Dėkinga už tvirtą krikščioniškąjį paveldą

PAPASAKOJO GVEN GUČ

Mokykloje aš giedodavau himną, kuriame buvo žodžiai ‛Didis Jehova, sėdintis savo šlovės soste’. Dažnai pagalvodavau: ‛Kas tas Jehova?’

MANO seneliai buvo dievobaimingi žmonės. Šio amžiaus pradžioje jie bendravo su Biblijos Tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai). Mano tėvas buvo klestintis verslininkas, tačiau iš pradžių neperdavė savo trims vaikams to krikščioniškojo paveldo, kuris jam buvo pasiūlytas.

Tik tuomet, kai tėvas padavė mano broliui Daglui, seseriai En ir man bukletus „Jo darbai“ bei „Kas yra Dievas?“, sužinojau, kad Jehova — tikrojo Dievo vardas (Psalmių 82:18). Aš apsidžiaugiau! Tačiau kaip vėl buvo sužadintas tėvo susidomėjimas?

1938 metais pamatęs, kad tautos ruošiasi karui, tėvas suprato, jog reikia daugiau negu vien žmogaus pastangų išspręsti pasaulio problemas. Senelė davė jam Jehovos Liudytojų išleistą knygą „Priešai“. Skaitydamas ją, tėvas sužinojo, kad tikrasis žmonijos priešas yra Šėtonas Velnias ir kad tik Dievo Karalystė gali padaryti pasaulį taikųa (Danieliaus 2:44; 2 Korintiečiams 4:4).

Artinantis karui, mūsų šeima pradėjo lankyti sueigas šiaurinio Londono Vud Grino Jehovos Liudytojų Karalystės salėje. 1939-ųjų birželį mes nuėjome į netoliese esančius Aleksandros rūmus pasiklausyti viešos kalbos „Vyriausybė ir taika“, kurią sakė Džozefas F. Rezerfordas, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas. Jo kalba Niujorko „Madison Square Garden“ salėje buvo transliuojama per radiją į Londoną bei kitus didelius miestus. Mes girdėjome tą kalbą taip aiškiai, kad triukšmadarių grupei sukėlus bruzdėjimą Niujorke, aš apsidairiau manydama, jog tai vyksta pas mus!

Tėvas — uolus tiesos rėmėjas

Tėvas reikalavo, kad visa mūsų šeima kiekvieną šeštadienio vakarą studijuotų Bibliją. Mes nagrinėdavome kitos dienos Sargybos bokšto studijų straipsnį. Tos studijos turėjo didelį poveikį — pavyzdžiui, iki šiol prisimenu 1939 metų gegužės 1 dienos numeryje išspausdintą pasakojimą apie Jozuę bei žygį prieš Ajo miestą. Mane tas pasakojimas taip patraukė, kad perskaičiau savo Biblijoje visas nurodytas eilutes. Man labai patiko taip tyrinėti — tai darau iki šiol.

Dalindamasi su kitais tuo, ko mokėmės, įdiegiau Biblijos mokymus į savo širdį. Kartą tėvas davė man patefoną, plokštelę su viena bibline kalba, biblinių studijų bukletą ir vienos pagyvenusios ponios adresą. Jis paprašė aplankyti ją.

„Ką aš turiu pasakyti ir padaryti?“ — paklausiau.

„Čia visa yra, — pasakė tėvas. — Tiesiog paleisk plokštelę, perskaityk klausimus, tegu ta ponia perskaito atsakymus ir tada tu perskaityk Rašto eilutes.“

Padariau, kaip jis liepė, ir taip išmokau vesti Biblijos studijas. Naudodamasi Raštu savo tarnyboje, pradėjau geriau jį suprasti.

Karo metų sunkumai

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939-aisiais, o kitais metais aš pasikrikštijau parodydama savo pasiaukojimą tarnauti Jehovai. Man buvo tik 13. Paskui nusprendžiau būti pioniere (taip vadinami visalaikiai tarnai). Aš baigiau mokyklą 1941 metais ir Lesterio kongrese Daglo pavyzdžiu pradėjau visalaikę skelbimo tarnybą.

Kitais metais tėvą įkalino už atsisakymą dalyvauti kare. Mes, vaikai, susibūrėme draugėn padėti mamai rūpintis namais tuo sunkiu karo laiku. Paskui, kai tik tėvas išėjo laisvėn, į karo tarnybą pašaukė Daglą. Vietiniame laikraštyje buvo parašyta stambia antrašte „Kodėl sūnus kaip ir tėvas pasirinko kalėjimą“. Tai buvo puikus liudijimas — galimybė paaiškinti, kodėl tikrieji krikščionys nedalyvauja kitų žmonių žudynėse (Jono 13:35; 1 Jono 3:10-12).

Tais karo metais daugelis visalaikių Liudytojų nuolat lankydavosi mūsų namuose ir jų ugdantys pokalbiai Biblijos temomis paliko man neišdildomą įspūdį. Tarp tų ištikimų krikščionių brolių buvo Džonas Baras bei Albertas Šrėderis — dabartiniai Jehovos Liudytojų Vadovaujančiosios korporacijos nariai. Mano tėvai tikrai buvo svetingi ir išmokė mus to paties (Žydams 13:2).

