‛Narsiai kovokite už tikėjimą’!

‛Narsiai kovokite už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems’ (JUDO 3, Brb red.).

1. Kokia prasme tikrieji krikščionys šiandieną kovoja kare?

KAREIVIAMS visada sunku kare. Įsivaizduok save su visa kovos ginkluote žygiuojantį daugybę kilometrų bet kokiais orais, atlaikantį varginančias pratybas su ginklais, besiginantį nuo įvairių gyvybei ir kūnui gresiančių pavojų. Tiesa, tikrieji krikščionys nedalyvauja tautų karuose (Izaijo 2:2-4; Jono 17:14). Tačiau niekada neturime pamiršti, jog tam tikra prasme mes visi esame kare. Šėtonas yra kupinas neapykantos Jėzui Kristui bei jo pasekėjams žemėje (Apreiškimas 12:17). Visi, kurie pasiryžta tarnauti Jehovai Dievui, išties it kareiviai stoja į dvasinę kovą (2 Korintiečiams 10:4).

2. Kaip Judas apibūdina krikščionių karą ir kaip jo laiškas gali padėti mums ištverti jame?

² Jėzaus įbrolis Judas deramai rašo: „Mylimieji, labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išgelbėjimą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems“ (Judo 3, Brb red.). Judas skatindamas krikščionis ‛narsiai kovoti’ vartoja terminą, giminingą žodžiui „agonija“. Taip, ši kova gali būti sunki, net skausminga! Ar tu pastebi, kad kartais nelengva ištverti tame kare? Trumpas, bet paveikus Judo laiškas gali padėti mums. Jis skatina mus nepasiduoti amoralumui, gerbti Dievo paskirtą vyresnybę ir išsilaikyti Dievo meilėje. Aptarkime, kaip taikyti šiuos patarimus.

Nepasiduoti amoralumui

3. Kokia pavojinga padėtis susidarė Judo dienomis krikščionių susirinkime?

³ Judas suprato, jog ne visi jo bendrakrikščionys laimi karą prieš Šėtoną. Kaimenė atsidūrė pavojingoje padėtyje. Judas rašo, kad „įsiskverbė“ nedorų žmonių. Jie klastingai skatino amoralumą. Ir tie asmenys gudriai pateisindavo savo veiksmus ‛mūsų Dievo malonę iškreipdami į palaidumą’ (Judo 4). Panašiai kaip kai kurie senovės gnostikai, jie galbūt manė, kad kuo daugiau žmogus nusideda, tuo didesnės Dievo malonės galės susilaukti — tad iš esmės naudinga kuo labiau nuodėmiauti! O galbūt tie žmonės samprotavo, jog gerasis Dievas niekada jų nenubaus. Vienaip ar antraip, jie klydo (1 Korintiečiams 3:19).

4. Kokius tris ankstesnių Jehovos teismų pavyzdžius iš Rašto nurodo Judas?

⁴ Judas sugriauna jų nedorus samprotavimus nurodydamas tris senovės laikų Jehovos nuteistųjų pavyzdžius: „netikinčius“ izraelitus; „tuos angelus, kurie... paliko savo buveinę“, kad nusidėtų su moterimis; Sodomos ir Gomoros gyventojus, kurie „ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną“ (Judo 5-7; Pradžios 6:2-4; 19:4-25; Skaičių 14:35). Visi tie nusidėjėliai susilaukė griausmingos Jehovos bausmės.

5. Kokį senovės pranašą cituoja Judas ir kaip toje pranašystėje išreiškiamas išsipildymo tikrumas?

⁵ Toliau Judas nurodo netgi dar didesnį teismą. Jis cituoja Henocho pranašystę, kurios niekur kitur įkvėptame Rašte nėraa (Judo 14, 15). Henochas pranašavo apie tą laiką, kai Jehova teis visus bedievius ir jų bedieviškus darbus. Įdomu, jog Henochas kalbėjo būtuoju laiku, nes Dievo nuosprendžiai tokie tikri it jau būtų įvykdyti. Žmonės galbūt šaipėsi iš Henocho, o vėliau iš Nojaus, bet visi tokie išjuokėjai nuskendo per pasaulinį Tvaną.

6. a) Ką reikėjo priminti Judo laikų krikščionims? b) Kodėl mes turime įsidėti į širdį Judo priminimus?

⁶ Kodėl Judas rašė apie tuos Dievo nuosprendžius? Nes žinojo, kad jo dienomis kai kurie krikščionių susirinkimo nariai darė tokias pat baisias smerktinas nuodėmes kaip ir anie žmonės, susilaukę teismo nuosprendžio praeityje. Todėl Judas rašo, kad susirinkimams reikia priminti kai kurias pagrindines dvasines tiesas (Judo 5). Jie tikriausiai pamiršo, kad Jehova Dievas mato jų darbus. Taip, jis mato, kai jo tarnai sąmoningai pažeidžia Dievo įstatymus, suteršia save bei kitus (Patarlių 15:3). Tokie veiksmai jį labai užgauna (Pradžios 6:6; Psalmių 78:40, Brb red.). Stulbina pagalvojus, kad mes, tik žmonės, turime įtakos Aukščiausiojo visatos Viešpaties jausmams. Jis kasdien mus stebi ir, jei visomis jėgomis stengiamės sekti jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pėdomis, mūsų elgesys džiugina jo širdį. Todėl niekada neįsižeiskime dėl tokių kaip Judo priminimų, bet priimkime juos širdin (Patarlių 27:11, Brb red.; 1 Petro 2:21).

7. a) Kodėl sunkiai nusižengiantiems asmenims būtina tuojau ieškoti pagalbos? b) Kaip mes visi galime išvengti amoralumo?

⁷ Jehova ne tik mato, bet ir veikia. Būdamas teisingumo Dievas, jis anksčiau ar vėliau nubaudžia piktadarius (1 Timotiejui 5:24). Tie, kurie mano, kad jo nuosprendžiai yra tik praeities istorija ir kad Dievas abejingas jų daromam blogiui, tiesiog apgaudinėja patys save. Kaip svarbu šiandieną kiekvienam moralei nusižengusiam asmeniui tuoj pat ieškoti krikščionių vyresniųjų pagalbos! (Jokūbo 5:14, 15) Mus visus galbūt prablaivins supratimas, kad mūsų dvasinėje kovoje amoralumas yra reali grėsmė. Kasmet būna aukų, iš mūsų tarpo pašalintų žmonių — dauguma už amoralų elgesį ir nenorą atgailauti dėl jo. Turime tvirtai pasiryžti priešintis bet kokiam gundymui, kuris tik pradeda lenkti mus ta kryptimi. (Palygink Mato 26:41.)

Gerbkime Dievo paskirtą vyresnybę

8. Kas buvo Judo 8 eilutėje paminėti „šlovingieji“?

⁸ Kita Judo paminėta problema — nepagarba Dievo paskirtai vyresnybei. Pavyzdžiui, 8 eilutėje jis kaltina tuos pačius nedorus vyrus ‛piktžodžiavimu šlovingiesiems’. Kas buvo tie „šlovingieji“? Jie — netobuli žmonės, gavę pareigas per Jehovos šventąją dvasią. Pavyzdžiui, susirinkimuose buvo vyresniųjų, įpareigotų ganyti Dievo kaimenę (1 Petro 5:2). Taip pat buvo keliaujančiųjų prižiūrėtojų, tokių kaip apaštalas Paulius. O Jeruzalės vyresniųjų korporacija veikė kaip vadovybė ir jos sprendimai lietė visą krikščionių susirinkimą (Apaštalų darbai 15:6). Judas buvo labai sunerimęs, kad apie tokius vyrus kai kurie susirinkimo nariai kalbėjo įžeidžiamai, arba piktžodžiavo.

9. Kokius autoriteto negerbusiųjų pavyzdžius nurodo Judas?

⁹ Smerkdamas tokias nepagarbias kalbas, Judas 11 eilutėje pamini dar tris pavyzdžius: Kaino, Balaamo ir Koracho. Kainas nepaisė meilingų Jehovos perspėjimų ir sąmoningai puoselėjo žudikišką neapykantą (Pradžios 4:4-8). Balaamas girdėjo pakartotinius perspėjimus, be abejonės, iš antgamtinio šaltinio — juk jo paties asilė prakalbo į jį! Bet savanaudis Balaamas ir toliau neatsisakė užmačių prieš Dievo tautą (Skaičių 22:28, 32-34; Pakartoto Įstatymo 23:5). Nors Korachas pats turėjo atsakingas pareigas, jam to nepakako. Jis sukurstė maištą prieš romiausią žemės žmogų, Mozę (Skaičių 12:3; 16:1-3, 32).

10. Kaip šiandieną kai kurie galėtų pakliūti į ‛piktžodžiavimo šlovingiesiems’ pinkles ir kodėl reikia vengti tokių kalbų?

¹⁰ Kaip aiškiai šie pavyzdžiai moko mus klausyti patarimų ir gerbti tuos, kuriems Jehova paskiria atsakingas pareigas! (Žydams 13:17) Kaip lengva pastebėti paskirtų vyresniųjų ydas, nes jie yra tokie pat netobuli žmonės kaip ir mes visi. Bet jei sutelkiame dėmesį į trūkumus ir negerbiame jų, ar ‛nepiktžodžiaujame šlovingiesiems’? Judas pamini 10 eilutėje tuos, kurie „šmeižia, ko neišmano“. Kartais kai kurie kritikuoja vyresniųjų korporacijos arba teisminio komiteto sprendimus. Tačiau jie nežino visų smulkmenų, kurias apsvarstė vyresnieji, kad taip nuspręstų. Tad kam jie šmeižia tai, ko neišmano? (Patarlių 18:13) Asmenys, nesiliaujantys kritikuoti, gali sukelti susiskaldymus susirinkime ir net prilygti „povandeninėms uoloms“ bendratikių sambūriuose (Judo 12, Naujasis testamentas, vertė A. Jurėnas; 16, 19). Niekada neturėtume kelti dvasinio pavojaus kitiems. Verčiau visi pasiryžkime branginti atsakingus vyrus už jų stropų darbą ir atsidavimą Dievo kaimenei (1 Timotiejui 5:17).

11. Kodėl Mykolas susilaikė mesti piktžodišką pasmerkimą Šėtonui?

¹¹ Judas pateikia vieno asmens, deramai gerbusio nustatytą autoritetą, pavyzdį. Jis rašo: „Kai arkangelas Mykolas besiginčydamas su velniu varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: ‛Tesudraudžia tave Viešpats!’“ (Judo 9) Šis stulbinantis pranešimas, užrašytas įkvėptame Rašte vien Judo, yra pamokantis dviem svarbiais aspektais. Viena, jis moko palikti teismą Jehovai. Šėtonas, matyt, norėjo panaudoti ištikimo vyro Mozės kūną neteisingam garbinimui palaikyti. Kokia blogybė! Tačiau Mykolas nuolankiai susilaikė nuo pasmerkimo, nes tik Jehova turi tokią teisę. Juoba mes privalome neteisti ištikimų vyrų, besistengiančių tarnauti Jehovai.

12. Ko galėtų pasimokyti iš Mykolo atsakingi krikščionių susirinkimo broliai?

¹² Kita vertus, tam tikrus įgaliojimus turintys susirinkimo broliai taip pat gali pasimokyti iš Mykolo. Nors Mykolas buvo „arkangelas“, vyriausiasis iš visų angelų, nepiktnaudžiavo savo galia net provokuojamas. Ištikimi vyresnieji stropiai seka tuo pavyzdžiu ir pripažįsta, jog piktnaudžiauti savo įgaliojimais yra nepagarba Jehovos visavaldystei. Judo laiške daug pasakyta apie vyrus, turėjusius gerbtiną padėtį susirinkime, bet pradėjusius nederamai naudotis savo galia. Pavyzdžiui, nuo 12 iki 14 eilutės Judas griežtai pasmerkia „ganytojus, kurie save pačius gano“ (NW). (Palygink Ezechielio 34:7-10.) Kitaip tariant, jie pirmiausia ieško naudos sau, o ne Jehovos kaimenei. Šiandieną vyresnieji gali daug pasimokyti iš tokių blogų pavyzdžių. Išties Judas raiškiai apibūdina, kuo mes nenorėtume tapti. Jei pasidarome savanaudžiai, nebegalime būti Kristaus kariai: esame pernelyg užimti asmeniniais reikalais. Verčiau visi gyvenkime pagal Jėzaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbai 20:35).

„Išsilaikykite Dievo meilėje“

13. Kodėl mes visi turime labai trokšti išsilaikyti Dievo meilėje?

¹³ Baigdamas laišką, Judas duoda tokį padrąsinantį patarimą: „Išsilaikykite Dievo meilėje“ (Judo 21). Viena, kas labiausiai padės mums krikščioniškoje kovoje, yra pasilikti Jehovos Dievo meilėje. Juk meilė yra Jehovos pagrindinė savybė (1 Jono 4:8). Paulius rašė Romos krikščionims: „Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 8:38, 39). Tačiau kaip mes galime pasilikti toje meilėje? Atkreipk dėmesį į tris Judo nurodytas priemones.

14, 15. a) Ką reiškia statyti save ant savo „švenčiausiojo tikėjimo“? b) Kaip galime patikrinti savo dvasinę ginkluotę?

¹⁴ Pirmiausia Judas liepia toliau statytis ant savo „švenčiausiojo tikėjimo“ (Judo 20). Kaip sužinojome iš ankstesnio straipsnio, tai yra tęstinis procesas. Mes esame kaip statiniai, kuriuos vis reikia sutvirtinti dėl nuolat blogėjančių orų. (Palygink Mato 7:24, 25.) Todėl niekada pernelyg nepasitikėkime savimi. Verčiau žiūrėkime, kaip galime statytis ant savo tikėjimo ir būti stipresni, ištikimesni Kristaus kariai. Pavyzdžiui, mes galėtume atkreipti dėmesį į Efeziečiams 6:11-18 aprašytą dvasinės ginkluotės komplektą.

¹⁵ Kaip su mūsų pačių dvasine ginkluote? Ar mūsų „tikėjimo skydas“ toks tvirtas, koks turi būti? Galbūt lygindami su praeitimi, pastebime vangumo požymių, tokių kaip retesnis sueigų lankymas, susilpnėjęs uolumas skelbti arba nykstantis entuziazmas studijuoti asmeniškai? Tai įspėjantys požymiai! Mums dabar metas ugdytis ir stiprėti tiesoje (1 Timotiejui 4:15; 2 Timotiejui 4:2; Žydams 10:24, 25).

16. Ką reiškia melstis šventojoje dvasioje ir ko turime nuolat prašyti Jehovos?

¹⁶ Kitas būdas išsilaikyti Dievo meilėje yra be perstojo ‛melstis Šventojoje Dvasioje’ (Judo 20). Tai reiškia melstis veikiamiems Jehovos dvasios ir laikantis jo dvasia įkvėpto Žodžio. Malda yra itin svarbi priemonė artintis patiems prie Jehovos ir išreikšti jam savo atsidavimą. Niekada neatmeskime šios stebuklingos privilegijos! O melsdamiesi galime prašyti — beje, nepaliaujamai — šventosios dvasios (Luko 11:13). Tai didžiausia mums prieinama galia. Ji visada padės mums išsilaikyti Dievo meilėje ir ištverti kaip Kristaus kariams.

17. a) Kodėl Judo gailestingumo pavyzdys yra toks nepaprastas? b) Kaip galėtų kiekvienas iš mūsų nepaliaujamai rodyti gailestingumą?

¹⁷ Trečia, Judas skatina rodyti gailestingumą (Judo 22, Brb red.). Jis pats yra nuostabus gailestingumo pavyzdys. Juk jis teisėtai buvo sunerimęs dėl besiskverbiančio į krikščionių susirinkimą sugedimo, amoralumo bei atskalūnybės. Tačiau jis nepasidavė panikai ir nemanė, kad tas metas buvo pernelyg pavojingas rodyti tokią „švelnią“ savybę kaip gailestingumas. Ne, jis skatino savo brolius toliau būti gailestingus, jei tik įmanoma, maloniai įtikinėti abejonių kamuojamuosius ir net ‛traukti iš ugnies’ tuos, kurie nuklydo prie didelės nuodėmės (Judo 23; Galatams 6:1). Koks puikus raginimas vyresniesiems šiais neramiais laikais! Jie ir stengiasi rodyti gailestingumą, kai tam yra pagrindas, bet lieka nepajudinami, jei būtina. Panašiai ir mes visi norime rodyti gailestingumą vienas kitam. Pavyzdžiui, užuot graužęsi dėl smulkmenų, verčiau kilniai dovanokime (Kolosiečiams 3:13).

18. Kodėl galime būti tikri pergale savo dvasinėje kovoje?

¹⁸ Mūsų kova nelengva. Pasak Judo, tai ‛narsi kova’ (Judo 3, Brb red.). Mūsų priešai galingi. Ne tik Šėtonas, bet ir jo blogas pasaulis, taip pat mūsų pačių trūkumai yra išsirikiavę prieš mus. Tačiau galime būti visiškai tikri pergale! Kodėl? Nes mes esame Jehovos pusėje. Judas užbaigia savo laišką priminimu, kad Jehovai teisėtai priklauso „šlovė, didybė, galybė ir valdžia prieš visus amžius ir dabar, ir visais amžių amžiais“ (Judo 25). Argi tai nėra pagarbą įkvepianti mintis? Tad ar bekyla klausimas, jog tas pats Dievas „gali išlaikyti jus nenupuolusius“? (Judo 24) Žinoma, nekyla! Visi pasiryžkime toliau kovoti su amoralumu, gerbti Dievo paskirtą vyresnybę ir išsilaikyti Dievo meilėje. Tada mes drauge džiaugsimės šlovinga pergale!

[Išnaša]

Kartojimo klausimai

◻ Kaip Judo laiškas moko mus kovoti su amoralumu?

◻ Kodėl taip svarbu gerbti Dievo paskirtą vyresnybę?

◻ Kodėl taip pavojinga piktnaudžiauti įgaliojimais susirinkime?

◻ Kaip galėtume stengtis išsilaikyti Dievo meilėje?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Skirtingai nuo romėnų kareivių, krikščionys kovoja dvasiniame kare

[Iliustracija 18 puslapyje]

Krikščionys ganytojai tarnauja ne iš savanaudiškumo, o iš meilės