Kodėl jos atsiprašo?

IDĖJA, kad Bažnyčios turi atgailauti dėl savo klaidų ir persitvarkyti, nėra nauja. Religijotyros žodyne „Religijos ir mitai“ (italų k.) rašoma, jog viduramžių žmones žavėjo dorumas, tikriausiai būdingas pirmųjų krikščionių Bažnyčiai, ir dėl to daugelis reikalavo reformų.

1523 metais Martynui Liuteriui nutraukus santykius su Roma, popiežius Adrianas VI stengėsi atkurti vienybę ir pasiuntė tokį pranešimą Niurnbergo suvažiavimui: „Gerai žinome, kad Vatikane per daugelį metų susikaupė pasibjaurėtinų dalykų... Mes labai uoliai pertvarkysime pirmiausia Romos kuriją, kur, galimas dalykas, visos tos blogybės prasidėjo.“ Tačiau tuo prisipažinimu nepasisekė nei užglaistyti skilimo, nei įveikti korupcijos popiežiaus kurijoje.

Visai neseniai Bažnyčios buvo kritikuojamos, kad tylėjo per genocidą. Jas taip pat kaltino, kad neskatino savo narių nekariauti. 1941 metais, siaučiant II pasauliniam karui, kunigas Primas Macolaris paklausė: „Kodėl Vatikanas griežtai nereaguoja į katalikybės nuopuolį, nors taip darydavo ir tebėra įpratęs daryti atsiradus ne tokioms pavojingoms doktrinoms?“ O kokios doktrinos buvo pavojingos? Kunigas kalbėjo apie karus sukeliantį nacionalizmą, tuo metu žlugdžiusį civilizaciją.

Tačiau iš tikrųjų religijos iki šiol labai retai pripažindavo savo kaltę. Kai kam skatinant Katalikų Bažnyčią ‛atsinaujinti’, 1832 metais popiežius Grigalius XVI atsakė taip: „Aišku, kad absurdiška ir neteisinga siūlyti kažkokį ‛atkūrimą ir atnaujinimą’ [Bažnyčios] patikimumo bei augimo dėlei, tartum ji būtų ydinga.“ O kaip dėl ydų, kurios buvo pernelyg akivaizdžios ir nepaneigiamos? Buvo bandoma jas pateisinti pasitelkus įvairiopą strategiją. Pavyzdžiui, kai kurie teologai tvirtino, kad Bažnyčia yra ir šventa, ir nuodėminga. Buvo teigiama, kad pati institucija yra šventa — Dievas saugo ją nuo klaidų. Tačiau jos nariai yra nuodėmingi. Todėl kai nusikaltimai padaromi Bažnyčios vardu, reikia kaltinti ne ją, bet atskirus jos asmenis. Ar tai atrodo logiška? Ne, taip neatrodė katalikų teologui Hansui Kiungui; jis rašė: „Nėra idealios Bažnyčios, plevenančios virš žmonijos.“ Jis paaiškino: „Nėra Bažnyčios, neturinčios jokios nuodėmės.“

Ekumeninis sąjūdis ir moralinė reputacija

Tau galbūt kyla klausimas, kodėl šiuo metu Bažnyčios atsiprašo. Pirmiausia protestantai ir stačiatikiai prisipažino esą kalti už „praeities susiskaldymus“ tarp įvairių tikybų. Jie tai padarė per 1927 metais Lozanoje (Šveicarija) vykusią ekumeninę konferenciją „Tikėjimas ir tvarka“. Galiausiai Romos Katalikų Bažnyčia pasekė jų pavyzdžiu. Ypač nuo II Vatikano Susirinkimoa laikų aukšto rango dvasininkai, įskaitant popiežius, vis reguliariau atsiprašydavo už krikščionijos Bažnyčių susiskaldymus. Kodėl? Matyt, jie nori didesnės krikščioniškojo pasaulio vienybės. Katalikų istorikas Nikolinas Saralis pasakė, kad Jono Pauliaus II „‛mea kulpa’ planas yra strategija, būtent — ekumenizmas“.

Tačiau tai ne vien ekumenizmas. Šiandieną plačiai žinoma gana negarbinga krikščioniškojo pasaulio istorija. „Katalikai juk negali ignoruoti visos tos istorijos, — sako teologas Hansas Ursas fon Baltazaras. — Pati Bažnyčia, kuriai priklauso popiežius, darė arba leido daryti tai, kam mes tikrai negalime pritarti šiandien.“ Todėl popiežius paskyrė komisiją „Bažnyčios istorijos juodiems puslapiams išaiškinti, kad... būtų galima atsiprašyti“. Taigi antra Bažnyčios noringos savikritikos priežastis, atrodo, yra troškimas atgauti moralinę reputaciją.

Panašios nuomonės laikosi ir istorikas Albertas Melonis komentuodamas Bažnyčios prašymus atleisti; jis rašo: „Iš tikrųjų kartais prašoma štai ko: nebetraukti atsakomybėn.“ Taip, Katalikų Bažnyčia, rodos, bando nusimesti praeities nuodėmių naštą, kad atgautų visuomenės pasitikėjimą. Tačiau, kalbant atvirai, atrodo, jog ji labiau rūpinasi susitaikyti su pasauliu, o ne su Dievu.

