Šeima, kurioje yra patėvis arba pamotė, gali būti laiminga

AR ŠEIMA, KURIOJE YRA PATĖVIS ARBA PAMOTĖ, GALI BŪTI LAIMINGA? TAIP, YPAČ JEI VISI jos nariai turės omenyje, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui“ (2 Timotiejui 3:16). Jei kiekvienas taiko Biblijos principus, sėkmė garantuota.

Pagrindinė savybė

Biblijoje nurodyta tik nedaugelis žmonių santykius reguliuojančių įstatymų. Ji daugiausia skatina ugdyti geras savybes bei tinkamą požiūrį, kad elgtumėmės išmintingai. Tos puikios savybės bei teigiamas požiūris ir yra laimingo šeimyninio gyvenimo laidas.

Verta prisiminti gerai žinomą kiekvienos šeimos laimės sąlygą — meilę. Apaštalas Paulius pasakė: „Meilė tebūna be veidmainystės. ... Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile“ (Romiečiams 12:9, 10). Žodžiu „meilė“ dažnai piktnaudžiaujama, bet Paulius čia kalba apie ypatingą savybę. Tai tokia kaip Dievo meilė ir ji „niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13:8). Biblijoje sakoma, kad ji nesavanaudiška ir pasirengusi tarnauti. Ši meilė veikia kitų labui. Ji kantri ir maloninga, niekada nepavydi, nesigiria, nesididžiuoja. Ji neieško sau naudos. Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi, visa ištveria (1 Korintiečiams 13:4-7).

Tikra meilė padeda nepaisyti skirtumų ir suvienija įvairių sluoksnių bei įvairaus būdo žmones. Be to, ji padeda sušvelninti slogias skyrybų ar tikrųjų tėvų mirties pasekmes. Vienas patėviu tapęs vyras apie savo sunkumus pasakoja: „Dažnai būdavau pernelyg įsigilinęs į savo, o ne į povaikių bei žmonos jausmus. Teko mokytis nebūti tokiam jausmingam. Svarbiausia — turėjau išmokti nuolankumo.“ Meilė paskatino jį pasikeisti.

Tikrieji tėvai

Meilė gali padėti tinkamai žiūrėti į vaikų santykius su kartu nebegyvenančiu vienu iš jų gimdytojų. Vienas patėvis sako: „Norėjau, kad povaikiai pirmiausia būtų prisirišę prie manęs. Kai jie susiruošdavo pas savo tikrąjį tėvą, vos susilaikydavau nekritikavęs jo. Jeigu vaikai maloniai praleisdavo dieną su juo, jausdavausi nekaip. O jeigu jie sugrįždavo nelinksmi, mano nuotaika būdavo pakili. Aš tikrai bijojau prarasti jų meilę. Sunkiausia buvo priprasti prie minties, koks svarbus asmuo vaikams yra jų tikrasis tėvas.“

Nuoširdi meilė padėjo tam patėviui atsikratyti nerealaus lūkesčio tikėtis meilės nuo pat pirmos dienos. Jis neturėjo jaustis atstumtas, jei vaikai ne iš karto palinko į jį. Tas vyras suprato niekada negalėsiąs visiškai užimti tikrojo tėvo vietos vaikų širdyse. Jie buvo su tėvu nuo pat savo pirmųjų dienų, o patėvis — naujas žmogus ir jam dar reikia užsitarnauti vaikų meilę. Tyrinėtoja Elizabeta Einštein, remdamasi daugelio patirtimi, sako: „Tikrųjų tėvų niekada niekas nepakeis — niekada. Net jei vienas iš tėvų mirė arba paliko vaikus, šie vis tiek jo nepamiršta.“

Drausminimas — subtilus dalykas

Biblija nurodo, jog būtina meilingai drausminti vaikus, vadinasi, ir netikruosius (Patarlių 8:33). Daugelis specialistų sutinka su šiuo Biblijos nurodymu. Profesorė S. A. de Araužu sako: „Nė vienas nemėgstame apribojimų, bet jie būtini. Žodis ‛ne’ yra apsauga.“

