Aš išmokau pasitikėti Jehova
PAPASAKOJO JÁNAS KORPA-ONDO
Ėjo 1942-ieji; netoli Rusijos miesto Kursko mane saugojo vengrų kareiviai. Mus įkalino sąjungininkai, kovoję prieš rusus per Antrąjį pasaulinį karą. Kapas man jau buvo iškastas ir pasiūlyta per dešimt minučių apsispręsti, ar pasirašysiu dokumentą, kuriame atsisakau toliau būti Jehovos Liudytoju. Prieš papasakojant, kas atsitiko po to, leiskite paaiškinti, kaip ten atsidūriau.
GIMIAU 1904-aisiais mažame Zahoro kaimelyje, dabartinėje rytų Slovakijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Zahoras tapo naujai susikūrusios Čekoslovakijos dalimi. Mūsų kaimą sudarė apie 200 namų ir dvi bažnyčios: viena — graikų katalikų, kita — kalvinistų.
Nors ir vaikščiojau į kalvinistų bažnyčią, gyvenime nesilaikiau jokių moralės normų. Netoli manęs gyveno žmogus, kuris elgėsi visiškai kitaip. Vieną dieną jis užkalbino mane ir davė Bibliją. Tą knygą laikiau rankose pirmą kartą. Maždaug tuomet, 1926-aisiais, vedžiau Barborą ir mudu greit susilaukėme dviejų vaikų, Barboros ir Jano.
Ėmiau skaityti Bibliją, bet joje buvo daug man nesuprantamų dalykų. Taigi nuėjau pas savo pastorių ir paprašiau jo pagalbos. „Biblija skirta tik išsilavinusiems žmonėms, — pasakė jis, — net nemėgink suprasti jos.“ Paskui jis pakvietė mane sulošti kortomis.
Tuomet apsilankiau pas tą vyrą, kuris man buvo davęs Bibliją. Jis buvo Biblijos Tyrinėtojas (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai). Jis džiaugėsi galėdamas padėti man, ir po kurio laiko mano akys atsivėrė. Lioviausi be saiko gėręs ir pradėjau dorovingai gyventi; net ėmiau kalbėti su kitais apie Jehovą. Biblijos tiesa ėmė plisti Zahore trečiojo dešimtmečio pradžioje, ir greitai susidarė aktyvių Biblijos Tyrinėtojų grupė.
Vis dėlto religininkai smarkiai priešinosi. Vietinis kunigas daug mano šeimos narių nuteikė prieš mane, tvirtindamas, jog išprotėjau. Bet mano gyvenimas įgavo tikslą ir aš ryžtingai nusprendžiau tarnauti tikrajam Dievui, Jehovai. Taip 1930-aisiais viešai parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai krikštu vandenyje.
Prasideda sunkūs išbandymai
1938 metais mūsų regioną užvaldė Vengrija, Antrojo pasaulinio karo metu palaikiusi Vokietiją. Iki tol mūsų kaime iš maždaug tūkstančio žmonių buvo apie 50 Liudytojų. Mes nenustojome skelbę, nors mūsų gyvybėms bei laisvei grėsė pavojus.
1940-aisiais mane pašaukė į Vengrijos armiją. Ką turėjau daryti? Buvau skaitęs Biblijos pranašystes apie tautą, perkalančią savo karo ginklus į taikius padargus, taigi žinojau, kad per laiką Dievas sustabdys žemėje visus karus (Psalmių 45:10; Izaijo 2:4). Todėl nebekenčiau karo ir nusprendžiau neiti į armiją, kad ir kokios būtų pasekmės.
Mane nuteisė 14 mėnesių kalėti; bausmę atlikau Pėče, Vengrijoje. Tame pačiame kalėjime buvo dar penki Liudytojai, taigi labai vertinome galimybę bendrauti. Tačiau kurį laiką buvau kalinamas vienutėje grandinėmis surakintomis kojomis. Atsisakę atlikti darbus, susijusius su karo tikslais, buvome sumušti. Visą dieną, išskyrus dvi pietų valandas, mus privertė stovėti kariškai įsitempus. Tokia kankynė tęsėsi mėnesius. Vis dėlto buvome laimingi, nes mūsų sąžinė prieš Dievą buvo švari.
Kompromisinis siūlymas
Vieną dieną 15 katalikų kunigų bandė mus įtikinti, kaip svarbu palaikyti visuotinę mobilizaciją ir stoti į armiją. Per pokalbį pasakėme: „Jeigu galite iš Biblijos įrodyti, kad siela nemirtinga ir kad žuvę kare eisime į dangų, mes stosime į armiją.“ Žinoma, jie negalėjo to įrodyti ir nebenorėjo tęsti pokalbio.
