Būk gailestingas kaip Jehova

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (LUKO 6:36).

1. Kaip fariziejai pasirodė negailestingi?

NORS žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą, jie dažnai nėra gailestingi kaip jis (Pradžios 1:27). Pavyzdžiui, pagalvok apie fariziejus. Jie nesidžiaugė, kai Jėzus, apimtas gailesčio, šabo dieną išgydė žmogų padžiūvusia ranka. Užuot džiaugęsi, jie susimokė jį „pražudyti“ (Mato 12:9-14). Kitą kartą Jėzus išgydė aklą nuo gimimo vyrą. Tuomet irgi „kai kurie fariziejai“ nemanė, jog reikia džiaugtis Jėzaus gailestingumu. Priešingai, jie reiškė nepasitenkinimą: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jono 9:1-7, 16).

2, 3. Ką turėjo omenyje Jėzus sakydamas: „Saugokitės fariziejų raugo“?

² Šaltas fariziejų požiūris buvo nusikaltimas žmoniškumui ir nuodėmė Dievo akyse (Jono 9:39-41). Todėl kalbėdamas apie šią elitinę grupę bei tokius religininkus kaip sadukiejai, Jėzus perspėjo savo mokinius ‛saugotis jų raugo’ (Mato 16:6). Raugas Biblijoje simbolizuoja nuodėmę arba sugedimą. Tad Jėzus pasakė, kad „Rašto aiškintojų ir fariziejų“ mokymas gali suteršti tyrą garbinimą. Kaip? Kadangi žmonės buvo mokomi žiūrėti į Dievo įstatymą tik pagal savo nustatytas taisykles bei apeigas ir nepaisyti, kas „svarbiau“, įskaitant gailestingumą (Mato 23:23, Brb red.). Tokia ritualinė religija padarė Dievo garbinimą nepakeliama našta.

³ Antroje savo alegorijos apie palaidūną dalyje Jėzus atskleidė sugedusį žydų religinių vadovų mąstymą. Palyginime tėvas, vaizduojantis Jehovą, troško atleisti savo atgailaujančiam sūnui. Tačiau vaikino vyresnysis brolis, vaizduojantis „fariziejus ir Rašto aiškintojus“, buvo nusistatęs visiškai kitaip (Luko 15:2).

Brolio pyktis

4, 5. Kokia prasme palaidūno brolis buvo „pražuvęs“?

⁴ „O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius. Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‛Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko.’ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun“ (Luko 15:25-28, Brb red.).

⁵ Akivaizdu, jog Jėzaus alegorijoje klydo ne tik palaidūnas. „Tame pasakojime abu sūnūs buvo pražuvę, — rašoma viename žinyne. — Vieną nusmukdė jo neteisumas, kitą apakino jo įsitikinimas savo teisumu.“ Atkreipk dėmesį, kad palaidūno brolis ne tik nedžiūgavo, bet net „supyko“. Graikiško žodžio „pykti“ šaknis reiškia ne tiek patį pykčio protrūkį, bet nekintamą nusistatymą. Matyt, palaidūno brolis jautė didelę pagiežą, todėl nenorėjo švęsti to, kuriam visai nepriderėjo palikti namų, sugrįžimo.

6. Ką vaizduoja palaidūno brolis ir kodėl?

⁶ Palaidūno brolis taikliai vaizduoja tuos, kuriuos įžeisdavo Jėzaus užuojauta bei dėmesys nusidėjėliams. Tų savo teisumu įsitikinusių žmonių nejaudino Jėzaus gailestingumas; jie nesidžiaugdavo kaip džiaugiamasi danguje, kai nusidėjėliui dovanojama. Priešingai, Jėzaus gailestingumas jiems sukeldavo įniršį ir jie imdavo ‛piktai mąstyti’ savo širdyje (Mato 9:2-4). Kartą fariziejai buvo taip supykę, kad pasišaukė Jėzaus išgydytą vyrą ir „išvarė“ jį iš sinagogos — matyt, pašalino jį! (Jono 9:22, 34) Kaip ir palaidūno brolis, ‛nenorėjęs eiti vidun’, žydų religiniai vadovai ‛nesidžiaugė su besidžiaugiančiais’, kai būdavo tokia proga (Romiečiams 12:15). Savo alegorijoje Jėzus toliau atskleidė jų sugedusį samprotavimą.

Klaidingas samprotavimas

7, 8. a) Kaip palaidūno brolis nesuprato sūnystės reikšmės? b) Kuo vyresnysis sūnus buvo nepanašus į savo tėvą?

⁷ „Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‛Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’“ (Luko 15:28-30).

