Filemonas ir Onesimas — suvienyti krikščioniška meile

VIENAS Dievo įkvėptas apaštalo Pauliaus laiškas nagrinėja opų klausimą, liečiantį du vyrus. Vienas buvo Filemonas, o kitas — Onesimas. Kas buvo tie vyrai? Kas paskatino Paulių susidomėti jų padėtimi?

Laiško gavėjas Filemonas gyveno Kolosuose, Mažojoje Azijoje. Skirtingai nuo kitų krikščionių toje vietovėje, Filemonas pažinojo Paulių — dėl apaštalo skelbimo darbo jis jau buvo priėmęs gerąją naujieną (Kolosiečiams 1:1; 2:1). Paulius pažinojo jį kaip mylimą ‛bendradarbį’. Filemonas buvo ištikimybės bei meilės pavyzdys. Jis buvo svetingas ir tikras atgaivos šaltinis savo bendrakrikščionims. Be to, Filemonas, matyt, buvo pasiturintis žmogus, nes jo namai buvo pakankamai erdvūs, kad sutalpintų vietinį susirinkimą sueigų metu. Manoma, kad Apfija ir Archipas — kiti du asmenys, paminėti Pauliaus laiške, galbūt buvo jo žmona ir sūnus. Filemonas dar turėjo bent vieną vergą — Onesimą (Filemonui 1, 2, 5, 7, 19b, 22).

Bėglys Romoje

Raštas mums nepasako, kodėl Onesimas buvo per 1400 kilometrų nuo namų su Pauliumi Romoje, kur apie 61 m. e. m. buvo parašytas laiškas Filemonui. Tačiau Paulius nurodė Filemonui: „Jeigu [Onesimas] yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, — įrašyk tai į mano sąskaitą!“ (Filemonui 18) Iš šitų žodžių aišku, kad Onesimas buvo patekęs savo šeimininko Filemono nemalonėn. Pauliaus laiškas buvo parašytas siekiant sutaikyti tuos du vyrus.

Galima prielaida, jog Onesimas tapo bėgliu po to, kai apiplėšė Filemoną, kad turėtų lėšų pabėgti į Romą. Ten, tankiai apgyventame mieste, jis tikėjosi likti nesusektas.a Graikijos ir Romos visuomenėje bėgliai sukeldavo daugybę sunkumų ne tik vergų savininkams, bet ir viešajai valdžiai. Sakoma, kad pati Roma buvo „liūdnai pagarsėjusi kaip įprastinė prieglauda“ pabėgusiems vergams.

Kaip Paulius susitiko su Onesimu? Biblija mums to neatskleidžia. Kai atslūgo neįprastas laisvės pojūtis, tikėtina, jog Onesimas suprato patekęs į labai nesaugią padėtį. Romoje pabėgusius vergus, kurių nusikaltimas buvo laikomas vienu iš didžiausių pagal senovės įstatymą, persekiodavo specialūs policijos būriai. Pasak Gerharto Fridricho, „pabėgusiems vergams, kuriuos sugaudavo, įdegindavo ženklą kaktoje. Dažnai jie būdavo kankinami..., įmetami laukiniams žvėrims cirke arba nukryžiuojami, kad atgrasytų kitus vergus taip elgtis“. Fridrichas mano, kad tikriausiai po to, kai Onesimas išleido visus vogtus pinigus ir bergždžiai ieškojo slėptuvės ar darbo, jis kreipėsi dėl globos bei tarpininkavimo į Paulių, apie kurį buvo girdėjęs Filemono namuose.

Kiti mano, kad Onesimas apgalvotai bėgo pas vieną iš savo šeimininko draugų, tikėdamasis, jog šis jį tiesiogiai paveiks, ir Onesimas galės susigrąžinti gerus santykius su šeimininku, teisėtai pykstančiu ant jo dėl kažkokios kitos priežasties. Istoriniai šaltiniai rodo, kad tokia būdavo „įprastinė ir plačiai paplitusi išeitis patekusiems į bėdą vergams“. Jei taip, tai Onesimo vagystė „labiau tikėtina, jog buvo įvykdyta tam, kad palengvintų jam atvykti pas Paulių kaip tarpininką, o ne norint pabėgti“, — sako mokslininkas Brajenas Rapskis.

Paulius suteikia pagalbą

Kad ir kokia buvo pabėgimo priežastis, Onesimas, matyt, ieškojo Pauliaus pagalbos, kad susitaikytų su savo įtūžusiu šeimininku. Tai sukėlė rūpesčių Pauliui. Čia buvo anksčiau netikintis vergas — nusikaltėlis, bėglys. Ar apaštalas turėtų bandyti padėti jam įtikinėdamas krikščionį draugą nepasinaudoti savo įstatymiška teise skirti griežtą bausmę? Ką turėjo daryti Paulius?

Kai Paulius rašė Filemonui, bėglys, matyt, jau kažkiek gyveno su apaštalu. Praėjo pakankamai laiko, kad Paulius galėtų pasakyti, jog Onesimas tapo ‛mylimu broliu’ (Kolosiečiams 4:9). „Prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau, būdamas surakintas“, — pasakė Paulius apie savo dvasinį ryšį su Onesimu. Iš visų galimų pasekmių ši tikriausiai turėjo būti Filemonui mažiausiai tikėtina. Apaštalas sakė, kad vergas, kuris anksčiau buvo „nenaudingas“, sugrįžta kaip krikščioniškas brolis. Taigi dabar, gyvendamas pagal savo vardo reikšmę, Onesimas turėtų būti ‛pelningas’ arba ‛naudingas’ (Filemonui 1, 10-12).

Onesimas jau buvo labai naudingas įkalintam apaštalui. Iš tikrųjų Paulius būtų pasilaikęs jį ten, bet jau nekalbant apie neteisėtą buvimą, tai būtų Filemono teisių pažeidimas (Filemonui 13, 14). Kitame laiške, maždaug tuo pačiu metu parašytame susirinkimui, kuris rinkdavosi Filemono namuose, Paulius užsiminė apie Onesimą kaip apie „ištikimą ir mylimą brolį, kuris yra iš jūsų“. Tai rodo, kad Onesimas jau buvo pateikęs savo patikimumo įrodymą (Kolosiečiams 4:7-9).b

Paulius skatino Filemoną maloniai sutikti Onesimą, bet nepasinaudojo apaštališku autoritetu, kad įsakytų jam taip elgtis arba išlaisvinti savo vergą. Dėl jų draugystės ir tarpusavio meilės Paulius buvo tikras, kad Filemonas ‛padarys daugiau’, negu jis prašė (Filemonui 21). Ką gali reikšti ‛daugiau’, paaiškinta nėra, nes tik Filemonas galėjo teisėtai nuspręsti, kaip pasielgti su Onesimu. Kai kas Pauliaus žodžiuose išskaito nebylų prašymą, kad bėglys būtų ‛pasiųstas atgal ir toliau galėtų pasitarnauti Pauliui, kaip jau buvo pradėjęs’.

Ar Filemonas patenkino Pauliaus prašymą dėl Onesimo? Atrodo, netenka abejoti, jog taip, net jeigu tai nepatiko kitiems kolosiečiams vergvaldžiams, kurie galbūt labiau pageidavo matyti Onesimą gaunantį pavyzdinę bausmę, kad atgrasytų savo vergus nuo tokių poelgių.

Onesimas — pasikeitęs žmogus

Šiaip ar taip, Onesimas grįžo į Kolosus kaip nauja asmenybė. Gerosios naujienos galia pakeitė jo mąstymą; jis, be abejonės, tapo ištikimu to miesto krikščionių susirinkimo nariu. Raštas neatskleidžia, ar galų gale Onesimas buvo Filemono išlaisvintas. Tačiau dvasiniu požiūriu ankstesnis bėglys tapo laisvu žmogumi. (Palygink 1 Korintiečiams 7:22.) Panašūs pokyčiai vyksta ir dabar. Kai žmonės savo gyvenime pritaiko Biblijos principus, aplinkybės bei asmenybės keičiasi. Tai padeda tapti pavyzdingais piliečiais tiems, kurie anksčiau buvo laikomi nenaudingais visuomenei.c

Kaip pakeičia žmogų atsivertimas į tikrąjį tikėjimą! Ankstesnysis Onesimas galbūt buvo ‛nenaudingas’ Filemonui, o naujasis Onesimas tikriausiai gyveno pagal savo vardą kaip ‛naudingas’ asmuo. Žinoma, tai, kad Filemoną ir Onesimą suvienijo krikščioniška meilė, buvo palaima.

[Išnašos]

[Rėmelis 30 puslapyje]

Vergai pagal Romos įstatymą

Pagal pirmajame m. e. amžiuje galiojusį Romos įstatymą, vergas buvo visiškai priklausomas nuo savo šeimininko įnorių, geismų bei nuotaikų. Pasak komentatoriaus Gerharto Fridricho, „iš esmės ir teisiškai vergas nebuvo asmuo, bet daiktas, kuriuo jo savininkas galėjo laisvai naudotis. ... [Jis] buvo prilygintas naminiams gyvuliams bei įrankiams, ir civilinis įstatymas neskyrė jam jokio dėmesio“. Vergas negalėjo ieškoti jokio įstatyminio atlygio už patirtą skriaudą. Jis tiesiog turėjo vykdyti savo šeimininko paliepimus. Bausmėms, kurias supykęs šeimininkas galėjo paskirti, nebuvo ribų. Net už menką nusižengimą gyvenimas ir mirtis buvo jo galioje.*

Nors turtuoliai galėdavo turėti kelis šimtus vergų, bet net ir palyginti kuklioje šeimynoje jų galėjo būti du arba trys. „Vergų šeimynykščių atliekamos pareigos buvo be galo įvairios, — sako mokslininkas Džonas Barklis. — Vergai būdavo durininkai, virėjai, padavėjai, valytojai, pasiuntiniai, vaikų prižiūrėtojai, žindyvės bei įvairios paskirties asmeniniai tarnai, jau nekalbant apie visokius profesionalus, kurių buvo galima rasti didesniuose bei turtingesniuose namuose. ... Faktiškai šeimynykščių vergų gyvenimas labai priklausė nuo šeimininko charakterio, ir tai galėjo pasireikšti dvejopai: priklausomybė žiauriam šeimininkui galėjo tapti virtine kančių, o malonus ir kilniaširdis šeimininkas galėjo padaryti gyvenimą pakenčiamą ir teikiantį vilčių. Klasikinėje literatūroje yra gerai žinomų negailestingo elgesio pavyzdžių, bet gausu ir kūrinių, liudijančių apie širdingumą tarp kai kurių savininkų bei jų vergų.“

*Apie vergovę Dievo tautoje senovės laikais žiūrėk knygoje „Rašto supratimas“, išleistoje Watchtower Bible and Tract Society of New York, Inc., 2 tomas, 977—979 puslapiai, anglų k.