Konstantinas Didysis — krikščionybės šalininkas?

Romos imperatoriaus Konstantino vardas yra vienas iš nedaugelio, kurį istorikai papuošė žodžiu „Didysis“. Krikščionijos bažnyčios pridėjo žodžius „šventasis“, „tryliktasis apaštalas“, „šventas, lygus apaštalams“ bei ‛Dievo Apvaizdos išrinktas padaryti didžiausią posūkį viso pasaulio mastu’. Kita vertus, kai kurie Konstantiną apibūdino kaip „kraugerišką, nepaprastai niekšišką bei kupiną apgaulės, ... bjaurų tironą, kaltą baisiais nusikaltimais“.

DAUGEL krikščioniškojo pasaulio žmonių buvo išmokyti, kad Konstantinas Didysis — vienas iš žymiausių krikščionybės geradarių. Jų manymu, Konstantinas išlaisvino krikščionis iš Romos persekiojimų ir suteikė jiems religinę laisvę. Be to, plačiai paplitęs įsitikinimas, kad jis buvo ištikimas Jėzaus Kristaus pasekėjas, labai troškęs krikščionybės klestėjimo. Stačiatikių bei Koptų Bažnyčios paskelbė Konstantiną ir jo motiną Eleną „šventaisiais“. Jų šventė švenčiama birželio 3 dieną arba pagal bažnytinį kalendorių gegužės 21 dieną.

Kas iš tikrųjų buvo Konstantinas Didysis? Koks buvo jo vaidmuo poapaštališkųjų laikų krikščionybės plėtotėje? Labai naudinga sužinoti tai iš istorijos bei mokslininkų.

Ką istorija kalba apie Konstantiną

Konstantinas, Konstancijaus Chloro sūnus, gimė Naise (Serbija) maždaug 275 m. e. m. Kai jo tėvas 293 m. e. m. tapo Romos vakarinių provincijų imperatoriumi, Konstantinas kovojo prie Danubės įgaliotas imperatoriaus Galerijo. 306 m. e. m. Konstantinas grįžo pas mirštantį tėvą į Britaniją. Netrukus po tėvo mirties kariškiai paskelbė Konstantiną imperatoriumi.

Tuo metu dar penki asmenys pasiskelbė augustais. 306—324 m. e. m. vyko pilietinis karas, o jam pasibaigus Konstantinas tapo vieninteliu imperatoriumi. Pergalė dviejose karinėse kampanijose padėjo Konstantinui įsitvirtinti Romos istorijoje ir pasidaryti imperijos vienvaldžiu.

312 m. e. m. Konstantinas nugalėjo savo priešininką Maksencijų mūšyje prie Milvijaus tilto šalia Romos. Krikščionybės apologetai teigia, kad per kautynes po saule pasirodė liepsnojantis kryžius su lotynišku užrašu In hoc signo vinces — „su šiuo ženklu nugalėsi“. Taip pat sakoma, kad sapne Konstantinui buvo liepta ant savo kareivių skydų nupaišyti pirmas dvi Kristaus vardo graikiškas raides. Tačiau tame pasakojime daug anachronizmų. Knygoje A History of Christianity rašoma: „Pasakojime yra prieštaravimų dėl to regėjimo tikslaus laiko, vietos bei detalių.“ Sveikindamas Konstantiną Romoje, pagoniškasis senatas paskelbė jį vyriausiuoju augustu ir didžiuoju pontifiku, tai yra imperijos stabmeldiškos religijos aukščiausiuoju šventiku.

313 m. e. m. Konstantinas susitarė bendradarbiauti su rytinių provincijų imperatoriumi Licinijumi. Jie kartu Milano ediktu suteikė visoms religinėms bendrijoms garbinimo laisvę ir lygias teises. Tačiau daugelis istorikų to dokumento nelaiko svarbiu ir teigia, kad tai buvo tik įprastas oficialus raštas, o ne reikšmingas imperijos potvarkis, rodantis pasikeitusį valstybės politinį požiūrį į krikščionybę.

