Sustiprinta ištverti baisius išbandymus
PAPASAKOJO EIVA JUSEFSON
Prieš išeidama į krikščionišką tarnybą, nedidelė mūsų grupelė trumpam susirinko Uipeste (Budapešto rajonas, Vengrija). Ėjo 1939-ieji metai — prieš pat Antrąjį pasaulinį karą; tuomet Jehovos Liudytojų skelbimo darbas Vengrijoje buvo uždraustas. Viešai mokiusieji apie Bibliją tais laikais dažnai būdavo areštuojami.
KADANGI šioje veikloje dalyvavau pirmą kartą, tikriausiai atrodžiau šiek tiek susirūpinusi ir išblyškusi. Pagyvenęs krikščionis brolis atsigręžė į mane ir pasakė: „Eiva, tu niekada neturi bijoti. Tarnauti Jehovai yra didžiausia garbė, kokia gali būti suteikta žmogui.“ Tie malonūs bei sustiprinantys žodžiai padėjo man ištverti daug baisių išbandymų.
Žydiška kilmė
Buvau vyriausia iš penkių žydų šeimos vaikų. Judaizmas mamos nepatenkino ir ji pradėjo tyrinėti kitas religijas. Taip ji susitiko su Eržebeta Slezinger, kita žyde, ieškojusia Biblijos tiesos. Eržebeta supažindino mamą su Jehovos Liudytojais, dėl to aš irgi labai susidomėjau Biblijos mokymais. Netrukus naujomis žiniomis pradėjau dalintis su kitais.
1941-ųjų vasarą, kai man sukako 18 metų, išreiškiau savo pasiaukojimą Jehovai Dievui krikštu Dunojaus upėje. Motina pasikrikštijo tuo pat metu, bet tėvas nepritarė mūsų atrastam krikščioniškam tikėjimui. Netrukus po krikšto kūriau planus tapti pioniere, tai yra užsiimti visalaike tarnyba. Man reikėjo dviračio, todėl pradėjau dirbti didelio tekstilės fabriko laboratorijoje.
Išbandymų pradžia
Naciai užėmė Vengriją, todėl fabrikas, kuriame dirbau, pateko vokiečių valdžion. Vieną dieną visi darbininkai buvo sukviesti pas prižiūrėtojus, kad prisiektų ištikimybę naciams. Buvome perspėti, kad to nepadarę susilauksime liūdnų pasekmių. Ceremonijos metu, kai iš mūsų buvo reikalaujama pašlovinti Hitlerį, aš pagarbiai stovėjau, bet reikalaujamo veiksmo neatlikau. Tą pačią dieną mane pakvietė į kontorą: išmokėjo atlyginimą ir atleido. Kadangi darbo trūko, mąsčiau, kaip bus su mano planais tarnauti pioniere. Tačiau kitą dieną aš susiradau naują vietą net su didesniu atlyginimu.
Dabar mano troškimas tarnauti pioniere galėjo būti įgyvendintas. Mano partnerės buvo kelios pionierės, paskutinioji — Juliška Ostaloš. Tarnyboje naudodavomės tiktai Biblijomis, nes neturėjome pasiūlyti jokios literatūros. Ją skolindavome, kai atsirasdavo besidomintis žmogus, paskui jį vėl aplankydavome.
Mes su Juliška daug kartų keitėme teritoriją. Taip darėme dėl kunigų, kurie sužinoję, jog lankome ‛jų avis’, paskelbdavo bažnyčioje, kad apie Jehovos Liudytojų apsilankymą reikia pranešti jiems arba policijai. Kai draugiški žmonės pasakydavo mums apie tokį pranešimą, persikeldavome į kitą teritoriją.
Kartą su Juliška sutikome mažą berniuką, ir jis susidomėjo. Susitarėme vėl apsilankyti, kad paskolintume jam ką nors paskaityti. Bet kai atėjome, ten laukė policija; mus areštavo ir pristatė į policijos nuovadą Dunaveče. Berniuku pasinaudojo kaip masalu mums sulaikyti. Atvykusios į policijos nuovadą, pamatėme kunigą ir supratome, kad jis irgi prikišo pirštus.
Pats sunkiausias mano išbandymas
Nuovadoje man nuskuto plaukus ir pastatė nuogą maždaug prieš tuziną policininkų. Jie tardė mane, norėdami sužinoti, kas mūsų vadovas Vengrijoje. Paaiškinau, kad be Jėzaus Kristaus neturime kito vadovo. Tada jie žiauriai mušė mane lazdomis, bet aš neišdaviau savo krikščionių brolių.
