„Tamsiaplaukė Sirijos dykumos valdovė“

JI BUVO tamsiaveidė, baltais lyg perlai dantimis ir juodomis, spindinčiomis akimis. Ji buvo gerai išsilavinusi ir puikiai mokėjo keletą kalbų. Pasakojama, jog ši karalienė kovotoja protu pranoko Kleopatrą, o grožiu galbūt prilygo jai. Kadangi karalienei pakako drąsos stoti prieš tuometinę pasaulinę galybę, ji atliko Rašto dramoje išpranašautą vaidmenį. Praėjus daug laiko po karalienės mirties, ją liaupsino rašytojai bei idealizavo tapytojai. XIX amžiaus poetas ją aprašė kaip „tamsiaplaukę Sirijos dykumos valdovę“. Ši labai išaukštinta moteris buvo Zenobija — Sirijos miesto Palmyros karalienė.

Kaip Zenobija tapo tokia įžymi? Koks politinis klimatas padėjo jai iškilti į valdžią? Kaip galima charakterizuoti Zenobiją? Kokį išpranašautą vaidmenį atliko ši karalienė? Pirmiausia patyrinėkime vietovės, kurioje rutuliojosi visi įvykiai, geografinę padėtį.

Miestas dykumos pakraštyje

Palmyra, Zenobijos miestas, buvo įsikūręs maždaug už 210 kilometrų į šiaurės rytus nuo Damasko, šiauriniame Sirijos dykumos gale, kur Antilibano kalnai pereina į lygumą. Šis oazės miestas buvo beveik pusiaukelėje tarp Viduržemio jūros vakaruose ir Eufrato upės rytuose. Karaliui Saliamonui jis buvo žinomas kaip Tadmoras — vietovė, gyvybiškai svarbi jo karalystės gerovei dėl dviejų priežasčių: kaip kariuomenės dislokacijos vieta apsaugoti šiaurinį pasienį ir kaip reikšmingiausia grandis karavanų miestų grandinėje. Todėl Saliamonas „įtvirtino Tadmorą dykumoje“ (2 Kronikų 8:4, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).

Po karaliaus Saliamono viešpatavimo tūkstantmetėje istorijoje Tadmoras neminimas. Jei jis teisingai sutapatintas su Palmyra, jo kopimas į šlovę prasidėjo po to, kai Sirija 64 m. p. m. e. tapo nuošalia Romos imperijos provincija. Ričardas Stounmenas savo knygoje Palmyra and Its Empire—Zenobia’s Revolt Against Rome rašo, jog „Palmyra buvo svarbi Romai ir ekonominiu, ir kariniu atžvilgiu“. Kadangi šis palmių miestas buvo svarbiame prekybos kelyje, jungiančiame Romą su Mesopotamija bei Rytais, per jį plaukė gausybė senojo pasaulio turtų: Rytų Indijos prieskoniai, Kinijos šilkas ir kitos prekės iš Persijos, Mesopotamijos žemumos bei Viduržemio jūros šalių. Roma buvo priklausoma nuo šių prekių importo.

Kariniu atžvilgiu Sirijos provincija buvo buferinė zona tarp valstybių varžovių — Romos ir Persijos. Nuo rytinių kaimynų Romą pirmuosius 250 mūsų eros metų skyrė Eufrato upė. Palmyra buvo kaip tik kitoje dykumos pusėje į vakarus nuo Dūros Europo miesto prie Eufrato. Pripažindami svarbią Palmyros padėtį, joje lankėsi Romos imperatoriai Adrianas bei Valerianas. Adrianas prisidėjo prie miesto architektūrinės didybės ir dosniai jį apdovanojo. Valerianas atsilygino kilmingam palmyriečiui Odainatui, Zenobijos vyrui, 258 m. e. m. pakeldamas jį į Romos konsulo pareigas: mat Odainatas sėkmingai dalyvavo kampanijoje prieš Persiją ir praplėtė Romos imperijos ribas Mesopotamijoje. Zenobija suvaidino svarbų vaidmenį, kad jos vyras iškiltų į valdžią. Istorikas Edvardas Gibonas rašė: „Odainato sėkmę daugiausia lėmė jos [Zenobijos] neprilygstamas protas ir narsa.“

Tuo laiku Persijos karalius Šapūras ryžosi nušalinti Romos viršenybę ir įtvirtinti savo aukščiausią valdžią visoms buvusioms Persijos provincijoms. Su galinga armija jis išžygiavo į vakarus, užgrobė Romos įgulos miestus Nisibį bei Karį (Haraną) ir ėmė niokoti šiaurinę Siriją bei Kilikiją. Imperatorius Valerianas pats vedė savo karius prieš užpuolikus, tačiau buvo nugalėtas ir persų paimtas į nelaisvę.

Odainatas nusprendė nusiųsti persų valdovui brangių dovanų ir pasiūlyti taiką. Karalius Šapūras išdidžiai įsakė dovanas išmesti į Eufratą ir pareikalavo, kad Odainatas pasirodytų prieš jį kaip nusižeminęs belaisvis. Atsakydami palmyriečiai sutelkė armiją iš dykumos klajoklių ir Romos kariuomenės likučių ir pradėjo puldinėti jau beatsitraukiančius persus. Išsekinta žygio ir apsikrovusi grobiu Šapūro kariuomenė menkai tegalėjo apsiginti nuo dykumos karių taktikos smogti ir pabėgti, tad buvo priversta trauktis.

Pripažindamas Odainato pergalę prieš Šapūrą, Valeriano sūnus ir įpėdinis Galienas suteikė jam corrector totius Orientis (visų Rytų valdytojo) titulą. Po kurio laiko Odainatas pats save titulavo „karalių karaliumi“.

Zenobija siekia įkurti imperiją

267 m. e. m. buvo nužudytas savo karjeros viršūnę pasiekęs Odainatas ir jo įpėdinis; spėjama, jog žmogžudystę įvykdė kerštingas sūnėnas. Vyro vietą užėmė Zenobija, nes jos sūnus buvo per jaunas. Graži, garbėtroška, gabi, įpratusi darbuotis drauge su savo buvusiu vyru bei sklandžiai kalbanti keliomis kalbomis valdovė pelnė savo pavaldinių pagarbą ir paramą, o tai nemažas žygdarbis tarp beduinų. Zenobija vertino mokslą ir buvo apsupta intelektualų. Vienas jos patarėjų buvo filosofas ir oratorius Kasijus Longinas, vadinamas „gyva biblioteka ir vaikščiojančiu muziejumi“. Rašytojas Stounmenas nurodo, jog „per penkerius metus po Odainato mirties... Zenobija įteigė į savo tautos protus, jog ji — Rytų valdovė“.

Iš vienos Zenobijos valdų pusės buvo jųdviejų su vyru nusilpninta Persija, iš kitos — žlunganti Roma. Apie tuometines Romos imperijos sąlygas istorikas Dž. M. Robertsas atsiliepia taip: „Trečiasis šimtmetis buvo... vargingas Romai tiek dėl rytinio, tiek dėl vakarinio pasienio, o viduje prasidėjo naujas pilietinio karo ir ginčų dėl įpėdinystės laikotarpis. Pasikeitė dvidešimt du imperatoriai (neskaitant apsišaukėlių).“ O Sirijos valdovė gerai tvarkėsi savo valdose ir buvo absoliuti monarchė. „Kontroliuodama pusiausvyrą tarp dviejų imperijų [Persijos ir Romos], — pastebi Stounmenas, — ji galėjo siekti sukurti trečią, kuri viešpatautų jom abiem.“

269 m. e. m., kai Egipte pasirodė besivaidijantis dėl Romos valdymo pretendentas, Zenobijai pasitaikė gera proga išplėsti savo karališkas valdas. Jos armija skubiai įžygiavo į Egiptą, sutriuškino maištininką ir perėmė šalies valdžią. Pasiskelbdama Egipto karaliene, ji savo vardu nukaldino monetas. Dabar jos karalystė nusitęsė nuo Nilo iki Eufrato. Šiuo savo gyvenimo momentu ji tapo „pietų karaliumi“, apie kurį kalbama biblinėje Danieliaus pranašystėje, nes tada jos karalystė viešpatavo teritorijoje, nusidriekusioje į pietus nuo Danieliaus tėvynės (Danieliaus 11:25, 26). Be to, ji užkariavo didesnę Mažosios Azijos dalį.

Zenobija taip sustiprino ir išpuošė savo sostinę Palmyrą, jog ši prilygo didesniesiems Romos laikų pasaulio miestams. Palmyros gyventojų skaičius siekė per 150000. Sakoma, jog miestą, kuriame buvo pilna prabangių visuomeninių pastatų, šventyklų, sodų, kolonų bei paminklų, juosė 21 kilometro ilgio siena. Palei pagrindinę alėją rikiavosi koks 1500 korintietiškų kolonų, kurių aukštis siekė po 15 metrų. Miestas buvo perpildytas didvyrių ir turtingų geradarių biustų bei statulų. 271 m. e. m. Zenobija pastatė ir savo bei savo mirusio vyro statulas. Palmyra žėrėjo tarsi brangakmenis dykumos pakraštyje.

Vienas iš puikiausių Palmyros statinių buvo saulės šventykla; ji, be abejo, dominavo religinėje miesto scenoje. Zenobija, matyt, garbino dievybę, susijusią su saulės dievu. Tačiau trečiojo amžiaus Sirija buvo daugelio religijų šalis. Zenobijos valdose buvo tariamųjų krikščionių, žydų, astrologų bei saulės ir mėnulio garbintojų. Koks buvo jos požiūris į įvairiopą garbinimą savo karalystėje? Rašytojas Stounmenas pastebi: „Išmintingas valdovas nestokos dėmesio bet kokiems jo liaudžiai įprastiems papročiams. ... Buvo tikima, jog... dievai palaiko Palmyros pusę.“ Matyt, Zenobija buvo tolerantiška religijoms. Bet ar iš tikrųjų dievai ‛palaikė Palmyros pusę’? Kas netrukus atsitiko Palmyrai ir jos ‛išmintingai valdovei’?

Imperatorius ‛kursto savo širdį’ prieš Zenobiją

270 m. e. m. Romos imperatoriumi tapo Aurelianas. Jo legionai sėkmingai atrėmė ir sudrausmino barbarus iš šiaurės. 271 m. e. m. Aurelianas, tuomet atitikęs „šiaurės karalių“ iš Danieliaus pranašystės, ‛pakurstė savo galią ir širdį prieš pietų karalių’, kurį atitiko Zenobija (Danieliaus 11:25a). Aurelianas pasiuntė kelis pulkus tiesiai į Egiptą, o savo pagrindinę armiją nuvedė į rytus per Mažąją Aziją.

Pietų karalius — karalystė, valdoma Zenobijos, — ‛buvo iššaukta’ į kovą prieš Aurelianą „su gausinga ir labai stipria kariuomene“, vadovaujama dviejų karvedžių, Zabdo ir Zabajo (Danieliaus 11:25b). Tačiau Aurelianas užėmė Egiptą ir tada leidosi žygin į Mažąją Aziją bei Siriją. Zenobijos armija buvo sumušta prie Emesos (dabar Homsas) ir Zenobija atsitraukė į Palmyrą.

Kai Aurelianas apgulė Palmyrą, Zenobija, tikėdamasi pagalbos, bėgo su sūnumi į Persiją, bet prie Eufrato buvo sučiupta romėnų. 272 m. e. m. palmyriečiai kapituliavo. Aurelianas kilniaširdiškai elgėsi su miesto gyventojais: surinkęs daugybę grobio, įskaitant saulės šventyklos stabus, iškeliavo į Romą. Romos imperatorius Zenobijos nenužudė, ir 274 m. e. m. ji, kaip žaviausias trofėjus, žygiavo jo triumfo eisenoje per Romą. Likusį gyvenimą Zenobija praleido kaip kilminga Romos dama.

Dykumos miestas paverstas griuvėsiais

Praėjus keliems mėnesiams po Aureliano pergalės prieš Palmyrą, palmyriečiai išžudė romėnų paliktą įgulą. Kai žinia apie šį maištą pasiekė Aurelianą, jis tuoj pat įsakė savo kariams grįžti tuo pačiu keliu; šį kartą jie atsakė gyventojams baisiu kerštu. Tie, kas išvengė negailestingų skerdynių, buvo paimti į vergovę. Puikus miestas buvo apiplėštas ir visiškai sugriautas. Taip judrus didmiestis buvo pažemintas iki savo ankstesnės padėties — „Tadmoro dykumoje“.

Kai Zenobija stojo prieš Romą, ji ir imperatorius Aurelianas nelauktai atliko savo vaidmenis kaip „pietų karalius“ bei „šiaurės karalius“ ir įvykdė dalį pranašystės, Jehovos pranašo labai išsamiai užrašytos maždaug 800 metų iki to (Danieliaus 11 skyrius). Zenobija buvo nepaprasta asmenybė ir daugelis žmonių ja žavėjosi. Tačiau reikšmingiausia buvo tai, kad būtent ji atliko vaidmenį Danieliaus išpranašautose politinėse realijose. Jos viešpatavimas truko ne ilgiau kaip penkerius metus. Palmyra, Zenobijos karalystės sostinė, dabar yra tiktai kaimas. Net galinga Romos imperija seniausiai išnykusi, tačiau iš jos radosi šiuolaikinės karalystės. Kokia bus šių valstybių ateitis? Jų likimas irgi yra nusakytas biblinėje pranašystėje, kuri tikrai išsipildys (Danieliaus 2:44).

[Rėmelis 29 puslapyje]

Zenobijos palikimas

Nugalėjęs Palmyros karalienę Zenobiją ir sugrįžęs į Romą, imperatorius Aurelianas pastatė šventyklą saulei. Šventykloje sustatė iš Palmyros parsigabentas saulės dievo statulas. Komentuojant tolimesnius įvykius, žurnale History Today sakoma: „Iš visos Aureliano veiklos galbūt didžiausio atgarsio susilaukė 274-aisiais mūsų eros metais įsteigta kasmetinė saulės šventė per žiemos saulėgrįžą — gruodžio 25-ąją. Imperijai tapus krikščioniška, buvo siekiama, kad naujoji religija pasidarytų labiau priimtina tiems, kurie mėgavosi senosiomis šventėmis; todėl į šią datą buvo perkeltas Kristaus gimtadienis. Įdomu, jog iš esmės... [žmonės] Kalėdas dabar švenčia imperatorės Zenobijos dėka.“

[Žemėlapis/iliustracija 28, 29 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

VIDURŽEMIO JŪRA

SIRIJA

Antiochija

Emesa (Homsas)

PALMYRA

Damaskas

MESOPOTAMIJA

Eufratas

Karis (Haranas)

Nisibis

Dūra Europas

[Šaltinių nuorodos]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

Kolonada: Michael Nicholson/Corbis

[Iliustracija 29 puslapyje]

Romos moneta, vaizduojanti Aurelianą

[Iliustracija 30 puslapyje]

Saulės šventykla Palmyroje

[Šaltinio nuoroda]

The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck

[Iliustracija 31 puslapyje]

Karalienė Zenobija kreipiasi į savo kareivius

[Šaltinio nuoroda]

Giovanni Battista Tiepolo, Queen Zenobia Addressing Her Soldiers, Samuel H. Kress Collection, Photograph © Board of Trustees, National Gallery of Art, Washington

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 28 puslapyje]

Fragmentai: Giovanni Battista Tiepolo, Queen Zenobia Addressing Her Soldiers, Samuel H. Kress Collection, Photograph © Board of Trustees, National Gallery of Art, Washington