Vietiniai papročiai ir krikščionių principai — ar jie suderinami?
STIVENAS, Liudytojas iš Šiaurės Europos, buvo paskirtas misionieriumi į vieną Afrikos šalį. Vaikštinėdamas mieste su vietiniu broliu, jis apstulbo, kai šis paėmė jį už rankos.
Vaikščioti judriomis gatvėmis susiėmus už rankų su kitu vyru Stivenui buvo nelaukta. Jo visuomenėje toks įprotis priskiriamas homoseksualistams (Romiečiams 1:27). Tačiau broliui afrikiečiui laikytis už rankų buvo tik draugiškas gestas. Atstumti ranką reikštų atmesti draugystę.
Kodėl mus turi dominti skirtingi papročiai? Pirma, todėl, kad Jehovos tauta labai nori įvykdyti Dievo duotą įpareigojimą ‛padaryti mokiniais visų tautų žmones’ (Mato 28:19). Dėl to dalis skelbėjų persikelia tarnauti, kur labiau jų reikia. Norėdami gerai jaustis naujoje aplinkoje, jie turi nusimanyti apie kitus papročius ir prie jų derintis. Tuomet jie galės darniai darbuotis su savo broliais bei seserimis ir susilaukti daugiau sėkmės viešojoje tarnyboje.
Be to, šiame neramiame pasaulyje daugelis žmonių buvo priversti bėgti iš nelaimių alinamų savo kraštų dėl politinių ar ekonominių sumetimų ir apsigyventi kitose šalyse. Todėl ir mes skelbdami gerąją naujieną žmonėms, pamatome naujus papročius (Mato 22:39). Jie iš pradžių gali mus gluminti.
Aiškios sritys
Papročiai yra įausti į žmonių visuomenės drobę. Kokios tad būtų bevaisės pastangos tapti „per daug teisiam“ ir nagrinėti kiekvieną bereikšmį paprotį, ar jis atitinka Biblijos principus! (Ekleziasto 7:16)
Kita vertus, reikia skirti tuos vietinius papročius, kurie akivaizdžiai pažeidžia Dievo principus. Tačiau paprastai nesunku tai padaryti, nes Dievo Žodis padeda „taisyti“ viską (2 Timotiejui 3:16). Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse įprasta turėti daug žmonų, bet Raštas nurodo krikščionims, kad vyras turi gyventi tik su viena žmona (Pradžios 2:24; 1 Timotiejui 3:2).
Panašiai ir laidojimo papročiai, skirti apsisaugoti nuo piktųjų dvasių arba pagrįsti tikėjimu nemirtinga siela, yra nepriimtini krikščionims. Kai kurie žmonės smilko ir meldžiasi, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Kiti rengia šermenis ar net antras laidotuves norėdami padėti mirusiajam pasiruošti gyventi ‛kitame pasaulyje’. Tačiau Biblija moko, jog miręs žmogus ‛visai nieko nebežino’, todėl niekam nebegali padaryti blogo ar gero (Ekleziasto 9:6; Psalmių 145:4).
Žinoma, yra daug papročių, neprieštaraujančių Dievo Žodžiui. Kaip gera, kai mus supa svetingumo dvasios persunkta kultūra ir įprasta šiltai sutikti net svetimšalį, o jei reikia, pakviesti jį į namus! Susilaukęs tokio dėmesio, ar nesi ir pats paskatintas sekti tuo pavyzdžiu? Jei taip, tavo krikščioniškos savybės tikrai tobulės (Žydams 13:1, 2).
Kam iš mūsų malonu, jei esame priversti laukti? Kai kuriose šalyse tai retai atsitinka, nes punktualumas yra vertinamas. Biblijoje sakoma, kad Jehova yra tvarkos Dievas (1 Korintiečiams 14:33, NTP). Todėl jis nustatė blogio pabaigos „dieną ir valandą“ ir patvirtina, jog tas įvykis „nepavėluos“ (Mato 24:36; Habakuko 2:3). Paprotys nuosaikiai laikytis punktualumo padeda mums būti tvarkingiems ir rodyti pagarbą kitiems žmonėms bei vertinti jų laiką, o tai tikrai atitinka Rašto principus (1 Korintiečiams 14:40; Filipiečiams 2:4).
Kaip dėl kitų nežalingų papročių?
Vieni papročiai neabejotinai derinasi su krikščioniška gyvensena, kiti — ne. O kaip tada, jei negalima nustatyti, ar papročiai geri, ar blogi? Daugelis papročių yra nepavojingi, arba nežalingi, ir mūsų požiūris į juos atspindi mūsų dvasinį nuosaikumą.
Pavyzdžiui, yra daug pasisveikinimo būdų: rankos paspaudimas, nusilenkimas, pabučiavimas ar net apsikabinimas. Panašiai ir su elgesio prie stalo papročiais: jie yra labai įvairūs. Kai kuriose šalyse valgoma iš vienos lėkštės arba dubens. Vienur atsiraugėti yra priimtinas ir net pageidautinas padėkos būdas, o kitur netinka taip daryti ir gali būti palaikyta vienu iš blogiausių įpročių.