Per dešimt tolesnių metų Konstantinas nugalėjo savo paskutinį varžovą Licinijų ir pasidarė vieninteliu romėnų pasaulio valdovu. 325 m. e. m. jis, vis dar nepasikrikštijęs, pirmininkavo pirmam didžiajam „krikščionių“ bažnyčios ekumeniniam susirinkimui, pasmerkusiam arijonizmą ir priėmusiam pagrindinį tikėjimo dokumentą, vadinamą Nikėjos išpažinimu.

337 m. e. m. Konstantinas susirgo ir nebepagijo. Jis pasikrikštijo prieš pat savo mirtį. Po mirties Romos senatas paskelbė jį vienu iš romėnų dievų.

Religijos vaidmuo Konstantino strategijoje

Knygoje Istoria tou Ellinikou Ethnous (Graikų istorija) apie pagrindinį trečiojo bei ketvirtojo m. e. amžių Romos imperatorių požiūrį į religiją rašoma: „Net ir nelabai religingi imperatoriai paklusdami laiko dvasiai manė, kad religijai būtina skirti svarbų vaidmenį politiniuose planuose ir suteikti savo veiksmams bent religinį atspalvį.“

Aišku, Konstantinas buvo savo laikmečio žmogus. Karjeros pradžioje jam šiek tiek reikėjo „dieviškosios“ globos ir jis negalėjo laukti jos iš įtaką prarandančių romėnų dievų. Imperija, įskaitant jos religines bei kitas institucijas, nyko ir jai atkurti reikėjo kažko naujo. Enciklopedijoje Hidria rašoma: „Konstantiną daugiausia domino krikščionybė, nes ji parėmė ne tik jo pergalę, bet ir imperijos pertvarką. Visur tuo metu buvusios krikščionių bažnyčios tapo jo politine atrama. ... Jis apsupo save aukštais tų laikų dvasininkais... ir reikalavo, kad jų vienybė būtų nepažeidžiama.“

Konstantinas suvokė, kad „krikščionių“ religiją — nors tuomet jau atskalūnišką bei labai sugadintą — galima būtų veiksmingai panaudoti kaip gaivinančią ir vienijančią jėgą savo pagrindiniam tikslui — imperijai valdyti. Remdamasis atskalūniška krikščionybe savo politiniams tikslams įgyvendinti, jis nusprendė suvienyti tautą viena „katalikų“, arba visuotine, religija. Pagoniškoms tradicijoms bei šventėms buvo duoti „krikščioniški“ pavadinimai. O „krikščionių“ dvasininkams buvo suteikta pagonių šventikų padėtis, atlyginimas bei įtaka.

Siekdamas religinės darnos politiniais sumetimais, Konstantinas greitai užgniauždavo visus prieštaravimus — ne mokymo tiesa, o daugumos pritarimu. Dideli dogmatiniai skirtumai kraštutinai susiskaldžiusioje „krikščionių“ bažnyčioje leido jam įsikišti kaip „Dievo siųstajam“ tarpininkui! Spręsdamas klausimą dėl Šiaurės Afrikos donatistų bei Arijaus sekėjų rytinėje imperijos srityje, jis greitai suprato, kad negana įtikinėti norint įsteigti tvirtą vieningą tikėjimą.a Kaip tik siekdamas užbaigti polemiką dėl arijonų, jis ir sušaukė pirmą bažnyčios istorijoje ekumeninį susirinkimą. (Žiūrėk rėmelį „Konstantinas ir Nikėjos susirinkimas“.)

Istorikas Polas Džonsonas apie Konstantiną rašo: „Viena iš pagrindinių jo pakantos krikščionybei priežasčių, matyt, ta, kad taip jis ir valstybė galėjo kontroliuoti Bažnyčios doktrininę politiką.“

Ar jis kada nors tapo krikščioniu?

