Prie didesnio darbo slenksčio

„ČIA nebuvo konkurencijos dvasios. Visi norėjome, kad pasisektų kuriam nors kitam, — pasakė Ričardas ir Lusija, apibūdindami savo bendramokslius iš Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos 105-osios klasės. — Mes visi labai skirtingi, bet mums brangus kiekvienas studentas.“ Klasės draugas Lovelis sutiko ir pridūrė: „Mūsų skirtybės patraukė mus vieną prie kito.“

1998-ųjų rugsėjo 12-ąją išleistoji klasė tikrai buvo įvairi. Kai kurie studentai tarnavo pionieriais srityse, kur didelis Karalystės skelbėjų poreikis; kiti ištikimai darbavosi arčiau namų. Keletas iš jų, pavyzdžiui, Matsas ir Roz Mari prieš studijas ilgai ir uoliai mokėsi, norėdami pagerinti savo anglų kalbą. Daugelis baigusiųjų svajojo apie misionieriaus tarnybą nuo pat vaikystės. Viena pora kreipėsi 12 kartų; kokie jie buvo laimingi gavę kvietimą į 105-ąją klasę!

Dvidešimt įtempto mokymosi savaičių prabėgo labai greitai. Pateikę savo baigiamąją rašytinę užduotį ir paskutinį kartą atsakinėję žodžiu, studentai staiga suvokė, kad studijos baigėsi, ir atėjo išleistuvių diena.

Programos pirmininkas Jehovos Liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys Albertas Šrėderis priminė absolventams, kad jie „stovi prie didesnio darbo mokant Biblijos slenksčio“, kaip ir daugiau nei 7000 kitų, baigusių Gileado mokyklą prieš juos. Jis pažymėjo, jog per vasarą studentai turėjo puikią galimybę pabendrauti su seniai tarnaujančiais misionieriais, kai šie atvykę į tarptautinius kongresus lankėsi pasauliniame biure.

Brolis Šrėderis po to pristatė Maksą Larsoną iš Betelio priežiūros komiteto. Jis išdėstė temą „Mokymas, kuris veda į amžinąjį gyvenimą“. Brolis Larsonas citavo Patarlių 1:5 (Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys), kur sakoma: ‛Išmintingas žmogus klausydamasis mokysis, o protingas žmogus išmoks sugebėjimo.’ Būti geru misionieriumi reikia sugebėjimų. Įgudęs žmogus stovės prieš karalius (Patarlių 22:29, Rub). Lavinęsi penkis mėnesius, absolventai buvo gerai apginkluoti, kad galėtų atstovauti didžiausiems Karaliams, Jehovai Dievui ir Kristui Jėzui.

Antrojo kalbėtojo Deivido Olsono iš Tarnybos skyriaus tema buvo „Padėk džiuginti Jehovos širdį“. Jis paklausė: „Kaip netobuli žmonės gali džiuginti Dievo širdį?“ ir atsakė: jie gali tarnauti jam ištikimai, atsidavę ir su džiaugsmu. Jehova nori, kad žmonės džiaugtųsi tarnaudami jam. Kai džiugiai vykdome Dievo valią, pralinksminame jo širdį (Patarlių 27:11, Brb red.). Brolis Olsonas perskaitė vienos misionierių poros, baigusios 104-ąją Gileado klasę, laišką. Ar jie patenkinti savo naujuoju paskyrimu? „Čia yra apie 140 skelbėjų, — rašo jie apie savo susirinkimą, — o į sueigas ateina vidutiniškai 250—300 žmonių. Lauko tarnyba pati maloniausia. Abu turime po keturias studijas, ir kai kurie studijuotojai jau lanko sueigas.“

Vadovaujančiosios tarybos narys Laimanas Svinglas kalbėjo tema „Laikas sustoti ir paskaičiuoti palaimas“. Lavinimasis Gileado mokykloje teikė daug palaimų. Studentai įgijo žinių, ėmė labiau vertinti Jehovos organizaciją ir išsiugdė ypač svarbias savybes, pavyzdžiui, nuolankumą. „Reikėjo nuolankumo atvykti čia ir praleisti laiką klausantis pamokymų, — pasakė brolis Svinglas ir pridūrė: — Iš čia išeinate daug geriau pasiruošę šlovinti Jehovą.“