1941 metais mano įkalinimo laikas baigėsi ir aš tikėjausi grįšiąs pas savo šeimą. Tačiau surakintą grandinėmis mane nuvežė į armijos bazę Vengrijos mieste Šarošpatake. Mums atvykus, man pasiūlė galimybę išsilaisvinti. Buvo pasakyta: „Tau tereikia pasirašyti, kad sugrįžęs namo pažadi sumokėti 200 pengių.“
„Kaip tai įmanoma? — paklausiau. — Už ką turėčiau mokėti?“
„Už pinigus, — pasakė man, — gausi pažymėjimą, kad dėl sveikatos negali tarnauti armijoje.“
Apsispręsti buvo nelengva. Daugiau nei metus kenčiau baisų elgesį, buvau išvargęs. Dabar, sutikęs sumokėti kažkiek pinigų, galėčiau būti laisvas. „Pagalvosiu“, — sumurmėjau.
Kaip turėjau atsakyti? Galvojau apie savo žmoną ir vaikus. Maždaug tuo laiku gavau padrąsinantį vieno brolio krikščionio laišką. Jis citavo Žydams 10:38, kur apaštalas Paulius atkartoja Jehovos žodžius: „Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės.“ Netrukus po to du vengrų pareigūnai kareivinėse kalbėjosi su manimi ir vienas iš jų pasakė: „Jūs nežinote, kaip mes gerbiame jus už tvirtą Biblijos principų laikymąsi! Nepasiduokite!“
Kitą dieną tiems, kurie pasiūlė man laisvę už 200 pengių, pasakiau: „Kadangi Jehova Dievas leido man būti įkalintam, jis ir išlaisvins. Neišsipirkinėsiu.“ Mane nuteisė dešimt metų kalėti. Bet pastangos palaužti mane nesibaigė. Teismas pasiūlė išlaisvinti, jeigu sutiksiu tarnauti armijoje tik du mėnesius, ir man net nereikės nešioti ginklo! Aš atmečiau ir tą pasiūlymą, taigi turėjau kalėti.
Persekiojimai didėja
Vėl atsidūriau Pėčo kalėjime. Dabar kankinimai buvo dar žiauresni. Man surišdavo už nugaros rankas ir pakabindavo už jų dviem valandoms. Dėl to išniro abu mano pečiai. Toks kankinimas kartojosi maždaug šešis mėnesius. Tik Jehovai dėkoju, kad nepasidaviau.
1942-aisiais viena mūsų grupė — politiniai kaliniai, žydai bei 26 Jehovos Liudytojai — buvome atvežti į Kurską, į vokiečių kariuomenės okupuotą teritoriją. Mus perdavė vokiečiams, ir šie pristatė kalinius nešioti kareiviams į frontą maistą, ginklus bei drabužius. Mes, Liudytojai, atsisakėme dirbti tokį darbą, nes tai būtų pažeidę mūsų krikščionišką neutralumą. Dėl to mus grąžino vengrams.
Galiausiai buvome uždaryti vietiniame Kursko kalėjime. Keletą dienų po tris kartus per dieną mus mušė guminėmis lazdomis. Gavęs smūgį į smilkinį, parkritau. Kai mane toliau mušė, pagalvojau: ‛Mirti ne taip jau sunku.’ Visas kūnas nutirpo ir nieko nebejaučiau. Tris dienas mums visiškai nedavė valgyti. Paskui nuvedė į teismą ir šešis nuteisė mirti. Įvykdžius nuosprendį, mūsų liko 20.
Tikėjimo išbandymai, patirti tomis 1942-ųjų spalio dienomis Kurske, buvo patys baisiausi mano gyvenime. Mūsų jausmus gerai išreiškė senovės karalius Juozapatas, kai jo žmonės susidūrė su nelygia persvara: „Mes juk neturime tokios stiprybės, kad galėtumėm pasipriešinti šitai daugybei, kuri puola mus. O kadangi nežinome, ką turime daryti, nieko kito mums nelieka, kaip tik kreipti savo akis į tave“ (2 Kronikų 20:12).
Visi 20 buvome išvesti kasti sau bendrą kapą; mus saugojo 18 vengrų kareivių. Kai baigėme kasti, mums pranešė, jog duoda dešimt minučių pasirašyti dokumentą, kuriame be kita ko buvo sakoma: „Jehovos Liudytojų mokymas klaidingas. Daugiau nebetikėsiu juo ir nebepalaikysiu jo. Kovosiu už tėvynę Vengriją... Savo parašu patvirtinu, kad prisijungiu prie Romos Katalikų Bažnyčios.“
Po dešimties minučių nuskambėjo įsakymas: „Dešinėn! Prie duobės marš!“ Po to komanda: „Pirmasis ir trečiasis kaliniai — į duobę!“ Tiems dviem buvo duota dar dešimt minučių apsispręsti dėl dokumento. Vienas iš kareivių maldavo: „Atsisakykite savo tikėjimo ir lipkite lauk iš duobės!“ Niekas nepratarė nė žodžio. Tada atsakingas pareigūnas juodu nušovė.
„O kaip su kitais? — paklausė vienas kareivis atsakingo pareigūno.