Turintys ką atsakyti

Kai tik pradėjau pionierišką tarnybą, skelbdama nuo durų prie durų, sutikau Hildą. Ji piktai pareiškė: „Mano vyras kovoja kare už tokius kaip jūs! Kodėl jūs nieko neveikiate karo labui?“

„Ar jūs žinote, ką aš veikiu? — paklausiau. — Ar žinote, kodėl atėjau pas jus?“

„Gerai, — tarė ji, — verčiau užeikite ir papasakokite man.“

Aš sugebėjau paaiškinti, kad mes pranešame apie tikrąją viltį žmonėms, kenčiantiems dėl tų baisenybių, kurios buvo daromos — dažnai Dievo vardu. Hilda su dėkingumu išklausė ir tapo mano pirmąja reguliaria Biblijos studijuotoja. Ji — aktyvi Liudytoja visus 55 metus iki šiol.

Karo pabaigoje gavau naują pionierišką paskyrimą į Dorčesterį, pietvakarių Anglijos miestą. Pirmą kartą aš palikau namus. Mūsų mažas susirinkimas telkdavosi restorane, XVI amžiaus pastate, pavadintame „Senoji arbatinė“. Kiekvienai savo sueigai mes turėdavome perstatyti stalus bei kėdes. Tai labai skyrėsi nuo mano ankstesnės Karalystės salės. Bet čia buvo tas pats dvasinis maistas ir ta pati meilinga krikščionių brolių bei seserų draugija.

Tuo metu mano tėvai persikėlė į Tanbridž Velsą, piečiau Londono. Grįžau namo tarnauti pioniere su tėvu ir En. Netrukus mūsų susirinkimas išaugo nuo 12 iki 70 Liudytojų, todėl mus paprašė persikelti į pietų pakrantėje esantį Braitoną, kur labiau reikėjo Karalystės skelbėjų. Daugelis uoliai skelbdavo su mūsų pionieriška šeima ir matėme, kad Jehova gausiai laimina tą darbą. Greitai čia vietoje vieno susirinkimo radosi trys!

Netikėtas pakvietimas

1950 metų vasarą mūsų šeima buvo tarp 850 Britanijos delegatų, dalyvavusių Niujorko Jankių stadione vykusiame kongrese „Teokratijos augimas“. Daugeliui kitų šalių pionierių, kurie ruošėsi atvykti į tą kongresą, buvo išsiuntinėti pareiškimo blankai tarnauti Sargybos bokšto biblinėje Gileado mokykloje, esančioje netoli Pietų Lansingo (Niujorko valstija). Juos gavome ir mes — Daglas, En ir aš! Prisimenu, ką pagalvojau įmetusi savo pareiškimą į pašto dėžutę: ‛Na, štai ir padaryta! Kur dabar pasuks gyvenimas?’ Tačiau buvau pasiryžusi pasakyti: „Štai aš, siųsk mane“ (Izaijo 6:8). Džiūgavau gavusi kvietimą pasilikti po kongreso ir mokytis 16-oje Gileado klasėje kartu su Daglu bei En. Visi puikiai supratome, kad galime būti pasiųsti misionieriais į bet kurią pasaulio vietą.

Kongresui, kuriuo džiaugėsi visa mūsų šeima, pasibaigus atėjo laikas tėvams grįžti į Angliją vieniems. Mes — trys vaikai mojavome jiems išplaukiantiems namo garlaiviu „Mauritanija“. Koks jaudinantis buvo išsiskyrimas!

Misionieriški paskyrimai

Į Gileado 16-tą klasę susirinko 120 studentų iš įvairių pasaulio kraštų — keletas jų buvo kentėję nacių koncentracijos stovyklose. Kadangi mūsų klasę mokė ispanų, tikėjomės paskyrimo į kurią nors ispaniškai kalbančią Pietų Amerikos šalį. Kaip nustebome išleistuvių dieną sužinoję, kad Daglas paskirtas į Japoniją, o aš ir En — į Siriją. Tad mums, sesutėms, teko mokytis arabų kalbos, net tada, kai buvome paskirtos į Libaną. Kol sulaukėme vizų, mus dukart per savaitę arabų mokė Džordžas Šakaširis, Sargybos bokšto bendrijos arabiškojo Sargybos bokšto linotipininkas.

Kaip džiugu buvo vykti į Biblijos žemę, apie kurią mokėmės Gileado mokykloje! Mes keliavome su Kitu ir Džois Čū, Edna Stakhaus, Oliv Turner, Doryn Vorberten bei Doris Vud. Kokia laiminga misionieriška šeima mes tapome! Vienas vietinis Liudytojas ateidavo pas mus į misionierių namus padėti toliau mokytis kalbos. Per kasdienines arabų pamokas išmokdavome po trumpą įžangą ir paskui išėję sakydavome ją skelbdami.