„Jūsų džiaugsmas neapsakomas. Tad kam nerimauti?“ — tokia buvo Danieliaus Sidliko, Vadovaujančiosios tarybos nario, kalba. Jis ragino, iškilus problemoms, ieškoti nurodymų Rašte. Pateikdamas citatų iš Mato 6 skyriaus, brolis Sidlikas parodė, kaip tai daryti. Tikėjimo trūkumas gali paskatinti mus nerimauti dėl žemiškų dalykų, pavyzdžiui, maisto ar drabužių. Tačiau Jehova žino, ko mums reikia (Mato 6:25, 30). Nerimas tiktai padidins kiekvienos dienos rūpesčius (Mato 6:34). Kita vertus, reikia kai ką planuoti. (Palygink Luko 14:28.) „Jėzus draudžia ne išmintingai planuoti ateitį, o neprotingai nerimauti dėl jos, — paaiškino brolis Sidlikas. — Veikla yra geriausias vaistas nuo rūpesčių. Jei esame susirūpinę, kalbėkime apie tiesą.“

Paskutiniai mokytojų patarimai

Toliau kalbėjo trys Gileado mokyklos dėstytojai. Pirmąją kalbą tema „Kaip jūs atsilyginsite Jehovai?“ pasakė Karlas Adamsas. Jis rėmėsi 116-ąja psalme, kurią Jėzus tikriausiai giedojo vakare prieš savo mirtį (Mato 26:30, NW, išnaša). Apie ką mąstė Jėzus tardamas žodžius: „Kuo gi Viešpačiui atsilyginsiu už visas Jo geradarystes“? (Psalmių 116:12, Brb red.) Galbūt jis mąstė apie tobulą kūną, kurį Jehova jam paruošė (Žydams 10:5). Kitą dieną jis atidavė tą kūną kaip auką ir tuo parodė savo meilės stiprumą. 105-osios klasės studentai per pastaruosius penkis mėnesius patyrė Jehovos gerumą. Dabar jie parodys savo meilę Dievui uoliai darbuodamiesi kaip misionieriai.

Gileado mokyklos dėstytojas Markas Numaras, antrasis kalbėtojas, patarė studentams „Toliau daryti tai, kas teisinga“. Į Egipto vergiją parduotas Juozapas 13 metų kentė neteisingą elgesį. Ar kitų padarytos skriaudos sužlugdė jį? Ne, jis ir toliau darė tai, kas teisu. Paskui, Dievo paskirtu laiku, Juozapo išbandymai baigėsi. Iš kalėjimo jis netikėtai persikėlė į rūmus (Pradžios 37—50 skyriai). Dėstytojas paklausė studentų: „Jeigu jūsų lūkesčiai ten, kur jus paskirs misionieriais, neišsipildys, ar paliksite savo tarnybą? Gal pasiduosite nevilčiai? O gal ištversite kaip Juozapas?“

Pabaigoje Gileado mokyklos registratorius Volesas Liverensas maloniai kalbėjosi su absolventais tema „Skelbk Karalių ir Karalystę“. Kai kurie studentai papasakojo, kaip jiems sekėsi skelbti po namus, parduotuves ir gatvėse. Kiti kalbėjo apie liudijimą kitakalbiams. Treti parodė, kaip skelbti kitokių religinių įsitikinimų žmonėms. Visi baigusieji troško kuo aktyviau dalyvauti misionieriškoje tarnyboje.

Laimingi ilgalaikiai misionieriai

Kita programos dalis „Džiugūs misionieriškos tarnybos rezultatai“, pateikta Roberto Voleno, buvo keturi pokalbiai su broliais iš pagrindinio biuro; šie broliai neseniai bendravo su patyrusiais misionieriais ir išgirdo stiprinančių tikėjimą pasakojimų. Tie misionieriai sakė, kad jiems nebuvo lengva išmokti naują kalbą, prisitaikyti prie kitokios kultūros ar klimato. Kamavo ir gimtinės ilgesys. Iškildavo sveikatos problemų. Šiaip ar taip, misionieriai išlaikė teigiamą požiūrį ir jų ištvermė buvo palaiminta. Kai kurie padėjo pažinti Jehovą daugeliui žmonių. Kiti įvairiopai prisidėjo prie bendro Karalystės darbo savo šalyse išplėtimo.