Po to jie surišo man kojas ir pakeltas virš galvos rankas. Tada visi paeiliui, išskyrus vieną policininką, mane išprievartavo. Aš buvau labai stipriai surišta: praėjus trejiems metams ant mano riešų vis dar matėsi žymės. Su manimi pasielgė taip žvėriškai, kad dvi savaites buvau laikoma rūsyje, kol šiek tiek apgijo pačios didžiausios žaizdos.
Palengvėjimo laikotarpis
Vėliau mane išsiuntė į Nadkanižos kalėjimą, kur buvo daug Jehovos Liudytojų. Nors buvome kalinami, praėjo dveji palyginti laimingi metai. Slapta rengdavome visas sueigas ir gyvavome vos ne kaip susirinkimas. Be to, turėjome daug galimybių skelbti neformaliai. Šiame kalėjime sutikau Olgą Slezinger, kūnišką seserį Eržebetos Slezinger — moters, supažindinusios mane ir mano motiną su Biblijos tiesa.
1944-aisiais naciai Vengrijoje nusprendė išnaikinti vietinius žydus; sistemingai juos žudė ir kitose okupuotose vietovėse. Vieną dieną jie atėjo Olgos ir manęs. Buvome įgrūstos į gyvulinį vagoną ir po labai sunkios kelionės per Čekoslovakiją pasiekėme savo kelionės tikslą pietų Lenkijoje — Osvencimo mirtininkų stovyklą.
Išlikau gyva Osvencime
Su Olga jaučiausi saugi. Ji būdavo linksma net sunkiomis aplinkybėmis. Atvykusios į Osvencimą turėjome pasirodyti liūdnai pagarsėjusiam daktarui Mengelei, kurio pareiga buvo atskirti netinkamus darbui naujai atvykusiuosius nuo tinkamų. Pirmuosius siųsdavo į dujų kameras. Kai atėjo mūsų eilė, Mengelė paklausė Olgos: „Kiek tau metų?“
Drąsiai, su juoko kibirkštėle akyse, ji atsakė: „Dvidešimt.“ Iš tiesų ji buvo dvigubai vyresnė. Bet Mengelė nusijuokė ir leido jai eiti į dešinę — likti gyvai.
Visų Osvencimo kalinių drabužiai buvo paženklinti: žydų — Dovydo žvaigžde, Jehovos Liudytojų — purpuriniais trikampiais. Kai jie norėjo ant mūsų drabužių užsiūti Dovydo žvaigždę, paaiškinome, kad mes — Jehovos Liudytojos ir norime purpurinių trikampių. Tai buvo ne dėl to, kad gėdytumės žydiškos kilmės, tiesiog dabar mes buvome Jehovos Liudytojos. Mušdami bei spardydami jie bandė priversti mus priimti žydų simbolį. Bet mes tvirtai laikėmės, kol jie pripažino mus kaip Jehovos Liudytojas.
Galiausiai susitikau su savo seserimi Elvyra, trejetą metų jaunesne už mane. Visa mūsų septynių asmenų šeima buvo atvežta į Osvencimą. Tik mudvi su Elvyra buvome pripažintos tinkamos darbams. Tėvas, motina ir trys šeimos vaikai mirė dujų kamerose. Tada Elvyra dar nebuvo Liudytoja, tad mes buvome laikomos skirtingose stovyklos dalyse. Ji išgyveno, persikėlė į Jungtines Valstijas, tapo Liudytoja Pitsburge (Pensilvanija) ir vėliau, 1973-aisiais, ten mirė.
Išlikau gyva kitose stovyklose
1944—1945 metų žiemą vokiečiai nusprendė evakuoti Osvencimą, nes artinosi rusai. Tad mus pervežė į Bergen-Belzeną šiaurinėje Vokietijos dalyje. Netrukus mudvi su Olga išsiuntė į Braunšveigą. Čia po smarkaus sąjungininkų karinių pajėgų bombardavimo turėjome padėti valyti griuvėsius. Aptarėme tai su Olga. Kadangi nebuvome įsitikinusios, ar tas darbas nepažeis mūsų neutraliteto, abi nusprendėme jame nedalyvauti.
Toks sprendimas sukėlė nemažą sumaištį. Mus nuplakė odiniais rimbais ir po to pastatė prieš baudžiamąjį būrį. Tada davė minutę laiko persigalvoti ir pasakė, kad būsime sušaudytos, jei nepakeisime savo sprendimo. Pasakėme, jog mums nereikia laiko, nes jau apsisprendėme. Tačiau nebuvo stovyklos vado, kuris vienintelis turėjo teisę duoti įsakymą įvykdyti mirties bausmę, todėl ją atidėjo.