⁸ Šiais žodžiais palaidūno brolis parodė, jog nesuvokė sūnystės tikrosios reikšmės. Jis tarnavo tėvui panašiai kaip darbininkas savo darbdaviui. Jis net pasakė savo tėvui: „Tau tarnauju.“ Išties tas vyresnysis sūnus niekada nepaliko namų ir neperžengė tėvo įsako. Bet ar jis klausė skatinamas meilės? Ar jam iš tikrųjų buvo džiugu tarnauti savo tėvui, o gal jis palaipsniui pasidarė nepaprastai savimi patenkintas ir manė esąs geras sūnus tik todėl, kad darė savo darbą „laukuose“? Jei jis tikrai buvo atsidavęs sūnus, kodėl nenorėjo mąstyti taip kaip tėvas? Atsiradus progai parodyti gailestingumą savo broliui, kodėl jo širdyje nebuvo užuojautos? (Palygink Psalmių 50:20-22, Brb red.)

9. Paaiškink, kuo panašūs buvo žydų religiniai vadovai į vyriausią sūnų.

⁹ Žydų religiniai vadovai buvo panašūs į tą vyriausiąjį sūnų. Jie manė esą atsidavę Dievui, nes griežtai laikėsi įstatymų. Suprantama, paklusti būtina (1 Samuelio 15:22). Tačiau, iškeldami darbus, jie pavertė Dievo garbinimą į pedantišką įprotį, tik į išorinį atsidavimo demonstravimą, o ne į tikrąjį dvasingumą. Jų protavimas buvo apraizgytas tradicijomis. Jų širdyse nebuvo meilės. Štai paprastus žmones jie laikė purvu po savo kojomis ir net paniekinamai vadino juos „prakeiktomis padugnėmis“ (Jono 7:49). Aišku, kaip galėjo Dievui patikti tokių vadovų darbai, jei jų širdys buvo toli nuo jo? (Mato 15:7, 8)

10. a) Kodėl žodžiai „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“ yra tinkamas patarimas? b) Kuo pavojinga būti negailestingiems?

¹⁰ Jėzus liepė fariziejams ‛eiti ir pasimokyti, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“’ (Mato 9:13, Brb red.; Ozėjo 6:6, Brb red.). Jie nežinojo, kas svarbiau; be gailestingumo visos jų aukos buvo bevertės. Tai tikrai pavojingas dalykas, nes Biblijoje sakoma, kad „negailestingus“ Dievas priskiria prie tų, kurie „verti mirties“ (Romiečiams 1:31, 32). Todėl nestebina Jėzaus žodžiai, jog religinių vadovų luomo laukia amžinas sunaikinimas. Matyt, tokį nuosprendį daugiausia nulėmė jų negailestingumas (Mato 23:33). Bet galbūt kai kuriems to luomo asmenims buvo galima padėti. Savo alegorijos pabaigoje tėvo žodžiais vyresniajam sūnui Jėzus stengėsi pataisyti tokių žydų mąstymą. Pažiūrėkime, kaip.

Tėvo gailestingumas

11, 12. Kaip tėvas Jėzaus alegorijoje stengėsi įtikinti savo vyresnįjį sūnų ir ką galėjo reikšti jo žodžiai „tavo brolis“?

¹¹ „Tėvas atsakė: ‛Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Luko 15:31, 32)

¹² Atkreipk dėmesį, kad tėvas pasakė „tavo brolis“. Kodėl? Ogi prisimink, jog prieš tai vyresnėlis pokalbyje su tėvu pavadino palaidūną „tavo sūnus“, o ne „mano brolis“. Matyt, jis nepripažino giminystės tarp savęs ir brolio. Todėl dabar tėvas, galima sakyti, kalbėjo savo vyriausiajam štai ką: ‛Jis ne tik mano sūnus. Jis — tavo brolis, tavo kūnas ir kraujas. Tau tikrai yra dėl ko džiaugtis jam sugrįžus!’ Jėzaus žodžiai turėjo būti aiškūs žydų vadovams. Jų niekinami nusidėjėliai iš tikrųjų buvo jų „broliai“. Aišku, jog „nėra žemėje nė vieno teisaus, kurs tik gera darytų ir niekados nenusidėtų“ (Ekleziasto 7:20). Tad atgailaujant nusidėjėliams žydų diduomenei buvo dingstis džiaugtis.

13. Kokį rimtą klausimą mums iškelia Jėzus nutraukdamas alegoriją?

¹³ Po tėvo maldavimo alegorija nutrūksta. Taip Jėzus tarsi kviečia savo klausytojus patiems parašyti novelės pabaigą. Nepriklausomai nuo vyriausio sūnaus veiksmų, kiekvienam klausytojui buvo skirtas klausimas: ‛Ar tu džiūgauji kaip ir dangaus gyventojai, kai nusidėjėlis atgailauja?’ Šiandieną krikščionys taip pat turi progą atsakyti į tą klausimą. Kaip?

