Kova dėl „šventos“ vietos
PIRMASIS Romos popiežiaus sankcionuotas kryžiaus karas, kuriuo norėta užvaldyti Jeruzalę, 1099-ųjų liepos 15-ąją pasiekė savo tikslą. Tai buvo baisus kraujo praliejimas! Sumokėjęs didelę išpirką, gyvas išliko tiktai gubernatorius ir jo asmens sargybinis. Dvasininkas Antonis Bridžas savo knygoje The Crusades praneša apie tai, kas atsitiko likusiems gyventojams — musulmonams bei žydams: „Kai tik kryžiuočiams mieste buvo leista elgtis nevaržomai, jie pasidavė begaliniam, siaubingam kraujo troškimui. ... Kareiviai žudė kiekvieną mieste surastą vyrą, moterį bei vaiką... Kai daugiau nebebuvo ką žudyti, nugalėtojai surengė eitynes miesto gatvėmis... iki Šventojo Karsto bazilikos, kad padėkotų Dievui.“
Nuo to laiko, kai kryžiuočiai pasiekė pergalę, krikščionijos egzistavimas Jeruzalėje tebeženklinamas konfliktais tarp Romos katalikų, Rytų stačiatikių bei kitų vadinamųjų krikščioniškų religijų. 1850-aisiais pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo Krymo karas, buvo ginčas tarp įvairių bažnyčių vadovų dėl šventų Jeruzalės bei jos apylinkių vietų. Anglijos, Prancūzijos bei Osmanų imperijos kova su Rusija kainavo pusę milijono gyvybių.
Karas neišsprendė krikščionijos nesutarimų dėl Jeruzalės ir jos šventų vietų. Tuo metu šalį valdę osmanai bandė siekti taikos, padalydami šventąsias vietas tarp įvairių tikėjimų. „Šiam principui, — aiškina dr. Menašė Harelas savo knygoje This Is Jerusalem, — 1947-aisiais lapkričio mėnesį pasirašyta Padalijimo rezoliucija pritarė... Jungtinės Tautos. Ta rezoliucija įtraukta į tarptautinę teisę.“ Dėl to Šventojo Karsto bazilika buvo padalyta tarp Romos katalikų, Graikų stačiatikių, armėnų, sirų bei koptų. Galiausiai, keletą savo narių apgyvendinę trobelėse ant šios bažnyčios stogo, teises į ją pareiškė etiopai. Daugelis Šventojo Karsto baziliką laiko pačia švenčiausia krikščionijos vieta. Joje pilna relikvijų, paveikslų bei ikonų. Kita tariamai šventa vieta, garbinama kai kurių protestantų, yra Gordono Kalvarija; manoma, kad joje buvo įvykdyta Jėzui mirties bausmė ir jis ten palaidotas.
Labai seniai vienai moteriai, tikinčiai, jog esama šventų vietų, Jėzus kalbėjo: „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. ... Tikrieji garbintojai šlovins Dievą dvasia ir tiesa“ (Jono 4:21-24). Todėl tikrieji krikščionys negarbina šventų vietų. Tai, kad romėnų armija 70 m. e. m. sunaikino neištikimą Jeruzalę, yra perspėjimas krikščionijai. Jos stabmeldystė, susiskaldymas bei kraujo kaltė nesiderina su krikščionybe. Todėl ji patirs tą pražūtį, kurią Dievas išpranašavo didžiąją Babelę sudarančioms religijoms (Apreiškimas 18:2-8).