Ar neteisybė neišvengiama?

„Kad ir kaip būtų, vis dėlto tikiu, jog žmonės yra geraširdžiai. Bet aš tiesiog negaliu puoselėti vilčių, kai viešpatauja sumaištis, kančios ir mirtis“ (Ana Frank).

ANA FRANK, 15-metė žydaitė, tuos karčius žodžius parašė savo dienoraštyje prieš mirtį. Daugiau kaip dvejus metus jos šeima buvo slepiama vienoje Amsterdamo palėpėje. Geresnio pasaulio viltys jai sudužo, kai skundikas išdavė juos nacistams. Kitais, 1945 metais, Ana mirė nuo šiltinės Bergen-Belzeno koncentracijos stovykloje. Panašaus likimo susilaukė šeši milijonai kitų žydų.

Šėtonišką Hitlerio planą sunaikinti visą tautą, matyt, galima laikyti didžiausia mūsų šimtmečio rasine neteisybe, bet tai ne pavienis atvejis. 1994 metais Ruandoje buvo išžudyta daugiau kaip pusė milijono tutsių — tik todėl, kad jie priklausė „kitai“ genčiai. O siaučiant Pirmajam pasauliniam karui per etninį valymą žuvo maždaug milijonas armėnų.

Žiaurūs neteisybės reiškiniai

Genocidas — ne vienintelė neteisybės išraiška. Dėl socialinės neteisybės maždaug penktadalis žmonijos skursta visą gyvenimą. Dar baisiau — Tarptautinė antivergovinė žmogaus teisių grupė paskaičiavo, kad daugiau kaip 200000000 žmonių vergauja. Tikriausiai šiandien pasaulyje vergų esama tiek, kiek dar nėra buvę. Jie galbūt nepardavinėjami viešai, tačiau jų darbo sąlygos paprastai yra blogesnės negu daugumos vergų praėjusiais laikais.

Dėl juridinės neteisybės milijonai žmonių netenka savo pagrindinių teisių. „Žmogaus teisės vienur ar kitur pasaulyje pažeidžiamos faktiškai kasdien, — konstatuoja Tarptautinė amnestija savo 1996 metų ataskaitoje. — Labiausiai skriaudžiami beturčiai ir beteisiai, ypač moterys, vaikai, pagyvenusieji bei pabėgėliai.“ Ataskaitoje sakoma: „Kai kuriose šalyse valstybės struktūros apskritai yra nusilpusios ir teisinėmis priemonėmis negali apsaugoti silpnųjų nuo stipriųjų.“

1996 metais daugiau kaip šimte šalių dešimtys tūkstančių žmonių buvo neteisėtai sulaikyti ir kankinami. Per keletą pastarųjų metų šimtai tūkstančių žmonių dingo: matyt, juos pagrobė saugumo pajėgos arba teroristų grupuotės. Manoma, kad daugelis iš jų buvo nužudyti.

Karai, be abejo, yra neteisybė; tačiau jos vis daugėja juose. Šiuolaikinių karų taikinys — tai ir civiliai gyventojai, tarp jų moterys bei vaikai. Taip yra ne vien todėl, kad miestai bombarduojami, kur papuola. Įprotis prievartauti moteris bei mergaites pasidarė tarsi karo veiksmų elementas, o daugelis sukilėlių jėga grobia vaikus ir moko juos būti žudikais. Jungtinių Tautų ataskaitoje „Ginkluotų konfliktų poveikis vaikams“ apie tai sakoma: „Vis didesnė pasaulio dalis virsta moraline dykviete.“

Be abejo, dėl tokios pašlijusios moralės pasaulis — rasinėje, socialinėje, teisės ir karo srityje — yra pritvinkęs neteisybės. Žinoma, tai nieko naũja. Prieš du su puse tūkstančio metų vienas žydų pranašas skundėsi: „Įstatymas nusilpo, į teisingumą nekreipiama dėmesio, nedorėlis apsuka teisųjį, teisme sprendimas iškraipomas!“ (Habakuko 1:4, Brb red.) Nors neteisybė visada klestėjo, bet XX amžiuje ji tiesiog įsigalėjo.

Kaip mus paliečia neteisybė?

Ji paliečia, kai tu pats nukenti nuo neteisybės. Dėl neteisybės dauguma žmonių netenka teisės į laimę. Per ją dažnai kyla kruvinų susirėmimų, o jie dar labiau kursto neteisybės liepsną.

Taika ir laimė yra neatskiriamai susijusios su teisingumu, o dėl neteisybės dažnai dūžta viltys ir dingsta optimizmas. Ana Frank tragiškomis aplinkybėmis suprato, jog žmonės negali puoselėti vilčių, kai aplink sumaištis, kančios bei mirtis. Kaip ir ji, mes visi trokštame kažko geresnio.

Tokio troškimo vedami, nuoširdūs žmonės stengiasi padaryti visuomenę bent kiek teisingesnę. Todėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metais priimtoje Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje sakoma: „Visi žmonės gimsta laisvi ir yra lygūs orumu bei teisėmis. Jie apdovanoti protu bei sąžine ir turi elgtis vienas su kitu broliškai.“

Tai tikrai kilnūs žodžiai, bet žmonija vis dar negali pasiekti to trokštamo tikslo — sukurti teisingos visuomenės, kurioje visi turėtų lygias teises ir kiekvienas elgtųsi su artimu kaip su broliu. Įgyvendinus tai, kaip pabrėžiama JT Deklaracijos preambulėje, būtų padėtas „laisvės, teisingumo bei taikos pagrindas pasaulyje“.

Ar neteisybė yra tiek įsišaknijusi žmonių visuomenės struktūrose, jog niekada nebus išrauta? O gal kaip nors įmanoma padėti tvirtą laisvės, teisingumo bei taikos pamatą? Jei taip, kas gali tai padaryti ir garantuoti, jog visi iš to turės naudos?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

UPI/Corbis-Bettmann