Geroji naujiena pasiekia dar daugiau žmonių
AŠ SUPRATAU, kad mano šalyje daugelis žmonių žino apie Jehovos Liudytojus tik iš naujienų reportažų. Pagalvojau, jog reikėtų lankytis pas tuos žmones: jie sužinotų, kas yra ir ką iš tikrųjų tiki Jehovos Liudytojai. Tačiau kaip galėčiau padėti? Mano vyras — krikščionių vyresnysis davė man išmintingų nurodymų bei pasiūlymų.
Labiausiai mums padėjo 1995 metų sausio 8 dienos Atsibuskite! numeryje (rusų k.) išspausdintas straipsnis „Paguodą teikiantys žurnalai“. Straipsnyje apie vienos Liudytojos veiklą buvo rašoma taip: „Ji renka tam tikrus senus žurnalo Atsibuskite! numerius, kurių susikaupia pas kitus Liudytojus namie. Paskui ji aplanko įstaigas, kuriose, jos manymu, žmonės ypač susidomėtų kai kuriais straipsniais.“
Vyro padedama, aš greitai surinkau keletą šimtų žurnalo numerių. Iš jų aš galėjau parinkti įvairių temų, tinkamų žmonėms, pas kuriuos eisiu.
Naudodamasi telefono abonentų knygomis bei informacinėmis rodyklėmis, sudariau ligoninių, jaunimo viešbučių ir slaugos namų sąrašą. Į jį taip pat įtraukiau laidotuvių biurų direktorius, mokyklų inspektorius ir konsultantus, medikus ir kalėjimų bei teismų pareigūnus. Mano sąraše buvo ir narkologijos dispanserių direktoriai, aplinkosaugos, neįgaliųjų bei karo aukų ir sveikos mitybos draugijos. Nepraleidau socialinio aprūpinimo, paslaugų bei šeimos reikalų įstaigų.
Ką aš sakydavau?
Pirma, ką aš darydavau atėjusi, — aiškiai prisistatydavau, kas esanti. Paskui paminėdavau, jog atėjau tik kelioms minutėms.
Kalbėdamasi su kokiu nors atsakingu asmeniu, sakydavau: „Aš esu Jehovos Liudytoja. Tačiau atėjau ne diskutuoti religine tema, nes tai nederėtų įstaigos darbo laiku.“ Paprastai visi pasijusdavome laisviau. Tada, atsižvelgdama į situaciją, tęsdavau: „Aš lankausi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia noriu padėkoti už jūsų įstaigos darbą. Juk negalima neįvertinti žmonių, eikvojančių savo laiką ir jėgas visuomenės labui, pastangų. Tai tikrai pagirtina.“ Daugelį nustebindavo tokie žodžiai.
Toliau visus daugiausia, matyt, domindavo antroji mano apsilankymo dingstis. Aš sakydavau: „Antra mano lankymosi priežastis tokia: aš parinkau mūsų tarptautinio žurnalo Atsibuskite! numerius su keletu straipsnių, kuriuose rašoma kaip tik apie jūsų darbą ir jame iškylančias problemas. Manau, kad jūs norėtumėte sužinoti tarptautinio žurnalo požiūrį į tas problemas. Mielai paliksiu šiuos numerius jums.“ Dažnai išgirsdavau padėką už savo pastangas.
Nuostabūs ir džiuginantys rezultatai
Po tokio kreipimosi dauguma žmonių mane maloniai išklausydavo; tik vienas iš 17 atsisakė, ko siūliau. Susilaukiau daugybės ir nuostabių, ir džiuginančių savo apsilankymų rezultatų. Pavyzdžiui, vieną mokyklos inspektorių man pasisekė sutikti atėjus ketvirtą kartą ir kantriai laukus. Jis buvo labai užimtas žmogus. Tačiau jis pasirodė labai draugiškas ir trumpai pasikalbėjo su manimi. Man išeinant pasakė: „Aš tikrai vertinu jūsų pastangas ir būtinai atidžiai perskaitysiu jūsų literatūrą.“
Kitą kartą apsilankiau apygardos teisme ir sutikau vyriausiąjį teisėją, vidutinio amžiaus vyriškį. Kai įžengiau į jo kabinetą, jis pakėlė akis nuo savo popierių gerokai suirzęs.
„Aš priiminėju tik antradienio rytmečiais; tuomet ir konsultuoju visais klausimais“, — šiurkščiai pasakė jis.
„Prašau atleisti, kad sutrukdžiau ne laiku, — skubiai pasakiau ir pridūriau, — aišku, malonu būtų vėl užeiti kitu metu. Bet aš lankausi asmeniniu reikalu.“
Tuomet teisėją apėmė smalsumas. Daug malonesniu tonu jis paklausė, ko noriu. Vėl pasakiau, kad galiu ateiti antradienį.
„Prašau sėsti, — pasiūlė jis mano didelei nuostabai. — Ko norėtumėte?“
Užsimezgė gyvas pokalbis; jis atsiprašė, kad iš pradžių elgėsi taip nedraugiškai, nes tikrai buvo labai užsiėmęs.
„Ar žinote, kodėl man patinka Jehovos Liudytojai? — netrukus paklausė teisėjas. — Jų principai tvirtai pagrįsti ir jie nenukrypsta nuo jų. Hitleris išbandė ką galėjo, bet Liudytojai vis tiek nėjo kariauti.“
Kai atėjome į vieną įstaigą, sekretorės pažino mus. Vyriausioji šaltai pasakė: „Prokuroras niekada nepriima jokių grupių.“
„Bet mudvi jis priims, — pasakiau ramiai, — nes esame Jehovos Liudytojos. Mes ne prašytojos ir mūsų apsilankymas truks ne ilgiau kaip tris minutes.“ Širdimi karštai pasimeldžiau: „O Jehova, padėk, kad viskas būtų gerai!“
Sekretorė abejingai pasakė: „Na, gerai, aš pabandysiu.“ Ji nuėjo. Maždaug po dviejų minučių, man virtusių amžinybe, ji vėl pasirodė lydima paties prokuroro. Netaręs nė žodžio, jis nusivedė mus per du kambarius į savo kabinetą.
Mums pradėjus pokalbį, jis darėsi vis draugiškesnis. Noriai paėmė pasiūlytus Atsibuskite! numerius su parinktais straipsniais. Mes padėkojome Jehovai, davusiam tokią galimybę gerai paliudyti apie savo darbo tikslą.
Prisimindama daugelį puikių apsilankymų, vis labiau suvokiu, ką pasakė apaštalas Petras: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35). Dievas nori, kad įvairiopos kilmės, visų kalbų bei socialinių sluoksnių žmonės turėtų galimybę sužinoti apie jo tikslą žmonijos ir žemės atžvilgiu. (Atsiųsta.)