Tačiau šeimoje, turinčioje patėvį ar pamotę, dėl drausminimo gali kilti rimtų nesutarimų. Povaikių charakterį iš dalies suformavo dabar su jais nebegyvenantis šeimynykštis. Jų įpročiai galbūt erzina patėvį arba pamotę. O vaikai gali nesuprasti, kodėl patėvio ar pamotės požiūris kitoks. Kaip susitarti tokiais atvejais? Paulius ragino krikščionis: „Vykis... meilę, ištvermę, romumą“ (1 Timotiejui 6:11). Krikščioniška meilė skatina tiek patėvius, tiek povaikius būti švelnius ir kantriai mokytis suprasti vieniems kitus. Jei patėvis ar pamotė nėra kantrūs, o ‛pikti, rūstūs, piktžodžiautojai’, santykiai šeimoje gan greit gali būti pažeisti (Efeziečiams 4:31).

Kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis, padeda suprasti pranašo Michėjo žodžiai: „Ko Viešpats reikalauja iš tavęs: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu“ (Michėjo 6:8, Brb red.). Ypač svarbu būti teisingam drausminant. O kaip padeda gerumas? Vienas krikščionių vyresnysis prisimena, jog dažnai sunku būdavo prikelti povaikius sekmadienį, kad jie susiruoštų į garbinimą susirinkime. Užuot baręsis, patėvis elgdavosi švelniai. Anksti atsikėlęs, jis pagamindavo pusryčius, paskui atnešdavo kiekvienam atsigerti ko nors šilto. Taip vaikai labiau paklusdavo jo raginimui keltis.

Įdomi profesorės A. L. Vieiros de Matos nuomonė: „Svarbu ne šeimos sudėtis, o tarpusavio santykiai. Tyrinėdama pastebėjau, kad beveik visų jaunuolių, dėl kurių kyla problemų, šeimose trūksta tėvų priežiūros, taisyklių ir bendravimo.“ Ji pridūrė: „Auklėjant vaikus, būtina pasakyti ‛ne’.“ Dr. Emili ir dr. Džonas Višeriai taip pat teigia: „Drausminimas daugiausia veiksmingas tuomet, kai tas, kuriam jis taikomas, vertina drausmintojo požiūrį ir santykius su juo.“

Tad kyla klausimas, kas privalo drausminti šeimose, turinčiose patėvį ar pamotę. Kuris turi pasakyti „ne“? Apsvarstę tai, kai kurie tėvai nusprendė, jog iš pradžių pagrindinis drausmintojas turi būti gimdytojas, kol patėvio ar pamotės santykiai su vaikais pasidaro artimesni. Prieš patėviui ar pamotei pradedant drausminti, tegu vaikai įsitikina, jog jis arba ji myli juos.

Koks yra patėvio vaidmuo? Ar Biblijoje nesakoma, jog tėvas yra šeimos galva? Tai tiesa (Efeziečiams 5:22, 23; 6:1, 2). Tačiau trumpam laikui patėvis gali susilaikyti nuo drausminimo, ypač jei reikia bausti. Jis gali leisti vaikams paklusti „motinos pamokymui“, kol padės pamatą ‛klausyti [naujojo] tėvo drausmės’ (Patarlių 1:8; 6:20; 31:1). Patirtis rodo, jog galiausiai tai nepažeidžia autoriteto principo. Vienas patėvis, be kita ko, pasakė: „Aš žinau, jog drausminti yra įspėti, pataisyti, pabarti. Tai duoda naudos, jei daroma teisingai, su meile bei gailestingumu ir grindžiama tėvų pavyzdžiu.“

Tėvai turi bendrauti

Patarlių 15:22 sakoma: „Niekais nueina sumanymai, kur nėra pasitarimo.“ Labai svarbu tėvams dviese ramiai bei atvirai pasikalbėti. Laikraščio O Estado de S. Paulo apžvalgininkė rašė: „Vaikai visada linkę peržengti tėvų nustatytas ribas.“ Dvigubai dažniau taip atsitinka šeimose, turinčiose patėvį ar pamotę. Todėl tėvams reikia tarpusavyje susitarti dėl įvairių dalykų, kad vaikai matytų jų vienybę. Tačiau ką daryti, jei, tikrojo tėvo arba motinos požiūriu, jų sutuoktinis neteisus? Tuomet jiems reikia pasitarti dviese, o ne prie vaikų.

