Ar Žemės planeta pasmerkta žūti?

BAIGIASI XX amžius ir nebetoli XXI amžiaus aušra. Paprastai į pranašystes apie teismo dieną žmonės kreipia mažai dėmesio, tačiau šiuo metu vis daugiau jų nori žinoti, ar netolimoje ateityje neprasidės kokie nors pasaulį sukrečiantys įvykiai.

Tikriausiai pastebėjai, jog apie tai rašoma laikraščiuose ir žurnaluose, — yra net knygų ta tema. Kokiais įvykiais prasidės XXI amžius, pamatysime jo sulaukę. Kai kurių nuomone, pasibaigę 2000-ieji reikš tik tiek, jog prasideda kiti metai (arba viena minutė 2000-uosius pakeis į 2001-uosius), ir jie nebus kuo nors ypatingi. Daugumai labiau rūpi tolima mūsų planetos ateitis.

Viena šiandien vis dažniau girdima pranašystė sako, jog tam tikru laiku — netrukus, ar po daugelio metų — Žemės planeta pasmerkta visiškai išnykti. Atkreipk dėmesį į keletą tokių niūrių spėlionių.

Filosofas Džonas Leslis 1996 metais pasirodžiusioje savo knygoje The End of the World—The Science and Ethics of Human Extinction pateikia tris prielaidas apie tai, kaip galėtų nebelikti žmonių žemėje. Iš pradžių jis klausia: „Gal totalinis branduolinis karas reikštų žmonių giminės išnykimą?“ Paskui priduria: „Lengviau patikėti..., kad žmonija išmirs dėl radiacijos sukeltų pasekmių: įvairių vėžio formų, susilpnėjusio imuniteto, atveriančio kelią infekcinėms ligoms, arba dėl gausybės apsigimimų. Taip pat žus sveiką aplinką palaikantys mikroorganizmai.“ Trečioji pono Leslio iškelta prielaida ta, kad į Žemę gali pataikyti kometa ar asteroidas: „Kometų ir asteroidų, galinčių dėl savo orbitų kada nors atsitrenkti į Žemę, priskaičiuojama apie du tūkstančiai, o jų skersmuo siekia nuo vieno iki dešimties kilometrų. Be to, yra dar didesnio skersmens šios rūšies kūnų, nors gerokai mažiau (tiksliai jų suskaičiuoti neįmanoma), ir daug daugiau — mažesnių.“

Įsivaizduojama „pasaulio pabaiga“

Pasvarstyk, ką sako kitas mokslininkas, profesorius Polas Deivis iš Adelaidės universiteto (Australija). Washington Times jį apibūdino kaip „geriausią tarptautinio masto rašytoją, rašantį mokslo temomis“. 1994-aisiais jis išleido knygą The Last Three Minutes (Paskutinės trys minutės), laikomą „visų knygų apie pasaulio pabaigą modeliu“. Šios knygos pirmasis skyrius pavadintas „Pasaulio pabaiga“; jame aprašomi autoriaus įsivaizduojami kometos susidūrimo su Žemės planeta padariniai. Štai keletas kraują stingdančių eilučių:

„Planetą sukrečia dešimties tūkstančių žemės drebėjimų jėga. Smūginė išstumto oro banga prašvilpia virš žemės rutulio, nušluoja visus statinius ir paverčia dulkėmis viską, kas pasitaiko jos kelyje. Ten, kur krito kometa, lygiame paviršiuje iškyla keleto kilometrų aukščio susilydžiusių kalnų žiedas, o Žemės gelmėse atsiveria apie šimto penkiasdešimties kilometrų skersmens krateris. ... Į dangų lyg vėduoklė pakyla milžiniškas dulkinų nuolaužų stulpas ir visa planeta paskęsta tamsoje. Saulė jau nebešviečia, tik kraupiai švyti milijardas mirgančių meteorų; jie degina žemę karščiu, kai išmestos medžiagos iš erdvės vėl sugrįžta į žemės atmosferą.“

Profesorius Deivis susieja šiuos įsivaizduojamus įvykius su pranašavimu, jog į žemę atsitrenks Svifto ir Tutlio kometa. Jis dar perspėja, kad jeigu taip ir neatsitiktų artimiausioje ateityje, jo nuomone, „Svifto ir Tutlio kometa ar koks kitas panašus objektas anksčiau ar vėliau vis tiek atsitrenks į Žemę“. Jo išvada paremta paskaičiavimais, kad 10000 pusės kilometro skersmens ar didesnių objektų juda erdvėje Žemę kertančiomis orbitomis.