Džonsonas sako: „Konstantinas niekada nenustojo garbinęs saulės ir kaldindavo ją ant savo monetų.“ Enciklopedijoje Catholic Encyclopedia rašoma: „Konstantinas buvo vienodai palankus abiem religijoms. Kaip didysis pontifikas, jis rūpinosi pagoniškuoju garbinimu ir gynė jo teises.“ „Konstantinas niekada nepasidarė krikščioniu, — rašoma enciklopedijoje Hidria ir priduriama, — Eusebijas Cezarietis, parašęs jo biografiją, teigė, jog jis tapo krikščioniu prieš pat savo mirtį. Tai nieko nereiškia, nes išvakarėse jis, būdamas didžiuoju pontifiku, aukojo Dzeusui.“

Konstantinas iki pat mirties 337 m. e. m. turėjo pagoniškąjį didžiojo pontifiko, aukščiausiosios religinių reikalų galvos, titulą. Dėl jo krikšto pravartu būtų paklausti: ar prieš tai jis nuoširdžiai atgailavo ir atsivertė, kaip reikalauja Raštas? (Apaštalų darbai 2:38, 40, 41) Ar Konstantinas savo pasiaukojimą Jehovai Dievui parodė visiškai pasinardindamas į vandenį? (Palygink Apaštalų darbų 8:36-39.)

„Šventasis“?

Leidinyje Encyclopædia Britannica rašoma: „Konstantinas buvo pavadintas „Didžiuoju“ greičiau dėl savo darbų, o ne dėl asmenybės. Vertinant asmenybę, jam iš tikrųjų mažiausiai tinka senovės ar dabartinių laikų žmonėms priskiriamas epitetas [Didysis].“ Knygoje A History of Christianity yra tokia informacija: „Nuo seno buvo žinomas jo agresyvus būdas bei žiaurumas įpykus. ... Jis visai nevertino žmogaus gyvybės. ... Asmeniniame gyvenime jis sužvėrėjo sendamas.“

Matyt, Konstantinas turėjo rimtų asmenybės problemų. Vienas istorikas teigia, kad „dėl savo ūmaus būdo jis dažnai padarydavo nusikaltimų“. (Žiūrėk rėmelį „Dinastinės žmogžudystės“.) Istorikas H. Fišeris knygoje History of Europe tvirtina, kad Konstantinas nebuvo „krikščioniško būdo“. Faktai byloja, kad jis nebuvo tikras krikščionis, apsivilkęs ‛nauju žmogumi’, brandinančiu Dievo šventosios dvasios vaisius — meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, tikėjimą, romumą ir susivaldymą (Kolosiečiams 3:9, 10; Galatams 5:22, 23).

Jo pastangų vaisiai

Kaip didysis pagonių pontifikas — taigi Romos imperijos religijų galva — Konstantinas stengėsi palenkti savo pusėn atskalūniškos bažnyčios vyskupus. Jis pasiūlė jiems įtakingas, žymias ir gerai apmokamas Romos valstybės religinių pareigūnų vietas. Leidinyje Catholic Encyclopedia rašoma: „Kai kurie vyskupai, rūmų prabangos apakinti, nusirito tiek, jog garbino imperatorių kaip Dievo angelą, kaip šventąją esybę ir pranašavo, kad jis, it Dievo Sūnus, valdys danguje.“

Atskalūniškoji krikščionybė, įgijusi politinės valdžios palankumą, tolydžio pasaulėjo ir nutolo nuo Jėzaus Kristaus mokymų (Jono 15:19; 17:14, 16; Apreiškimas 17:1, 2). Todėl atsirado klaidingų mokymų bei papročių (Trejybės, sielos nemirtingumo, ugninio pragaro, skaistyklos, maldų už mirusiuosius, rožančiaus, paveikslų, atvaizdų naudojimo ir panašių dalykų) samplaika — „krikščionybė“. (Palygink 2 Korintiečiams 6:14-18.)

Nuo Konstantino laikų bažnyčia taip pat pakrypo į autoritarizmą. Biblistai Hendersonas ir Bakas teigia: „Evangelijos paprastumas buvo sugadintas, atsirado pompastiškos apeigos bei iškilmės, krikščionybės mokytojams buvo teikiami pasaulietiniai garbės titulai ir atlyginimas, o Kristaus Karalystė daugiausia pavirto šio pasaulio karalyste.“

Kur yra tikroji krikščionybė?