Šiandieną rodykite tokį kaip Dievo gailestingumą

14. a) Kaip mes, stengdamiesi būti gailestingi, galime taikyti Pauliaus patarimą iš Efeziečiams 5:1? b) Kokio klaidingo supratimo apie Dievo gailestingumą turime saugotis?

¹⁴ Paulius skatino efeziečius: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Efeziečiams 5:1). Todėl mes, krikščionys, turime branginti Dievo gailestingumą, skiepyti jį giliai savo širdyse ir paskui rodyti kitiems. Tačiau reikia paisyti vieno įspėjimo. Nemanykime, jog Dievo gailestingumas leidžia žiūrėti į nuodėmę pro pirštus. Pavyzdžiui, kai kurie gali nerūpestingai samprotauti: ‛Jei nusidėsiu, visada galiu melsti Dievo atleisti ir jis pasigailės.’ Tai būtų toks pat požiūris kaip tų žmonių, kurie, pasak Biblijos rašytojo Judo, „mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą“ (Judo 4). Nors Jehova yra gailestingas, ‛tačiau nepalieka kalto nenubausto’, jei nusidėjėliai neatgailauja (Išėjimo 34:7, Brb red.; palygink Jozuės 24:19; 1 Jono 5:16).

15. a) Kodėl vyresniųjų požiūris į gailestingumą turi būti ypač nuosaikus? b) Nors vyresnieji ir netoleruoja užsispyrusio nusidėjėlio elgesio, kokie jie stengiasi būti ir kodėl?

¹⁵ Tačiau mes turime saugotis ir kito kraštutinumo — būti nepalenkiami tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja bei liūdi pagal Dievo valią dėl savo nuodėmių, ir smerkti juos (2 Korintiečiams 7:11). Vyresniesiems patikėta rūpintis Jehovos avimis, todėl itin svarbu, kad jie būtų nuosaikūs, ypač svarstydami teisminius dalykus. Krikščionių susirinkimas privalo būti tyras ir Raštas liepia ‛pašalinti piktadarį’ — atskirti jį (1 Korintiečiams 5:11-13). Kartu tinka ir pasigailėti, jei tam yra akivaizdus pagrindas. Tad nors vyresnieji ir netoleruoja užsispyrusio nusidėjėlio elgesio, jie stengiasi būti meilingi bei gailestingi, kiek leidžia teisingumas. Jie gerai žino Biblijos principą: „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (Jokūbo 2:13; Patarlių 19:17; Mato 5:7).

16. a) Pasitelkęs Bibliją, parodyk, kaip Jehova išties trokšta, kad nusidėjėliai sugrįžtų pas jį. b) Kaip galime parodyti, jog ir mes šiltai sutinkame sugrįžusius atgailaujančius nusidėjėlius?

¹⁶ Iš alegorijos apie palaidūną aišku, jog Jehova trokšta, kad nusidėjėliai sugrįžtų pas jį. Iš tikrųjų jis kviečia juos tol, kol nusidėjėliai neberodo jokios atgailos (Ezechielio 33:11; Malachijo 3:7; Romiečiams 2:4, 5; 2 Petro 3:9). Kaip ir palaidūno tėvas, Jehova kilniai elgiasi su tais, kurie sugrįžta, ir priima juos kaip pilnateisius šeimos narius. O tu ar seki Jehova? Jei bendratikis kurį laiką buvo atskirtas, o dabar yra grąžintas, kaip tu reaguoji? Mes jau žinome, jog ‛danguje džiaugiamasi’ (Luko 15:7). Bet ar vyrauja džiaugsmas žemėje, tavo susirinkime, tavo širdyje? O gal kaip ir vyresnysis sūnus alegorijoje, piktiniesi, tarsi tas žmogus, kuris neturėjo palikti Dievo kaimenės, nenusipelno nuoširdaus priėmimo?

17. a) Kokia buvo padėtis pirmojo amžiaus Korinte ir kaip Paulius patarė elgtis susirinkimui? b) Kuo praktiškas Pauliaus patarimas ir kaip mes galime taikyti jį šiandieną? (Žiūrėk rėmelį 17 puslapyje.)

¹⁷ Norėdami ištirti savo požiūrį į tai, apsvarstykime, kas atsitiko maždaug 55 m. e. m. Korinte. Vienas iš susirinkimo pašalintas vyras galiausiai ėmė gyventi dorai. Ką broliams reikėjo daryti? Ar jie turėjo žiūrėti į to žmogaus atgailą nepatikliai ir vengti jo? Priešingai, Paulius skatino korintiečius: „Jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę“ (2 Korintiečiams 2:7, 8). Atgailaujantys nusidėjėliai dažnai ypač jaučia gėdą ir neviltį. Tad vėl reikia patikinti, kad yra bendratikiai ir Jehova myli juos (Jeremijo 31:3; Romiečiams 1:12). Tai labai svarbu. Kodėl?