Tuo tarpu buvome priverstos visą dieną stovėti stovyklos kieme. Mus saugojo du ginkluoti kareiviai, kurie keitėsi kas dvi valandos. Mums nedavė jokio maisto, be to, baisiai kentėjome nuo šalčio, nes buvo vasario mėnuo. Taip praėjo savaitė, bet vadas nesirodė. Tad buvome įsodintos į sunkvežimio kėbulą ir, mūsų nuostabai, vėl atsidūrėme Bergen-Belzene.
Tuo metu mudviejų su Olga būklė buvo baisi. Aš buvau beveik nuplikusi ir karščiavau. Tik didžiausiomis pastangomis galėjau šiek tiek dirbti. Kasdien gaunamos nemaistingos kopūstų sriubos bei mažo gabalėlio duonos nepakako. Bet dirbti reikėjo būtinai, nes nepajėgusiuosius bausdavo mirtimi. Vokietės seserys, dirbusios su manimi virtuvėje, leisdavo man truputį pailsėti. Kai patruliuojantys sargybiniai priartėdavo, seserys perspėdavo mane, kad atsistočiau prie stalo ir pasirodyčiau stropiai dirbanti.
Vieną dieną Olgai tiesiog pristigo jėgų nueiti į savo darbo vietą ir po to mes jos daugiau nebematėme. Aš netekau drąsios draugės ir bendražygės, žmogaus, kuris man buvo didžiulė parama tais sunkiais stovyklose praleistais mėnesiais. Kaip pateptoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasekėja, ji tikriausiai tuoj pat gavo savo dangiškąjį apdovanojimą (Apreiškimas 14:13).
Išvadavimas ir vėlesnis gyvenimas
Kai 1945-aisiais pasibaigė karas ir atėjo išvadavimas, buvau tokia silpna, jog nepajėgiau džiaugtis, kad pagaliau baigėsi engėjų priespauda; net negalėjau prisidėti prie vilkstinių, vežančių išvaduotuosius į šalis, pasiruošusias juos priimti. Kad atgaučiau jėgas, tris mėnesius pasilikau ligoninėje. Po to mane perkėlė į Švediją, ir ji tapo man naujais namais. Iš karto užmezgiau ryšius su savo krikščionimis broliais bei seserimis ir vėliau ėmiausi vertingos skelbimo tarnybos.
1949-aisiais ištekėjau už Lenarto Jusefsono, kuris daug metų ištarnavo Jehovos Liudytojų keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Jis irgi buvo įkalintas Antrojo pasaulinio karo metais, nes laikėsi savo tikėjimo. Bendrą gyvenimą pradėjome 1949 metų rugsėjo 1-ąją ir buvome paskirti tarnauti pionieriais Boro mieste. Ten pirmaisiais metais kiekvieną savaitę reguliariai vesdavome dešimt Biblijos studijų su besidominčiaisiais. Džiaugėmės matydami, kaip Boro mieste per devynerius metus iš vieno susirinkimo išaugo trys, o dabar jau yra penki.
Aš negalėjau tarnauti pioniere ilgą laiką, nes 1950-aisiais susilaukėme dukters, o po dvejų metų ir sūnaus. Taigi turėjau malonią privilegiją mokyti mūsų vaikus brangios tiesos, kurios mane mokė mielasis brolis Vengrijoje, kai man buvo vos 16 metų, būtent: „Tarnauti Jehovai yra didžiausia garbė, kokia gali būti suteikta žmogui.“
Apžvelgdama savo gyvenimą, suprantu, kad patyriau teisingumą mokinio Jokūbo žodžių, kuriais jis priminė mums Jobo ištvermę: „Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jokūbo 5:11). Nors man teko ir baisių išbandymų, esu dosniai palaiminta dviem vaikais, jų sutuoktiniais ir šešiais vaikaičiais; visi jie — Jehovos garbintojai. Be to, turiu daugybę dvasinių vaikų ir vaikaičių; kai kurie jų tarnauja pionieriais bei misionieriais. Dabar mano didžiausia viltis yra susitikti su savo brangiaisiais, kurie miega mirties miegu, ir apkabinti juos, kai prisikels iš kapų (Jono 5:28, 29).
[Iliustracija 31 puslapyje]
Tarnyba Švedijoje po Antrojo pasaulinio karo
[Iliustracija 31 puslapyje]
Mudu su vyru