Ar tokia bauginanti perspektyva tau atrodo reali? Tuo tiki gana daug žmonių. Bet jie nekvaršina sau galvos dėl to, ramindamiesi, jog tai įvyks ne jų laikais. Tačiau kodėl Žemė turėtų būti sunaikinta — nesvarbu, ar dabar, ar po tūkstantmečių? Juk ne žemė yra svarbiausias jos gyventojų, žmonių ar gyvūnų, vargų šaltinis. Ar ne pats žmogus yra atsakingas už daugumą šio XX amžiaus problemų, įskaitant tai, jog gali visiškai ‛nuniokoti žemę’? (Apreiškimas 11:18)

Žmogaus padariniai žemei atitaisomi

Tačiau ar tikėtina, jog dėl netinkamo valdymo ir gobšumo pats žmogus visiškai nuniokos ar sugadins žemę? Akivaizdu, kad kai kurie žemės regionai jau nukentėjo nuo intensyvaus miškų kirtimo, besaikio atmosferos bei laivybos kelių teršimo. Maždaug prieš 25 metus knygoje Only One Earth (Žemė tik viena) jos autoriai Barbara Vord ir Renė Diubo pateikė tokius faktus: „Aišku, kad trys plačios tyrinėtinos teršimo sritys — oras, vanduo ir dirvožemis — yra svarbiausi sudedamieji mūsų planetos gyvybės elementai.“ O padėtis nuo to laiko nė kiek nepagerėjo, ar ne?

Kalbėdami, kad žmogus per savo kvailumą gali nuniokoti ar sunaikinti žemę, nenusiminkime: Žemė turi stebuklingų jėgų atsikurti ir atsinaujinti. Aprašydamas tą nuostabią atsikūrimo galią kitoje knygoje, The Resilience of Ecosystems, Renė Diubo pateikia tokių įkvepiančių duomenų:

„Daug žmonių būgštauja, jog per vėlai susigriebta dėl aplinkos būklės blogėjimo, nes diduma ekosistemoms padarytos žalos neatitaisoma. Mano nuomone, toks pesimizmas nepateisinamas, nes net labai pažeistos ekosistemos turi neribotą galią atsikurti.

Ekosistemoms būdingi įvairūs savaiminio atsinaujinimo mechanizmai. ... Jie leidžia joms nugalėti žalojantį poveikį pamažu atstatant ankstesnę ekologinę pusiausvyrą.“

Tai įmanoma

Žymus šiuolaikinis to pavyzdys yra laipsniškas gerai žinomos Londono upės Temzės apsivalymas. Džefris Harisonas ir Piteris Grantas knygoje The Thames Transformed aprašo šį nepaprastą pasiekimą, rodantį, ką galima padaryti, kai žmonės dirba sutartinai bendram labui. Britanijos Edinburgo hercogas tos knygos pratarmėje parašė: „Tai iš tiesų toks svarbus pasiekimas, jog jį verta paskelbti, nors tai gali paskatinti kai kuriuos žmones gamtos apsaugos problemų nelaikyti tiek svarbiomis, kaip jie buvo įtikinti anksčiau. ... Žinant, kaip buvo išvalyta Temzė, jiems nereikia nusiminti. Džiugu, kad šis procesas įmanomas, tad jų planai irgi gali būti sėkmingi.“

Skyriuje „Didysis valymas“ Harisonas ir Grantas entuziastingai aprašo pastarųjų 50 metų laimėjimus: „Pirmą kartą pasaulyje smarkiai užteršta pramoninė upė buvo išvalyta tiek, kad ten vėl veisiasi daugybė vandens paukščių bei žuvų. Nors situacija iš pradžių atrodė beviltiška, pokytis buvo ypač greitas, o tai teikia vilčių net pesimistiškiausiam gamtosaugininkui.“

Paskui jie aprašo visą procesą: „Upės būklė metams bėgant vis blogėjo, o didžiausia nelaimė ištiko per Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo sugadinti ar sugriauti nutekamųjų vandenų valymo įrenginiai bei kanalizacijos sistemos. Penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Temzės būklė ypač graudino. Upė buvo lyg atvira kanalizacija: vanduo juodas, be deguonies, o vasarą — toli sklindantis bjaurus kvapas. ... Kažkada Temzėje knibždėjusios žuvies galiausiai nebeliko, išskyrus nedaugelį ungurių, kurie sugebėjo išgyventi kvėpuodami vandens paviršiaus oru. Iš paukščių, gausiai perėjusių iš abiejų pusių apstatytame upės ruože tarp Londono ir Vulvičo, liko saujelė laukinių ančių ir kelios gulbės nebylės; jos išgyveno misdamos ne gamtiniu maistu, o prieplaukose išbarstytais grūdais. ... Kas būtų galėjęs tada patikėti, kad viskas dramatiškai pasikeis? Per dešimt metų tie patys upės ruožai, seniai nebematę paukščių, vėl turėjo tapti daugybės rūšių vandens skrajūnų prieglobsčiu, įskaitant daugiau kaip 10000 laukinių bei 12000 žiemojančių balų paukščių.“

Žinoma, čia nurodomas tik vienas pokytis mažame žemės rutulio kampelyje. Tačiau šis pavyzdys kai ko pamoko. Jis rodo, jog Žemės planetos nereikia laikyti žuvusia vien dėl blogo žmonių valdymo, godumo ir nerūpestingumo. Tinkamas švietimas bei vieningos pastangos bendram žmonijos labui gali padėti žemei atitaisyti net didžiausią jos ekologijai, aplinkai bei dirvožemiui padarytą žalą. Tačiau kaip dėl galimos pražūties iš išorės — klajojančios kometos ar asteroido?

Kitame straipsnyje nurodoma, kur rasti patenkinamą atsakymą į šį painų klausimą.

[Anotacija 5 puslapyje]

Švietimas bei vieningos pastangos gali padėti žemei atitaisyti net didžiausią jai padarytą žalą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

1, 3 ir 32 puslapiuose: NASA photo