18, 19. a) Kaip iš pradžių korintiečiai nuolaidžiavo? b) Kaip korintiečiai būtų buvę „šėtono apgauti“ nerodydami gailestingumo?

¹⁸ Ragindamas korintiečius atleisti, Paulius nurodė vieną priežastį: „Kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus“ (2 Korintiečiams 2:11). Ką tai reiškia? Juk anksčiau Pauliui reikėjo pataisyti Korinto susirinkimo krikščionis dėl nuolaidžiavimo. Jie leido tam pačiam vyrui nebaudžiamai nuodėmiauti. Taip susirinkimas — ypač jo vyresnieji — įtiko Šėtonui, nes šis stengėsi sugadinti jo reputaciją (1 Korintiečiams 5:1-5).

¹⁹ Jei dabar jie būtų metęsi į kitą kraštutinumą ir neatleidę atgailaujančiajam, Šėtonas nukreiptų juos kita linkme. Kaip? Nuteiktų juos būti šiurkščius ir negailestingus. Jei atgailaujantis nusidėjėlis ‛pernelyg nusimintų’, arba ‛būtų pernelyg didelio liūdesio prarytas’ (NTP), — kokia sunki būtų vyresniųjų atsakomybė Jehovai! (Palygink Ezechielio 34:6; Jokūbo 3:1.) Todėl ir Jėzus, perspėdamas savo pasekėjus nepapiktinti „mažutėlių“, pasakė: „Sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam“a (Luko 17:1-4).

20. Kaip džiaugiamasi danguje ir žemėje nusidėjėliui atgailaujant?

²⁰ Kasmet tūkstančiai sugrįžusiųjų prie tyro garbinimo asmenų yra dėkingi Jehovai už jiems parodytą gailestingumą. „Neprisimenu, jog kada nors būčiau buvusi laimingesnė“, — sako viena į susirinkimą sugrąžinta sesuo. Be abejo, dėl jos džiaugiasi angelai. Ir mes džiaukimės taip, kaip ‛džiaugiamasi danguje’ nusidėjėliui atsivertus (Luko 15:7). Taip darydami, gailestingumu būsime panašūs į Jehovą.

[Išnaša]

Pakartojimas

◻ Kuo palaidūno brolis buvo panašus į žydų religinius vadovus?

◻ Kaip palaidūno brolis nesuprato sūnystės tikrosios reikšmės?

◻ Kokių dviejų kraštutinumų turėtume vengti, jei norime būti gailestingi kaip Dievas?

◻ Kaip šiandieną gailestingumu galime būti panašūs į Dievą?

[Rėmelis 17 puslapyje]

‛PARODYKITE JAM MEILĘ’

Paulius prašė Korinto susirinkimą dėl atgailaujančio nusidėjėlio: „Aš prašau jus parodyti jam meilę“ (2 Korintiečiams 2:8). Graikiškas žodis, išverstas „parodyti“, yra juridinis terminas, kuris reiškia „patvirtinti“. Taip, sugrąžinti į susirinkimą atgailautojai turi jausti, jog susirinkimo nariai juos myli ir vėl šiltai sutinka.

Tačiau nepamirškime, jog dauguma susirinkimo žmonių nežino, dėl kokių aplinkybių asmuo buvo pašalintas arba sugrąžintas į susirinkimą. Be to, galbūt atgailautojas savo veiksmais kai kuriuos buvo užgavęs arba įžeidęs (tikriausiai netgi ilgam). Todėl suprantama, kad mes, būdami jautrūs tokiems dalykams, neskubame pareikšti šiltų jausmų, kai pranešama apie sugrąžinimą, o palaukiame, kol galėsime tai padaryti asmeniškai.

Kaip stiprėja sugrąžintųjų tikėjimas, jei jie šiltai sutinkami kaip krikščionių susirinkimo nariai! Mes galime padrąsinti tokius atgailautojus savo žodžiais ir bendravimu su jais Karalystės salėje, tarnyboje bei kitomis panašiomis progomis. Taip įrodydami, arba patvirtindami, savo meilę tiems brangiems žmonėms, mes jokiu būdu neleidžiame pro pirštus jų padarytų nuodėmių. Ne, mes drauge su dangaus angelais džiaugiamės, kad tie žmonės atsisakė savo nuodėmingo kelio ir sugrįžo pas Jehovą (Luko 15:7).

[Iliustracija 15 puslapyje]

Vyresnysis sūnus nesidžiaugė savo brolio sugrįžimu