Užuot svarstęs, kuris iš tų nežalingų papročių tau prie širdies, o kuris ne, verčiau ugdykis teisingą požiūrį į juos. Pasak nesenstančio Biblijos patarimo, mums siūloma ‛nepalikti vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet kitus laikyti aukštesniais už save’ (Filipiečiams 2:3). Panašiai ir Eleonora Boikin savo knygoje This Way, Please—A Book of Manners rašo: „Pirmiausia tu turi būti geraširdis.“
Toks nuolankus požiūris neleis mums niekinti kitų žmonių papročių. Mes stengsimės sužinoti, kaip gyvena kiti žmonės, laikytis jų papročių, paragauti jų maisto, užuot vengę visko, kas atrodo skirtinga, ar žvelgę į tai nepatikliai. Būdami imlūs ir palankūs naujovėms, mes pagirsime savo viešnagės šeimininkus arba svetimšalius kaimynus. Ir mums bus nauda, kad ‛praplečiame’ savo širdis bei savo akiratį (2 Korintiečiams 6:13).
Jei papročiai trukdo augti dvasiškai
O kaip su tais papročiais, kurie nėra priešingi Raštui, tačiau neskatina mūsų dvasinės pažangos? Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse žmonės gali būti linkę labai gaišuoti. Tokia lengvabūdiška pažiūra į gyvenimą gali sumažinti įtampą, bet tikriausiai tai dar labiau apsunkins mums „visapusiškai“ atlikti savo tarnystę (2 Timotiejui 4:5, NW).
Kaip mes galime paskatinti kitus neatidėlioti svarbių dalykų „rytdienai“? Prisimink, jog „pirmiausia tu turi būti geraširdis“. Meilė skatins būti pavyzdžiu ir švelniai paaiškinti, kokia bus nauda, jei negaišdami darysime, kas skirta šiai dienai (Ekleziasto 11:4). Drauge turime stengtis neaukoti abipusio pasitikėjimo dėl našumo. Jei kiti ne iš karto priima mūsų pasiūlymus, neturime būti jų viešpačiais ir rodyti nepasitenkinimą jais. Meilė visada svarbesnė už mūsų našumą (1 Petro 4:8; 5:3).
Atsižvelkime į vietinius papročius
Žiūrėkime, kad bet koks mūsų pasiūlymas būtų svarus, ir nesistenkime diegti savo pačių įpročių. Pavyzdžiui, žmonių apranga yra labai įvairi. Daugelyje vietų gerosios naujienos skelbėjui dera ryšėti kaklaraištį, tačiau kai kuriose atogražų šalyse tai būtų pernelyg formalu. Renkantis tinkamus rūbus, dažnai naudinga orientuotis į viešumoje dirbančius verslininkus. Rūbų pasirinkimas — atsakingas dalykas ir čia mums itin svarbu būti ‛santūriems’ (1 Timotiejui 2:9, 10).
O jeigu mums nepatinka koks nors paprotys? Ar turime jį neapdairiai atmesti? Nebūtinai. Anksčiau paminėtas vyrų įprotis laikytis už rankų visiškai priimtinas toje Afrikos bendruomenėje. Kai anas misionierius pamatė kitus vyrus, kurie vaikščiojo laikydamiesi už rankų, jam pasidarė lengviau.
Plačiai keliaudamas kaip misionierius, apaštalas Paulius lankė susirinkimus, kurių nariai buvo įvairiopos kilmės. Be abejo, dažnai skyrėsi ir jų papročiai. Todėl Paulius, kur galėjo, taikėsi prie papročių tvirtai laikydamasis Biblijos principų. „Visiems tapau viskuo, — sakė jis, — kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Korintiečiams 9:22, 23; Apaštalų darbai 16:3).
Keletas klausimų gali padėti nuspręsti, kaip turime žiūrėti į mums naujus papročius. Kokį poveikį padarysime aplinkiniams derindamiesi prie kokio nors papročio arba jo atsisakydami? Ar juos patrauks Karalystės žinia matant mūsų pastangas perimti jų papročius? Kita vertus, jei mes taikysimės prie tam tikro vietinio papročio, ar ‛mūsų tarnystė nebus peiktina’? (2 Korintiečiams 6:3)
Jei trokštame ‛visiems tapti viskuo’, turime keisti įsišaknijusias pažiūras dėl to, kas tinkama, o kas ne. Požiūris, kokia elgsena yra „teisinga“ arba „klaidinga“, dažnai priklauso tik nuo to, kur gyvename. Todėl jei kurioje nors vienoje šalyje vyrams laikytis už rankų yra draugystės išraiška, daugelyje kitų tai tikrai atitrauktų nuo Karalystės žinios.
