Iš anksto pasirūpinti savo mylimaisiais
NESENIAI viename Afrikos laikraštyje buvo išspausdinta liūdna Eni istorija. Jos vyras buvo verslininkas. Jis mirė 1995 metais, palikęs 15 transporto priemonių, kelias sąskaitas bankuose, maždaug 4000 JAV dolerių grynais, parduotuvę, barą ir namą su trimis miegamaisiais. Tačiau jis nepaliko testamento.
Kaip pranešama, Eni svainis užgrobė turtą bei pinigus ir išvarė ją su šešiais vaikais iš namų. Dabar ji su savo vaikais skurdžiai gyvena pas jos brolį. Keturi vaikai turėjo mesti mokyklą, nes nėra pinigų sumokėti už mokslą ir mokyklines uniformas.
Eni padavė skundą aukščiausiajam teismui, kuris nusprendė, kad jai turi būti sugrąžinta dalis turto, įskaitant vieną transporto priemonę. Tačiau ji nieko negavo. Ji turi vėl prašyti teismo priversti jos svainį paklusti aukščiausiojo teismo sprendimui.
Kodėl dera pagalvoti apie mirtį?
Eni istorija parodo, kas gali nutikti, jeigu šeimos galva nepagalvoja apie mirties galimybę. Mirdami visi žmonės ‛palieka turtus kitiems’ (Psalmių 49:10, Brb red.). Be to, mirusieji negali kontroliuoti, kaip panaudojamas jų turtas (Ekleziasto 9:6, 11). Nuomonę dėl savo turto panaudojimo žmogus turi pareikšti prieš mirtį.
Nors visi žinome, kad galime netikėtai numirti, daug žmonių iš anksto nepasirūpina savo liksiančiais mylimaisiais. Nors kalbėsime apie tam tikras Afrikos kultūrines grupes, panašių problemų esama ir kituose pasaulio kampeliuose.
Ar tu imsiesi priemonių nurodyti, kam turi būti perduotas tavo turtas mirties atveju, yra asmeniškas reikalas (Galatams 6:5). Tačiau galbūt tu paklausi: ‛Argi galėtų žmogus, kuris būdamas gyvas globoja ir prižiūri savo žmoną bei vaikus, visai nepasirūpinti jų gerove savo mirties atveju?’ Taip daugiausia būna todėl, kad daugumai iš mūsų nemalonu galvoti apie mirtį, juo labiau, ruoštis jai. Iš tikrųjų mes negalime žinoti, kada mirsime, kaip sakoma Biblijoje: „Jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia!... Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta“ (Jokūbo 4:14).
Numatyti mirties galimybę yra naudinga. Taip parodomas ir meilingas dėmesingumas pasiliksiantiems. Jeigu mes nesutvarkysime savo reikalų, tai padarys kiti. Galbūt apie mūsų turtą bei laidotuves spręs žmonės, kurių niekuomet nepažinojome. Tokiomis aplinkybėmis kai kuriose šalyse valstybė sprendžia, kam atiteks mūsų pinigai bei turtas. Kitose vietose nusprendžia giminaičiai, o jų sprendimus neretai lydi barniai, žadinantys šeimos narių piktavališkumą. Dar svarbiau, kitų sprendimai galbūt bus visai ne tokie, kokių mes norėtume.
Turto užgrobimas
Kai miršta vyras, labiausiai nukenčia našlė. Ji ne tik sielvartauja netekusi sutuoktinio, bet neretai tampa ir turto užgrobimo auka. Toks buvo pradžioje aprašytasis Eni atvejis. Iš dalies turto užgrobimas susijęs su požiūriu į žmonas. Kai kuriose šalyse žmona nėra laikoma šeimos nare. Ji tam tikra prasme yra svetima ir bet kuriuo metu gali sugrįžti į savo šeimą arba vėl ištekėti. O vyro broliai, seserys ir tėvai priešingai — niekuomet jo nepaliks, manoma tose šalyse. Šeimos nuomone, jam numirus turtas turi atitekti jiems, o ne žmonai ir vaikams.
Vyrai, nepasitikintys žmonomis, palaiko tokį mąstymą. Maikas aptarinėdavo verslo reikalus tik su savo broliais. Jie žinojo, kiek jis turi turto, o žmona žinojo labai mažai. Kai jis mirė, jo broliai atėjo pas ją ir pareikalavo pinigų, kuriuos turėjo gauti jos vyras. Ji netgi nežinojo apie tai. Paskui jie atėmė iš jos fotokopijavimo aparatus bei spausdinimo mašinėles, kurias jai buvo nupirkęs vyras. Galiausiai broliai atėmė namą ir viską, kas jame. Ta našlė ir jos maža dukrelė buvo priverstos išeiti, pasiėmusios vien savo rūbus.
„Du taps vienu kūnu“
Vyrai krikščionys myli savo žmonas ir mano, kad jos vertos pasitikėjimo. Jie priima į širdį Rašto patarimą: „Vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus.“ Ir jie sutinka su šiais Dievo įkvėptais žodžiais: „Žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Efeziečiams 5:28, 31).
Dievobaimingi vyrai taip pat sutinka su krikščionių apaštalu Pauliumi, kuris rašė: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8) Pagal šį principą, ruošdamasis į ilgą kelionę krikščionis vyras turi užtikrinti savo šeimos aprūpinimą jam nesant. Tad argi jam nebūtų protinga pasirūpinti priemone, kuria žmona bei vaikai galėtų pasinaudoti jo mirties atveju? Ruoštis netikėtai nelaimei ne tik praktiška, bet ir meilinga.
Laidotuvių papročiai
Krikščionys vyrai turėtų apsvarstyti dar vieną šio reikalo aspektą. Kai kuriose šalyse našlė ne tik patiria sielvartą netekusi sutuoktinio, turto ir gal net vaikų, bet yra verčiama laikytis tradicinių gedulo apeigų. Nigerijos laikraštyje The Guardian skundžiamasi, kad kai kuriose vietovėse našlė pagal tradiciją privalo miegoti tamsiame kambaryje, kuriame guli vyro lavonas. Kitur našlėms neleidžiama išeiti iš namų beveik šešis gedulo mėnesius. Tuo metu jos privalo nesimaudyti, joms netgi draudžiama prieš valgį ir po jo plauti rankas.
Dėl tokių papročių kyla problemų, ypač našlėms krikščionėms. Trokšdamos įtikti Dievui jos vengia papročių, nesiderinančių su Biblijos mokymais (2 Korintiečiams 6:14, 17). Tačiau tų papročių nesilaikanti našlė gali būti puolama. Ji net gali būti priversta bėgti gelbėdama savo gyvybę.
Imtis teisinių priemonių
Biblijoje išmintingai sakoma: „Stropiojo sumanymai veda į apstybę“ (Patarlių 21:5, Brb red.). Ką galėtų paruošti šeimos galva? Daugumoje šalių galima surašyti testamentą arba dokumentą ir jame paaiškinti, kaip turi būti išdalintas asmens turtas, jeigu jis miršta. Jame gali būti nurodytos detalės dėl laidotuvių organizavimo. Tame dokumente dar gali būti konkrečiai paaiškinta, ką dėl laidotuvių ir gedulo apeigų turi daryti (arba ko neturi daryti) sutuoktinė.
Moteris, vardu Lija, neteko savo vyro 1992 metais. Ji sako: „Aš turiu penkis vaikus: keturias mergaites ir berniuką. Prieš mirtį mano vyras kurį laiką sirgo. Tačiau dar prieš susirgdamas jis surašė testamentą, kuriame paaiškino norįs, kad visas jo turtas atitektų man ir mūsų vaikams. Jame buvo paminėtas draudimas, žemė, gyvuliai ir namas. Jis pasirašė testamentą ir padavė jį man. ... Kai vyras mirė, giminės norėjo gauti dalį jo palikimo. Aš jiems paaiškinau, kad mano vyras nusipirko žemę už savo pinigus ir kad jie neturi teisės ko nors reikalauti. Pamatę surašytą testamentą, jie su tuo sutiko.“
Aptarti viską su giminaičiais
Jeigu žmogus neaptaria savo įsitikinimų bei norų su giminaičiais, gali kilti sunkumų. Pagalvok apie vieną vyrą, kurio giminaičiai reikalavo, kad jis būtų palaidotas kaime pagal vietinius papročius. Kai našlės bei jos vaikų gyvybei iškilo pavojus, jie buvo priversti atiduoti jo kūną giminaičiams. Našlė skundžiasi: „Jeigu mano vyras būtų pasakęs nors vienam savo dėdei ar pusbroliui, kaip jis nori būti palaidotas, šeima nebūtų reikalavusi laikytis tradicinių laidojimo apeigų.“
Kai kuriose šalyse žodinis susitarimas įpareigoja kaip surašytas dokumentas. Taip yra kai kuriose Svazilando dalyse, kur daugelio įsitikinimai palaiko tradicines laidotuvių ir gedulo apeigas. Žinodamas tai, krikščionis, vardu Izaokas, pakvietė giminaičius ne Jehovos Liudytojus į susitikimą ir paaiškino, kas, jo pageidavimu, turi būti daroma po jo mirties. Jis pasakė jiems, kas turi gauti materialinį turtą, ir aiškiai nurodė, kaip turi būti laidojamas. Jam mirus, viskas buvo padaryta pagal jo norus. Izaokas buvo palaidotas krikščioniškai, o jo žmona buvo deramai pasirūpinta.
Apsaugok savo šeimą
Kokių priemonių imsies, kad tavo šeima būtų apsaugota tavo mirties atveju, yra asmeniškas reikalas, bet krikščionis, vardu Edvardas, sako: „Aš turiu gyvybės draudimo liudijimą aštuonių savo šeimos narių naudai. Be to, mano žmona yra pasirašiusi mano banko sąskaitą. Tad jeigu aš numirčiau, ji galėtų pasiimti iš sąskaitos pinigus. ... Savo šeimos labui aš surašiau testamentą. Jeigu mirčiau, visas mano palikimas atitektų žmonai ir vaikams. Savo testamentą parašiau prieš penkerius metus. Jį surašė teisininkas ir po egzempliorių gavo mano žmona ir sūnus. Savo testamente aš konkrečiai nurodžiau, kad giminaičiai neturi daryti sprendimų dėl mano laidotuvių. Aš priklausau Jehovos organizacijai. Tad net jeigu būtų tik vienas ar du Liudytojai, galintys surengti mano laidotuves, jų pakaktų. Aš aptariau tai su savo giminaičiais.“
Toks rūpinimasis tam tikra prasme yra dovana šeimai. Žinoma, ruoštis galimai mirčiai nėra tas pats, kas dovanoti šokoladą ar gėlių puokštę. Tačiau taip parodoma meilė. Tai rodo, kad tu nori ‛pasirūpinti savo namiškiais’, net jeigu nebebūtumei su jais.
[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]
Jėzus pasirūpino savo motina
„O prie Jėzaus kančių stulpo stovėjo jo motina ir jo motinos sesuo; Marija, Klopo žmona, ir Marija Magdalena. Tad pamatęs motiną ir šalia stovintį savo mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ‛Moterie, štai tavo sūnus!’ Paskui tarė mokiniui: ‛Štai tavo motina!’ Ir nuo tos valandos mokinys [Jonas] pasiėmė ją į savo namus“ (Jono 19:25-27, NW).
[Iliustracija 22 puslapyje]
Daugelis krikščionių rūpestingai imasi teisinių priemonių apsaugoti savo šeimą