Viena antrą kartą ištekėjusi mama pasakoja: „Motinai sunkiausia matyti, kaip patėvis drausmina jos vaikus, ypač jei ji mano, jog jis to griebiasi skubotai ar esti šališkas. Tai skaudina jos širdį ir jai norisi apginti savo vaikus. Tokiais atvejais sunku paklusti vyrui bei remti jį.

Kartą abu mano berniukai, 12-os ir 14-os metų, paprašė patėvio leisti kažką daryti. Jis iškart nesutiko ir išėjo iš kambario neleidęs berniukams nė paaiškinti, kodėl jiems to labai reikėjo. Vaikai, rodės, tuoj tuoj pravirks, o aš tylėjau. Vyresnysis pažvelgė į mane ir pasakė: ‛Mama, ar matei, ką jis padarė?’ Aš tariau: ‛Taip. Bet vis tiek jis yra namų galva, o Biblija liepia gerbti vadovybę.’ Jie buvo geri berniukai, sutiko su manimi ir truputį apsiramino. Tą patį vakarą viską paaiškinau savo vyrui ir jis suprato buvęs pernelyg valdingas. Vyras nuėjo tiesiai į berniukų kambarį ir atsiprašė.

Mes daug pasimokėme iš to. Vyras išmoko išklausyti prieš ką nors nuspręsdamas. Aš išmokau remti namų galvą, net jei man tai skausminga. Berniukai suvokė, kaip svarbu paklusti (Kolosiečiams 3:18, 19). O mano vyro nuoširdus atsiprašymas visiems mums buvo svarbi nuolankumo pamoka (Patarlių 29:23). Šiandieną abu sūnūs yra krikščionių vyresnieji.“

Klaidų bus. Vaikai pasakys užgaulių žodžių. Įtemptais momentais patėvis ar pamotė galbūt pasielgs neišmintingai. Tačiau paprasti žodžiai „atsiprašau, atleisk man“ gali užgydyti žaizdas.

Stiprinkite šeimos vienybę

Šeimoje, turinčioje patėvį ar pamotę, šiltiems santykiams susiklostyti reikia laiko. Jei esi patėvis ar pamotė, turi būti užjaučiantis. Būk supratingas, pasiruošęs praleisti laiką su vaikais. Pažaisk su mažiukais. Pasikalbėk su vyresniais vaikais. Ieškok progų būti drauge — pavyzdžiui, pakviesk vaikus padėti sutvarkyti namų reikalus: pagaminti pietus, nuplauti automobilį. Pasiūlyk kartu nueiti į parduotuvę. Be to, savo meilę gali parodyti kukliais malonybiniais gestais. (Aišku, patėviai turi būti santūrūs ir neperžengti deramų ribų bendraudami su savo podukromis, kad jos nepasijustų nepatogiai. O pamotės irgi turi nepamiršti tam tikrų ribų bendraudamos su posūniais.)

Šeimose, turinčiose patėvį ar pamotę, gali vyrauti laimė. Daugelyje jų taip ir yra. Labiausiai sekasi toms, kuriose visi, ypač tėvai, ugdo teisingą požiūrį ir tikroviškus lūkesčius. Apaštalas Jonas rašė: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“ (1 Jono 4:7). Taip, nuoširdi meilė yra tikrasis šeimos su patėviu ar pamote laimės raktas.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

LAIMINGA ŠEIMA, TURINTI PATĖVĮ AR PAMOTĘ:

drauge leidžia laiką...

drauge studijuoja Dievo Žodį...

drauge kalbasi...

drauge darbuojasi...