Porą pirmųjų metų mes praleidome Tripolyje, kur buvo įsikūręs susirinkimas. Džois, Edna, Oliv, Doryn, Doris, En ir aš padėjome vietinių Liudytojų žmonoms bei dukterims būti aktyviomis sueigų bei viešosios tarnybos dalyvėmis. Iki to meto mūsų krikščionys broliai bei seserys laikydamiesi vietinio papročio nesėdėdavo per sueigas kartu ir šios krikščionės sesės retai skelbdavo po namus. Mums reikėjo jų paramos, kad galėtume susikalbėti skelbdamos, ir jas pačias skatindavome dalyvauti tame darbe.

Paskui En ir aš buvome paskirtos į senovės miestą Sidoną padėti mažai Liudytojų grupei. Tuoj po to mus paprašė sugrįžti į sostinę Beirutą. Biblijos tiesos sėklos buvo sėjamos tenykštėje armėnų bendruomenėje, todėl mes išmokome tą kalbą, kad padėtume jiems.

Kitas paskyrimas

Su Vilfredu Guču susipažinau dar prieš išvažiuodama iš Anglijos. Jis buvo uolus, dėmesingas brolis, tarnavęs Londono Betelyje. Vilfas baigė 15-tą Gileado klasę; jos išleistuvės vyko 1950 metais per kongresą, surengtą Jankių stadione. Jį paskyrė misionieriumi į Sargybos bokšto filialą Nigerijoje ir mes kurį laiką susirašinėjome. 1955 metais mudu dalyvavome Londono kongrese „Triumfuojanti Karalystė“ ir paskui netrukus susižadėjome. Kitais metais mudu susituokėme Ganoje ir likome misionieriais pagal Vilfo paskyrimą Lagose (Nigerija).

Man išvykus iš Libano, En ištekėjo už puikaus krikščionio brolio, išgirdusio Biblijos tiesą Jeruzalėje. Tėvai negalėjo dalyvauti mūsų vestuvėse, nes ir Daglas, ir En, ir aš susituokėme skirtingose pasaulio vietose. Tačiau jie buvo patenkinti, kad mes visi laimingi tarnaujame savo Dievui, Jehovai.

Darbas Nigerijoje

Lagoso filiale aš buvau paskirta tvarkyti visų aštuonių šeimos narių kambarius, gaminti jiems valgį bei skalbti. Man atrodė, jog turėjau ne tik vyrą, bet ir šeimą!

Abu su Vilfu išmokome pasakyti jorubų kalba kai ką trumpai Biblijos temomis ir už pastangas buvome laiminami. Vieno tuomet sutikto susidomėjusio moksleivio sūnus ir duktė dabar jau tarnauja Nigerijos filialo didžiulėje 400 asmenų šeimoje.

1963 metais Vilfas buvo pakviestas į Bruklino (Niujorkas) dešimties mėnesių specialiuosius kursus. Juos baigęs, jis netikėtai gavo paskyrimą atgal į Angliją. Aš buvau likusi Nigerijoje ir, sulaukusi pranešimo, po 14 dienų turėjau vykti į Londoną pas Vilfą. Įvairiopi jausmai apėmė mane paliekant Nigeriją, nes čia buvau tokia laiminga. Po 14 metų tarnybos užsienyje reikėjo laiko iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų Anglijoje. Tačiau buvo malonu, kad vėl gyvename arčiau senyvų tėvų ir galime rūpintis jais.

Savo vilties stiprinami

Nuo 1980 metų Vilfui tarnaujant zonos prižiūrėtoju, turėjau privilegiją lydėti jį į daugelį šalių. Ypač laukdavau apsilankymų Nigerijoje. Paskui mes dar keliaudavome į Skandinaviją, Vest Indiją bei Viduriniuosius Rytus, įskaitant Libaną. Buvo ypač džiugu prisiminti laimingą praeitį ir matyti brolius, kuriuos pažinojau paaugliais, tarnaujančius krikščionių vyresniaisiais.

Skaudu, kad 1992 metų pavasarį mano brangus vyras mirė. Jam buvo tik 69-eri. Smūgis buvo ypač skaudus, nes tai atsitiko netikėtai. Po 35 santuokos metų reikėjo susitaikyti su našlės padėtimi. Mane labai parėmė ir užjautė pasaulinė krikščionių šeima. Liko tiek daug gerų prisiminimų.

Abu mano tėvai parodė nuostabų krikščioniško atsidavimo pavyzdį. Mama mirė 1981, o tėvas — 1986 metais. Daglas ir En toliau ištikimai tarnauja Jehovai. Daglas su žmona Kem liko Londone nuo tada, kai parvyko prižiūrėti tėvo. En su šeima gyvena Jungtinėse Valstijose. Visi mes didžiai branginame Dievo duotąją viltį bei paveldą. Mes ir toliau ‛laukiame’ — tikimės tokio laiko, kai gyvieji kartu su savo prikeltais artimaisiais amžinai tarnaus Jehovos žemiškojoje šeimoje (Raudų 3:24).

[Išnaša]

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Pagal laikrodžio rodyklę iš kairės viršuje:

13-metė Gven, demonstruojanti Biblijos studijas Enfyldo Karalystės salėje

Misionieriška šeima Tripolyje (Libanas) 1951 metais

Gven su savo vyru Vilfu