Istoriniai faktai atskleidžia tiesą apie Konstantino „didybę“. Užuot rėmęsis Jėzumi Kristumi, tikrojo krikščionių susirinkimo Galva, krikščioniškasis pasaulis iš dalies yra pagonio imperatoriaus politinės veiklos bei klastingų manevrų padarinys. Istorikas Polas Džonsonas labai deramai klausia: „Imperija pasidavė krikščionybei ar krikščionybė parsidavė imperijai?“

Šiandieną visiems, kurie išties nori laikytis tyros krikščionybės, galima padėti atpažinti tikrąjį krikščionių susirinkimą ir bendrauti su juo. Visame pasaulyje Jehovos Liudytojai labai nori padėti nuoširdiems žmonėms sužinoti, kas yra tikroji krikščionybė, ir garbinti Dievą jam priimtinu būdu (Jono 4:23, 24).

[Išnaša]

[Rėmelis 28 puslapyje]

Konstantinas ir Nikėjos susirinkimas

Koks buvo nekrikštyto imperatoriaus Konstantino vaidmuo Nikėjos susirinkime? Leidinyje Encyclopædia Britannica rašoma: „Konstantinas pirmininkavo, aktyviai vadovavo diskusijoms... Įbauginti imperatoriaus, vyskupai, išskyrus du, pasirašė tikėjimo išpažinimą — daugelis prieš savo valią.“

Po karštų religinių debatų, trukusių du mėnesius, šis pagonis politikas įsikišo ir išsprendė ginčą tų, kurie tvirtino Jėzų esant Dievu, naudai. Kodėl? „Konstantinas iš esmės neturėjo jokio supratimo apie graikų teologiją“, — sakoma knygoje A Short History of Christian Doctrine. Bet jis suprato, kad religinis susiskaldymas yra pavojingas jo imperijai, ir norėjo ją sustiprinti.

Apie galutinį dokumentą, priimtą Nikėjoje stebint Konstantinui, knygoje „Graikų istorija“ rašoma: „Tai rodo [Konstantino] abejingumą doktrinos dalykams, ... jo atkaklias pastangas bet kokia kaina atkurti bažnyčios vienybę ir galiausiai jo įsitikinimą, kad, kaip ‛nekrikščionių vyskupas’, jis turi tarti paskutinį žodį visais religiniais klausimais.“ Ar to susirinkimo sprendimus galėjo nulemti Dievo dvasia? (Palygink Apaštalų darbų 15:28, 29.)

[Rėmelis 29 puslapyje]

Dinastinės žmogžudystės

Taip pavadintas vienas skyrius leidinyje „Graikų istorija“; jame aprašomi „bjaurūs Konstantino nusikaltimai šeimoje“. Paveldėjęs sostą, jis netrukus nustojo džiaugtis netikėta sėkme ir ėmė bijotis aplinkinių žmonių. Konstantinui, įtariam ir galbūt skatinamam padlaižių, pirmiausia pasirodė nepatikimas kaip galimas konkurentas jo sūnėnas Licinijus — vieno iš imperatoriaus jau nužudytų augustų sūnus. Po jo nužudymo mirties bausmės susilaukė paties Konstantino pirmagimis Krispas: tuo pasirūpino jo pamotė Fausta, nes posūnis galėjo sukliudyti jos sūnui įgyti visą valdžią.

Galiausiai tas Faustos poelgis nulėmė ir jos pačios tragišką baigtį. Jos nužudymą, matyt, inspiravo Augusta Elena, visą gyvenimą turėjusi įtakos savo sūnui Konstantinui. Dažni Konstantino nevaldomų emocijų protrūkiai taip pat buvo daugelio jo draugų ir bendrininkų mirties priežastis. Knygoje History of the Middle Ages yra tokia išvada: „Jo paties sūnui ir žmonai įvykdyta mirties bausmė — jei nesakytume nužudymas — rodo, kad krikščionybė neturėjo jam jokio dvasinio poveikio.“

[Iliustracija 30 puslapyje]

Ši Romos arka buvo skirta šlovinti Konstantiną

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

Musée du Louvre, Paris