Tokia elgsena primena mums Sauliaus, pirmojo Izraelio karaliaus, poelgį (1 Samuelio 15:1-12). Jis padarė didelę klaidą, o kai ji buvo atskleista, Saulius pirmiausia mėgino teisintis Samueliui — ištikimam Dievo tarnui (1 Samuelio 15:13-21). Galop karalius prisipažino Samueliui: „Nusidėjau, nes peržengiau Viešpaties žodį“ (1 Samuelio 15:24, 25). Taip, jis pripažino savo kaltę. Tačiau jo tolesni žodžiai Samueliui atskleidė, kas labiausiai jam rūpėjo: „Nusidėjau, bet dabar pagerbk mane mano tautos vyresniųjų akivaizdoje ir Israėlio akyse“ (1 Samuelio 15:30). Matyt, Saulius labiau rūpinosi savo reputacija Izraelio akyse, o ne susitaikyti su Dievu. Dėl tokio požiūrio Dievas neatleido jam. Ar tu manai, kad Bažnyčioms, kurių požiūris toks pat, Dievas dovanos?

Ne visi sutinka

Ne visi sutinka, kad Bažnyčios turi viešai atsiprašyti. Pavyzdžiui, kai kuriems katalikams nesmagu, kai jų popiežius atsiprašo dėl vergijos arba reabilituoja tokius „eretikus“ kaip Husas ir Kalvinas. Pasak Vatikano šaltinių, kardinolai savo taryboje, vykusioje 1994 metų birželį, kritikavo jiems išsiuntinėtą dokumentą, kuriame buvo siūloma „ištirti sąžinę“ apsvarstant pastarojo tūkstantmečio katalikybės istoriją. Kai popiežius vis dėlto panoro įtraukti tą pasiūlymą į vieną encikliką, italų kardinolas Džakomas Bifis išplatino ganytojišką laišką, kuriame tvirtino: „Bažnyčia yra be nuodėmės.“ Tačiau kardinolas pripažino: „Atsiprašydami už praėjusių amžių Bažnyčios klaidas, ... galbūt mes atrodytume maloniau.“

„Katalikų Bažnyčioje daugiausia ginčų kyla dėl nuodėmių pripažinimo, — sako Vatikano komentatorius Luidžis Akatolis. — Jei popiežius pripažįsta misionierių klaidas, kai kurie iš jų nuoširdžiai piktinasi.“ Vienas katalikų žurnalistas priduria: „Jei popiežius taip nuogąstauja dėl Bažnyčios istorijos, sunku suprasti, kaip jis gali kalbėti apie tą pačią Bažnyčią kaip apie geriausią ‛žmogaus teisių’ gynėją, ‛motiną ir mokytoją’ — vienintelę sugebančią vesti žmoniją į tikrai laimingą trečiąjį tūkstantmetį.“

Biblija perspėja dėl atgailos, kurią sužadina gėda tik tuomet, kai blogi darbai iškyla aikštėn. Tokia atgaila retai veda žmogų prie ilgalaikių pokyčių. (Palygink 2 Korintiečiams 7:8-11.) Dievo vertinamą atgailą lydi ‛atsivertimo vaisiai’ — įrodymas, kad žmogus nuoširdžiai atgailauja (Luko 3:8).

Biblijoje sakoma, kad tas, kuris atgailauja ir prisipažįsta nusidėjęs, privalo atsisakyti blogų poelgių, nebekartoti jų (Patarlių 28:13). Ar taip yra? Katalikų bei kitoms Bažnyčioms pripažinus savo kaltes, kas gi iš tikrųjų atsitiko Centrinėje Afrikoje ir Rytų Europoje per dabartinius pilietinius konfliktus, į kuriuos įsitraukė daugybė gyventojų „krikščionių“? Ar Bažnyčios stengėsi išsaugoti taiką? Ar visi jų vadovai vieningai pasisakė prieš savo narių žiaurenybes? Ne. O kai kurie religininkai net dalyvavo žudynėse!

Dievo teismas

Kalbėdamas apie popiežiaus vis kartojamus žodžius „mea culpa“, kardinolas Bifis ironiškai paklausė: „O dėl praeities nuodėmių, ar ne geriau mums palaukti visuotinio teismo?“ Iš tikrųjų visos žmonijos teismas artėja. Jehova Dievas gerai žino visus religijos istorijos juodus puslapius. Gan greitai jis pareikalaus iš kaltųjų ataskaitos (Apreiškimas 18:4-8). Ar šiuo metu galima rasti garbinimą, nesuteptą krauju, žudikiška nepakanta bei kitais nusikaltimais, už kuriuos atsiprašinėja krikščioniškojo pasaulio bažnyčios? Taip.

Kaip? Taikant Jėzaus Kristaus nustatytą taisyklę: „Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ Istoriniai pranešimai, kurie, kaip norėtų kai kokios religijos, geriau būtų pamiršti̇̀, padeda mums atpažinti ne tik Jėzaus įvardytus „netikrus pranašus“, bet ir tuos, kurie duoda „gerus vaisius“ (Mato 7:15-20). Kas jie? Siūlome tau pačiam išsiaiškinti tyrinėjant Bibliją su Jehovos Liudytojais. Sužinok, kokie žmonės šiandien iš tikrųjų stengiasi gyventi pagal Dievo Žodį, užuot siekę išlaikyti įtakingą padėtį pasaulyje (Apaštalų darbai 17:11).

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Bažnyčios atsiprašo už tokias žiaurenybes kaip ši

[Šaltinio nuoroda]

The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck