Eunikė ir Loidė — pavyzdingos auklėtojos

Mes — Jehovos tarnai, žinome, kad sėkmingas religinis savo vaikų auklėjimas yra didelė atsakomybė. Auklėdami susiduriame su visokiomis kliūtimis ir sunkumais net palankioje aplinkoje. Dar sudėtingiau būna, kai krikščioniui tenka tai daryti religiškai nevieningoje šeimoje. Tai ne naũja. Rašte pasakojama apie vieną pirmojo amžiaus krikščionę motiną iš tokios šeimos.

Tos moters, vardu Eunikė, šeima gyveno Listroje, Likaonijos rajone, esančiame Mažosios Azijos centrinės dalies pietuose. Listra buvo nežymus provincijos miestelis. Tai buvo Romos kolonija — Julija Feliks Gemina Lustra; ją įkūrė Augustas Cezaris aplinkinėse vietovėse siaučiančioms gaujoms atremti. Eunikės, krikščionės žydės šeima, — vyras graikas, sūnus Timotiejus ir motina Loidė — buvo religiškai nevienalytė (Apaštalų darbai 16:1-3).

Matyt, nedaug žydų Listroje tegyveno, nes Biblijoje nepaminėta, kad ten būtų buvusi sinagoga, tačiau jų kolonija buvo Ikonijuje, esančiame maždaug už 30 kilometrų (Apaštalų darbai 14:19). Todėl Eunikei galėjo būti nelengva laikytis savo tikėjimo. Kai kurių biblistų manymu, faktas, kad Timotiejus tuoj po gimimo nebuvo apipjaustytas, byloja apie Eunikės vyro pasipriešinimą tam.

Tačiau Eunikė turėjo bendratikių. Atrodo, kad Timotiejų mokė „šventųjų Raštų“ tiek mama, tiek jos motina Loidė.a Apaštalas Paulius skatino Timotiejų: „Laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs [„kuo tikėti buvai įkalbėtas“, NW], žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės [„kūdikystės“, NW] pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (2 Timotiejui 3:14, 15).

Lavinimas nuo „kūdikystės“

Pauliaus žodžiai, kad Timotiejus „šventuosius Raštus“ žinojo „nuo kūdikystės“, matyt, reiškia nuo mažumės. Tai atitinka jo vartojamą graikišką žodį (breʹfos), kuris paprastai reiškia naujagimį. (Palygink Luko 2:12, 16.) Eunikė brangino Dievo jai skirtą pareigą ir nuo pat mažumės mokė Timotiejų stengdamasi išauginti jį atsidavusiu Dievo tarnu (Pakartoto Įstatymo 6:6-9; Patarlių 1:8).

Timotiejus ‛buvo įkalbėtas tikėti’ Rašto tiesomis. Pagal vieną graikų žodyną, tas Pauliaus pavartotas posakis reiškia „būti smarkiai įtikinėjamam“ kuo nors. Be abejo, reikėjo daug laiko bei pastangų įdiegti Timotiejaus širdyje tokius tvirtus įsitikinimus, padedančius jam samprotauti remiantis Dievo Žodžiu bei rodyti tikėjimą juo. Tačiau Eunikė ir Loidė, matyt, kruopščiai mokė Timotiejų Rašto. Ir kokių vaisių susilaukė tos dievobaimingos moterys! Paulius rašė Timotiejui: „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Timotiejui 1:5).

Kokį nepaprastai svarbų vaidmenį suvaidino Eunikė ir Loidė Timotiejaus gyvenime! Apie tai rašytojas Deividas Ridas rašo: „Jei apaštalas būtų manęs, kad Timotiejus įtikėjo savo pastangomis, būtų iš pat pradžių priminęs jam tai. Bet pirmiausia jis pasakė, kad Timotiejaus tikėjimas jau ‛gyveno... Loidėje, ... Eunikėje’.“ Pauliaus teiginys apie Loidės, Eunikės ir Timotiejaus tikėjimą rodo, kad dažnai ankstyvas tėvų ar net senelių namie duodamas biblinis lavinimas nulemia būsimą jaunuolio dvasinę pažangą. Ar neturėtų šeimos nariai rimtai pagalvoti, kaip jie atlieka šią savo pareigą Dievui ir vaikams?

Galbūt Paulius turėjo omenyje ir Loidės bei Eunikės sukurtą namų aplinką. Apaštalas, matyt, svečiavosi jų namuose per savo pirmąjį apsilankymą Listroje maždaug 47—48 m. e. m. Tikriausiai kaip tik tuo metu anos dvi moterys priėmė krikščionybę (Apaštalų darbai 14:8-20). Galbūt šilti, malonūs santykiai toje šeimoje paskatino Paulių įvardyti Loidę — Timotiejaus „senelę“ tam tikru žodžiu. Pasak biblisto Seslos Spiko, Pauliaus pavartotas graikiškas terminas (mamʹme vietoje klasikinio ir pagarbaus teʹthe) yra „malonybinis vaiko vartosenos žodis“ savo močiutei pavadinti ir tame kontekste pabrėžia „artumo bei prisirišimo niuansą“.

Timotiejaus išvykimas

Neaišku, kokia buvo Eunikės šeimyninė padėtis per antrąjį Pauliaus apsilankymą Listroje (maždaug 50 m. e. m.). Daugelis biblistų mano, kad ji buvo našlė. Vienaip ar kitaip, savo motinos ir senelės prižiūrimas, Timotiejus išaugo puikus jaunuolis — tuo laiku jis galbūt turėjo 20 metų. „Listros ir Ikonijaus broliai... gražiai liudijo“ apie jį (Apaštalų darbai 16:2). Tikriausiai Timotiejaus širdyje įsišaknijo troškimas skleisti gerąją Karalystės naujieną, nes jis priėmė Pauliaus kvietimą leistis su juo ir Silu į misionierišką kelionę.

Įsivaizduok, kaip jautėsi Eunikė ir Loidė iškeliaujant Timotiejui! Jos žinojo, kad per pirmąjį Pauliaus apsilankymą jų mieste apaštalą apmėtė akmenimis ir paliko, palaikę mirusiu (Apaštalų darbai 14:19). Todėl joms buvo nelengva išleisti jaunąjį Timotiejų kelionėn. Matyt, moterys svarstė, ar ilgai jo nematysiančios, ar saugi bus kelionė. Nors mama ir senelė galbūt nerimavo, tačiau, be abejo, skatino Timotiejų neatsisakyti tos ypatingos privilegijos, įgalinančios daugiau tarnauti Jehovai.

Vertingos pamokos

Daug ko galima pasimokyti iš Eunikės ir Loidės rūpestingumo. Tikėjimas skatino jas auklėti Timotiejų dvasiškai tvirtu jaunuoliu. Brandus ir nepalenkiamas senelių atsidavimo Dievui pavyzdys, kurį mato vaikaičiai bei kiti, gali būti naudingas visam krikščionių susirinkimui (Titui 2:3-5). Panašiai ir Eunikės pavyzdys primena motinoms, turinčioms netikinčius vyrus, atsakomybę dvasiškai auklėti savo vaikus ir atlygį už tai. Kartais tokiam darbui gali reikėti didelės drąsos, ypač jei vyras nėra palankus religiniams savo žmonos įsitikinimams. Taip pat būtinas taktas, nes krikščionė žmona privalo gerbti savo vyro autoritetą.

Loidei su Eunike už jų tikėjimą, pastangas bei pasiaukojimą buvo atlyginta Timotiejaus didele dvasine pažanga — jis tapo puikiu misionieriumi ir prižiūrėtoju (Filipiečiams 2:19-22). Šiandieną taip pat mokyti savo vaikus Rašto tiesų reikia laiko, kantrybės ir ryžto, bet puikus rezultatas tikrai vertas visų pastangų. Daugelis pavyzdingų krikščionių jaunuolių, išmokytų ‛nuo kūdikystės šventųjų Raštų’ religiškai nevieningoje šeimoje, labai džiugina savo dievobaimingą tėvą ar motiną. Kokie teisingi patarlės žodžiai: ‛Džiaugsis ta, kuri pagimdė išmintingą’! (Patarlių 23:23-25, Brb red.)

Apaštalas Jonas apie savo dvasinius vaikus pasakė: „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“ (3 Jono 4). Be abejo, tokius pat jausmus patiria daugelis panašių į Eunikę ir Loidę — dvi pavyzdingas auklėtojas.

[Išnaša]