įskaitant Dž. F. Rezerfordą, Sargybos bokšto bendrijos prezidentą. Iš Oslo traukiniu užsakytame vagone mūsų atvyko apie 30 žmonių.

Per tą kongresą buvo pranešta, kad Kopenhagoje (Danija) bus įsteigtas Šiaurės Europos filialas rūpintis skelbimo darbu visoje Skandinavijoje ir Baltijos šalyse. Viljamas Dei iš Škotijos buvo paskirtas prižiūrėti skelbimo darbą. Jį labai pamėgo ir netrukus praminė Didžiuoju škotu. Iš pradžių brolis Dei nemokėjo nė vienos skandinavų kalbos, todėl per sueigas ir asamblėjas sėdėdavo gale ir pasaugodavo vaikus, kad tėvai galėtų įdėmiai sekti, kas sakoma scenoje.

1925 metų kovo 1-osios Sargybos bokšte buvo aptariamas Apreiškimo 12 skyrius — buvo aiškinama, kad jame aprašomas Dievo Karalystės gimimas ir kad tai įvyko danguje 1914 metais. Man buvo sunku tai suprasti, todėl straipsnį skaičiau daug kartų. Kai pagaliau supratau, buvau labai laiminga.

Keičiant mūsų sampratą tam tikrais Biblijos klausimais, kai kurie pasipiktino ir pasitraukė iš Dievo tautos. Bet kai man kokį nors pakeitimą būdavo sunku suvokti, visada perskaitydavau straipsnį ne vieną kartą ir stengdavausi suprasti argumentus. Jei vis tiek nesuprasdavau naujo paaiškinimo, laukdavau, kol bus dar paaiškinta. Aš ne kartą buvau apdovanota už tokią kantrybę.

Tarnyba Betelyje

Daugelį metų aš dirbau buhaltere, sekretore bei apygardos revizore. 1928 metais brolis, tvarkęs Bendrijos finansinę apskaitą, susirgo ir jam teko palikti Betelį. Kadangi aš turėjau tokio darbo patirtį, mane paprašė dirbti. Betelio tarnybą aš pradėjau 1928 metų birželį. Kai kada mus aplankydavo brolis Dei ir patikrindavo mano apskaitą. Mūsų Betelio šeima taip pat vadovavo viešojo skelbimo darbui Osle; tuo metu ten buvo tik vienas susirinkimas.

Kai kurie iš mūsų padėdavo literatūros siuntas Betelyje tvarkiusiam broliui Sakshameriui pakuoti ir išsiuntinėti „Aukso amžių“ (dabar Atsibuskite!). Tarp padėjėjų būdavo ir broliai Simonsenas bei Gunbergas. Tai buvo džiugus metas; dirbdami dažnai giedodavome giesmes.

Esu tikra Karalystės viltimi

1935 metais supratome, kad „milžiniška minia“ nėra antraeilė dangiškoji klasė. Mes sužinojome, kad ji yra klasė žmonių, pergyvensiančių didį sielvartą ir galėsiančių amžinai būti žemės Rojuje (Apreiškimas 7:9-14). Įgiję šią naują sampratą, kai kurie, dalijęsi Minėjimo simboliais, įsisąmonino, kad jų viltis žemiška, ir nustojo juos imti.

Nors aš niekada neabejojau savo dangiškąja viltimi, dažnai pagalvodavau: ‛Kodėl Dievui reikia manęs?’ Jaučiausi neverta tokios didžiulės privilegijos. Man, smulkiai, droviai moteriai, buvo sunku įsivaizduoti save karaliumi, valdančiu kartu su Kristumi danguje (2 Timotiejui 2:11, 12; Apreiškimas 5:10). Tačiau aš apmąstydavau apaštalo Pauliaus žodžius, kad „nedaug galingų“ buvo pašaukta, bet „Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga“ (1 Korintiečiams 1:26, 27, Brb red.).

Veikla Antrojo pasaulinio karo metais

1940 metų balandžio 9-ąją į Norvegiją įsiveržė vokiečių kariuomenė ir greitai užėmė visą kraštą. Kilus karui daugelis žmonių atsiliepdavo į Karalystės žinią. Nuo 1940-ųjų spalio iki 1941-ųjų birželio mes išplatinome daugiau kaip 272000 knygų ir bukletų. Vadinasi, per devynis mėnesius kiekvienas iš 470 su viršum tuo metu Norvegijoje gyvenusių Liudytojų vidutiniškai išplatino daugiau kaip 570 knygų ir bukletų!

1941 metų liepos 8 d. gestapas apsilankė pas visus pirmininkaujančiuosius prižiūrėtojus ir pasakė, kad jei skelbimo veikla nebus nutraukta, jie bus išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Penki vokiečių policijos karininkai atvyko į Betelį ir konfiskavo daug Sargybos bokšto bendrijos nuosavybės. Betelio šeimą nuvežė kvotai, bet niekas iš mūsų nebuvo įkalintas. Galiausiai, 1941 metų liepos 21-ąją, Bendrijos pastatas, esantis Inkognito gatvėje 28B, buvo konfiskuotas, o mūsų skelbimo darbas uždraustas. Aš sugrįžau į Koperviką ir susiradau darbą, kad galėčiau pragyventi.

Tuo metu tėvas tarnavo pionieriumi. Vieną dieną į tėvo namus atėjo naciai ir padarė kratą. Jie paėmė visą tėvo literatūrą, įskaitant jo Biblijas ir Biblijos rodykles. Tuo laikotarpiu mes menkai tegaudavome dvasinio maisto. Norėdami būti dvasiškai stiprūs, daugelį kartų studijuodavome tokias senas knygas kaip Valdžia bei skelbėme toliau.

Liūdna, kad daug kur broliai buvo susiskaldę. Vienų požiūriu, mes privalėjome skelbti atvirai ir vaikščioti po namus, o kiti manė, kad turime dirbti prisilaikydami slaptumo — ieškoti ryšio su žmonėmis kitais būdais. Todėl atsakingi broliai, kurie anksčiau puikiai bendradarbiavo ir buvo mūsų labai mylimi, nebebendravo tarpusavyje. Dėl jų susiskaldymo vėrė širdį labiau negu dėl bet ko kito mano, kaip Liudytojos, gyvenime.

Atnaujinta veikla po karo

Po karo, 1945-ųjų vasarą, brolis Dei aplankė Norvegiją ir surengė sueigas Osle, Šiene ir Bergene. Jis kreipėsi į brolius ragindamas pamiršti praeities nesutarimus ir paprašė visų, kurie tam pritaria, atsistoti. Visi pakilo iš vietų! Ginčai buvo visam laikui užbaigti 1945-ųjų gruodį, po Natano H. Noro, tuometinio Sargybos bokšto bendrijos prezidento, apsilankymo.

Tuo laiku, 1945 metų liepos 17-ąją, gavau telegramą iš filialo tarno, brolio Enoko Emano, kurioje buvo rašoma: ‛Kada galite sugrįžti į Betelį?’ Kai kas sakė, kad aš turiu pasilikti namuose ir rūpintis savo tėvu; jam tada buvo 70 su viršum metų. Tačiau tėvas paskatino mane vėl pradėti Betelio tarnybą; aš taip ir padariau. 1946 metais Marvinas F. Andersonas, brolis iš Jungtinių Valstijų, tapo mūsų filialo prižiūrėtoju ir skelbimo darbas buvo pertvarkytas.

Per vasaros atostogas aš sugrįždavau į Koperviką pasimatyti su savo šeima. Mano du broliai ir dvi seserys netapo Liudytojais, bet jie visada buvo draugiški mudviems su tėvu. Vienas mano brolis buvo uosto viršininkas ir laivavedys, o kitas — mokytojas. Nors materialiai aš buvau mažai apsirūpinusi, tėvas sakydavo vaikams: „Otilija turtingesnė negu jūs.“ Tai buvo tiesa! Jų įgytų dalykų negalima buvo nė lyginti su tais dvasiniais turtais, kuriuos aš turėjau! Tėvas mirė 1951-aisiais, sulaukęs 78 metų. Mama mirė 1928 metais.

Didžiausias mano gyvenimo įvykis buvo dalyvavimas 1953 metais tarptautiniame Jehovos tautos kongrese Niujorke. Tais metais pasaulio lauke skelbėjų skaičius pasiekė 500000 ir daugiau kaip 165000 iš jų dalyvavo kongrese! Prieš 1953 metų kongresą savaitę aš darbavausi Bruklino Betelyje, Jehovos organizacijos žemėje pagrindiniame biure.

Darau, ką galiu

Paskutiniais metais dėl kataraktos labai pablogėjo mano regėjimas. Su stipriais akiniais ir per padidinamąjį stiklą aš dar truputį galiu skaityti stambaus šrifto spaudinius. Krikščionės seserys aplanko mane ir skaito man dukart per savaitę; esu už tai labai dėkinga.

Mano skelbimo veikla taip pat ribota. Vasarą krikščionės sesutės kartais pasiima mane su vežimėliu ten, kur galiu truputį skelbti. Aš taip pat reguliariai siunčiu žurnalus ir brošiūras į tokias Koperviko mokyklas kaip ta aštuonmetė, kurios mokinė buvau beveik prieš 100 metų. Esu laiminga, kad vis dar galiu būti reguliari skelbėja.

Laimei, Betelio valgykla ir Karalystės salė yra tame pačiame aukšte kaip ir mano kambarys (nuo 1983 metų Betelis yra Ytre Enebake, mieste už Oslo). Todėl aš galiu su vaikštyne ateiti į rytmetinį garbinimą, pavalgyti ir į sueigas. Džiaugiuosi, kad dar galiu dalyvauti kongresuose ir asamblėjose. Smagu susitikti draugus, kuriuos pažįstu daugelį metų, taip pat naujus brolius bei seseris ir daug puikių vaikų.

Laikytis tikėjimo iki galo

Tikra palaima būti apsuptai Betelyje veiklių, malonių ir dvasingų žmonių. Kai pradėjau savo tarnybą Betelyje, čia visą šeimą sudarė tie, kurie turėjo dangiškąją viltį (Filipiečiams 3:14). Dabar visi beteliečiai, išskyrus mane, viliasi amžinai gyventi žemėje.

Tiesa, mes tikėjomės, kad Jehova imsis veiksmų anksčiau. Tačiau man džiugu matyti vis didėjančią milžinišką minią. Kokį gausėjimą aš mačiau! Iš pradžių, kai ėmiau tarnauti, visame pasaulyje buvo apie 5000 skelbėjų. Dabar jų yra daugiau kaip 5400000! Iš tiesų aš mačiau, kaip ‛iš mažiausiojo pasidaro tūkstantis ir iš mažutėlio — galingiausia tauta’ (Izaijo 60:22). Mums reikia ir toliau laukti Jehovos, kaip rašė pranašas Habakukas: „Jei jis sugaišta, lauk jo, nes jis tikrai ateis ir nepavėluos“ (Habakuko 2:3).