Paskutinis kalbėjo Vadovaujančiosios tarybos narys Keris Barberis. Jis priminė pagrindines kongreso „Dievo nurodytasis kelias“ programos mintis. „Kaip kongreso programa padėjo pagerinti jūsų santykius su Jehova?“ — paklausė jis auditorijos. Jis palygino gerus rezultatus einant Dievo nurodytuoju keliu su pražūtinga pabaiga einant pasaulio keliais. Primindamas Mozės nusižengimą Meriboje, jis perspėjo: „Net jeigu asmuo ištikimai tarnauja daugelį metų, Jehova rimtai žiūri ir į menką Jo teisingų įstatymų pažeidimą“ (Skaičių 20:2-13). Kaip Dievo tarnai, visur tvirtai laikykimės savo brangių tarnybos privilegijų!

Atėjo laikas studentams išdalyti diplomus. Paskui klasės atstovas perskaitė laišką, kuriame buvo išreikštas dėkingumas už gautą mokymą. Išleistuvių programa baigėsi giesme ir nuoširdžia malda. Tačiau 105-ajai klasei tai buvo tik pradžia, nes naujieji misionieriai „stovėjo prie didesnio darbo slenksčio“.

[Rėmelis 23 puslapyje]

Klasės statistiniai duomenys

Atstovaujamų šalių skaičius: 9

Paskyrimo šalių skaičius: 17

Studentų skaičius: 48

Sutuoktinių porų skaičius: 24

Vidutinis amžius: 33

Vidutinis metų tiesoje skaičius: 16

Vidutinis visalaikės tarnybos metų skaičius: 12

[Rėmelis 24 puslapyje]

Jie pasirinko visalaikę tarnybą

„Kai buvau jaunesnis, negalvojau būti pionieriumi, — sako Benas, 105-osios klasės absolventas, ir priduria: — Maniau, kad pionieriais gali būti tik ypatingų sugebėjimų ir geras sąlygas turintys žmonės. Tačiau išmokau branginti skelbimo tarnybą. Kartą atėjo į galvą mintis, kad būti pionieriumi — tai tiesiog daugiau laiko skirti tarnybai. Taip suvokiau, kad galiu tarnauti pionieriumi.“

„Mūsų namuose visada buvo didžiai vertinami visalaikiai tarnai“, — pasakoja Lusija. Ji prisimena tą jaudulį, kuris kaskart apimdavo susirinkimą lankantis misionieriams. „Dar būdama paauglė, supratau, kad visalaikė tarnyba bus mano tikslas“, — sako ji.

Teodžio mama mirė, kai jam buvo 15 metų. „Tuomet susirinkimas man buvo tikra parama, — sako jis, — taigi klausiau savęs: ‛Kaip galėčiau parodyti dėkingumą?’“ Jis ėmėsi visalaikės tarnybos ir dabar tapo misionieriumi.

[Iliustracija 25 puslapyje]

105-oji Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos laida

Šiame sąraše eilės sunumeruotos pradedant priešakine ir baigiant galutine, o pavardės kiekvienoje eilėje surašytos iš kairės į dešinę.

1) M. Sampson, I. Braun, G. Hegli, E. Abujen, M. Debua, P. Purti; 2) Ž. Kasam, R. Lindberg, A. Dapuzo, K. Teilor, K. Lefevr, S. Voker; 3) L. Beiker, M. Pelas, E. Vogon, K. Bėnė, J. Asplund, Dž. Hailė; 4) T. Purtis, Dž. Viteiker, L. Palmer, S. Norton, M. Gering, V. Hailė; 5) Dž. Vokeris, A. Bėnė, K. Grunveld, M. Vašington, D. Viteikeris, Dž. Abujenas; 6) V. Geringas, K. Vašingtonas, M. Pelasas, R. Debua, T. Heglis, O. Asplundas; 7) B. Vogonas, R. Lefevras, L. Teiloras, T. Braunas, R. Grunveldas, R. Palmeris; 8) P. Nortonas, T. Sampsonas, K. Beikeris, M. Lindbergas, M. Kasamas, M. Dapuzas.