Yra ir kitų įvairiose vietose priimtinų, tinkamų krikščionims papročių, tačiau turime būti atsargūs.
Saugokitės peržengti ribą!
Jėzus Kristus pasakė, jog nors jo mokiniai negali būti paimti iš pasaulio, jie „nepriklauso pasauliui“ (Jono 17:15; 17:16, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas). Tačiau kartais nelengva nustatyti ribą tarp to, kas priskiriama Šėtono pasauliui, ir to, kas priklauso tik kultūrai. Pavyzdžiui, muzika ir šokiai yra beveik kiekvienos kultūros elementas, nors kai kuriose šalyse jie ypač svarbūs.
Mes lengvai apsisprendžiame daugiausia remdamiesi savo kilme, o ne Raštu. Aleksas, brolis vokietis, gavo paskyrimą į Ispaniją. Jo buvusioje vietovėje šokiai nebuvo labai populiarūs, tačiau Ispanijoje jie yra kultūros dalis. Pamatęs brolį su seserimi šokančius temperamentingą vietinį šokį, jis suglumo. Gal tai netinkamas pasaulietiškas šokis? Ar jis nusižengtų savo normoms taip šokdamas? Aleksas sužinojo, kad broliai bei seserys ispanai nepažeidė krikščioniškų normų, nors muzika ir šokiai buvo kitokie nei jo gimtinėje. Jį sutrikdė skirtinga kultūra.
O Emiljas, tradicinius ispanų šokius mėgstantis brolis, įžvelgia pavojų. „Pastebėjau, jog daugelyje šokių pora turi būti labai susiglaudusi, — sako jis. — Man, viengungiui, aišku, jog tai gali paveikti bent vieno iš partnerių jausmus. Šokis kartais yra proga parodyti prisirišimą prie žmogaus, kuris tau patinka. Saugumo dėlei reikia žiūrėti, kad muzika būtų neprovokuojanti, o fizinis kontaktas — minimalus. Tačiau turiu pridurti, jog šokant būriui jaunų viengungių brolių bei seserų labai sunku laikytis teokratinės dvasios.“
Mes, aišku, nenorime, kad mūsų kultūra būtų dingstis elgtis pasaulietiškai. Izraelitai dainuodavo ir šokdavo; jie taip darė švęsdami savo išlaisvinimą iš egiptiečių prie Raudonosios jūros (Išėjimo 15:1, 20). Tačiau jų ir aplinkinio pagonių pasaulio muzika bei šokiai skyrėsi.
Deja, belaukdami nuo Sinajaus kalno sugrįžtančio Mozės, izraelitai pasidarė nekantrūs, nuliejo aukso veršį ir pavalgę bei atsigėrę „atsikėlė žaisti“ (Išėjimo 32:1-6). Kai Mozė su Jozue išgirdo jų dainavimą, tuoj pat sunerimo (Išėjimo 32:17, 18). Izraelitai peržengė „ribą“ ir tuomet jų dainos bei šokiai buvo tokie kaip aplinkinio pagonių pasaulio.
Panašiai ir šiandieną muzika bei šokiai apskritai gali būti priimtini mūsų vietovėje ir neužgauti kitų sąžinės. Tačiau jei patalpa pritemdyta, naudojamos blykstės arba sklinda neįprasto ritmo muzika, aplinka jau gali būti nebetinkama ir atspindėti pasaulio dvasią. „Tai juk mūsų papročiai“, — kai kas gali prieštarauti. Panašiai kalbėjo ir Aaronas nuolaidžiaudamas pagoniškam linksminimuisi bei garbinimo būdui ir klaidingai pavadino tai „Viešpaties švente“. Atleisti tokią silpnybę buvo nedovanotina. Juk jų elgesys sukėlė net „priešų pajuoką“ (Išėjimo 32:5, 25, Brb red.).
Deramas požiūris į papročius
Svetimi papročiai iš pradžių gali mus šokiruoti, tačiau ne visi iš jų yra atmestini. „Pratybomis išlavintais savo pojūčiais“ galime nustatyti, kurie papročiai derinasi su krikščioniškais principais, o kurie ne (Žydams 5:14). Jei mūsų širdis gera ir kupina meilės artimui, elgsimės deramai susidūrę su nežalingais papročiais.
Skelbdami gerąją Karalystės naujieną žmonėms savo vietovėje arba toli nuo jos ir laikydamiesi nuosaikaus požiūrio į skirtingus papročius, galėsime tapti ‛viskuo visiems žmonėms’. Be abejo, dėl mūsų palankumo įvairiems papročiams gyvenimas bus turtingesnis, įdomesnis ir gražesnis.
[Iliustracija 20 puslapyje]
Įvairūs krikščioniško pasisveikinimo būdai yra tinkami
[Iliustracija 23 puslapyje]
Nuosaikus požiūris į skirtingus papročius praturtins ir paįvairins gyvenimą