„Suriškite juos, — atsakė jis. — Pakankinsime juos dar truputį ir sušaudysime šeštą valandą ryto.“
Staiga išsigandau, — ne mirties, o kad neišlaikysiu kankinimo ir pasiduosiu. Tad žengiau į priekį ir tariau: „Pone, mūsų prasižengimas toks pat kaip mūsų brolių, kuriuos ką tik nušovėte. Sušaudykite ir mus!“
Bet jie to nepadarė. Mums surišo už nugaros rankas. Paskui pakabino už jų. Kai prarasdavome sąmonę, apipildavo vandeniu. Skausmas buvo nepakenčiamas, nes dėl kūno svorio išniro pečiai. Taip buvome kankinami apie tris valandas. Paskui netikėtai buvo įsakyta daugiau nebešaudyti Jehovos Liudytojų.
Traukiamės į rytus, paskui pabėgu
Po trijų savaičių visu būriu žygiavome keletą dienų, kol pasiekėmė Dono krantus. Atsakingi asmenys pasakė mums, kad gyvi negrįšime. Dieną mums davė beprasmį darbą — kasti tranšėjas ir vėl jas užlyginti. Vakare galėjome šiek tiek pasižvalgyti aplinkui.
Apsvarstęs padėtį, mačiau dvi galimybes: mirti čia, arba bėgti nuo vokiečių ir pasiduoti rusams. Tik trys iš mūsų nusprendė bėgti per užšalusią Dono upę. Tai buvo 1942-ųjų gruodžio 12-oji; mes pasimeldėme Jehovai ir išbėgome. Pasiekėme rusų frontą ir tuoj pat buvome perkelti į kalėjimo stovyklą su 35000 kalinių. Pavasarį gyvų liko tik maždaug 2300. Kiti mirė iš bado.
Laisvas, bet patiriu nelaimę
Išgyvenau iki karo pabaigos; keletą mėnesių po to dar buvau rusų kalinys. Galiausiai, 1945-ųjų lapkritį, grįžau namo į Zahorą. Mūsų ūkis buvo apleistas, todėl viską turėjau pradėti iš naujo. Mano žmona ir vaikai per karą prižiūrėjo ūkį, bet 1944-ųjų spalį, priartėjus rusams, jie evakavosi į rytus. Visas mūsų turtas buvo išplėštas.
Blogiausia, kad grįžęs namo savo žmoną radau labai sergančią. 1946-ųjų vasarį ji mirė. Jai buvo tik 38-eri. Taip neilgai džiaugėmės mūsų susitikimu po daugiau kaip penkerių ilgų, sunkių išsiskyrimo metų.
Paguodą teikė mano dvasiniai broliai, sueigų lankymas bei dalyvavimas tarnyboje po namus. 1947-aisiais, pasiskolinęs truputį pinigų, nuvykau į maždaug už 400 kilometrų vykusį kongresą Brno mieste. Ten, būdamas su broliais krikščionimis, tarp kurių buvo tuometinis Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentas Natanas H. Noras, buvau labai nuramintas bei padrąsintas.
Neilgai džiaugėmės po karo atgauta laisve. 1948-aisiais mus ėmė spausti komunistai. Daug brolių, vadovavusių Jehovos Liudytojų veiklai Čekoslovakijoje, 1952-aisiais areštavo, ir man buvo patikėta rūpintis susirinkimais. 1954-aisiais mane irgi sulaikė ir nuteisė ketverius metus kalėti. Mano sūnus Janas ir jo sūnus Jurajus taip pat buvo įkalinti už krikščioniško neutralumo laikymąsi. Pankrato valstybiniame kalėjime Prahoje praleidau dvejus metus. 1956-aisiais, paskelbus amnestiją, buvau paleistas.
Pagaliau laisvė!
Galiausiai, 1989 metais, Čekoslovakijoje trūko komunizmo varžtai ir Jehovos Liudytojų darbas buvo teisiškai įregistruotas. Taigi galėjome laisvai drauge rinktis bei atvirai skelbti. Tuomet Zahore buvo apie šimtą Liudytojų, tai reiškia 1 iš 10 kaimo žmonių buvo Liudytojas. Prieš keletą metų Zahore pastatėme puikią, erdvią Karalystės salę su maždaug 200 sėdimųjų vietų.
Nebesu fiziškai stiprus, tad broliai nuveža mane į Karalystės salę. Man malonu būti ten ir komentuoti per Sargybos bokšto studijas. Ypač džiaugiuosi matydamas, kaip trys mano šeimos kartos tarnauja Jehovai, įskaitant keletą mano vaikaičių. Vienas iš jų tarnavo Jehovos Liudytojų keliaujančiuoju prižiūrėtoju Čekoslovakijoje, kol dėl šeimos aplinkybių turėjo pakeisti savo tarnybos tvarkaraštį.
Dėkoju Jehovai, kad stiprino mane per daugelį tikėjimo išbandymų. Nenustodamas žvelgti į jį, — ‛tarsi regėčiau Neregimąjį’, — galėjau ištverti (Žydams 11:27). Taip, aš jaučiau jo galingą, gelbstinčią ranką. Štai kodėl, net dabar, stengiuosi dalyvauti susirinkimo sueigose ir skelbti jo vardą viešai tarnaudamas tiek, kiek galiu.
[Iliustracija 25 puslapyje]
Karalystės salė Zahore
[Iliustracija 26 puslapyje]
Aš vertinu privilegiją komentuoti per Sargybos bokšto studijas