Daugiau kaip 40 metų komunizmo gniaužtuose

PAPASAKOJO MICHAILAS VASILJEVIČIUS SAVICKIS

Sargybos bokšto 1956 metų balandžio 1 dienos numeryje buvo pranešta apie 1951-ųjų balandžio 1, 7 ir 8-ąją vykusį „didįjį [Jehovos Liudytojų] trėmimą“. „Šių datų Rusijos Jehovos Liudytojai nepamirš, — buvo aiškinama Sargybos bokšte. — Per tas tris dienas visi Vakarų Ukrainoje, Baltarusijoje, Besarabijoje, Moldovoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje rasti Jehovos Liudytojai — daugiau kaip septyni tūkstančiai vyrų ir moterų... buvo susodinti į vežimus, nuvežti į geležinkelio stotis, suvaryti į gyvulių vagonus ir išvežti toli.“

MANO žmona, aštuonių mėnesių sūnus, tėvai, jaunesnysis brolis ir daugelis kitų Liudytojų, gyvenusių Ternopolyje (Ukraina) bei jo apylinkėse, 1951-ųjų balandžio 8-ąją buvo išvežti iš gimtųjų namų. Maždaug dvi savaites jie keliavo gyvulių vagonuose. Galiausiai buvo išlaipinti Sibiro taigoje (subarktinėje miškingoje srityje) į vakarus nuo Baikalo ežero.

Kodėl aš nebuvau ištremtas? Prieš papasakodamas, kur tuo metu buvau ir kas mums atsitiko vėliau, norėčiau paaiškinti, kaip tapau Jehovos Liudytoju.

Mus pasiekia Biblijos tiesa

1947-ųjų rugsėjį, kai man buvo 15 metų, mūsų namus mažame Slaviatino kaimelyje (maždaug 50 kilometrų nuo Ternopolio) aplankė dvi Jehovos Liudytojos. Kartu su mama klausydamasis tų merginų, — vienos vardas buvo Marija, — suvokiau, jog tai nebuvo tik kita religija. Jos aiškiai išdėstė savo įsitikinimus ir atsakė į mūsų biblinius klausimus.

Aš tikėjau, kad Biblija — Dievo Žodis, tačiau buvau nusivylęs bažnyčia. Senelis mėgdavo sakyti: „Kunigai gąsdina žmones kalbomis apie ugninio pragaro kančias, tačiau patys nieko nebijo. Jie tik plėšia ir apgaudinėja vargšus.“ Atsimenu, kaip, prasidėjus II pasauliniam karui, mūsų kaime buvo padeginėjami lenkų namai ir kitaip žiauriai su jais elgiamasi. Neįtikima, tačiau šiuos išpuolius organizuodavo Graikų katalikų kunigas. Vėliau mačiau daug žudynių aukų, todėl troškau sužinoti tokio žiaurumo priežastis.

Studijuojant su Liudytojais Bibliją, viskas paaiškėjo. Sužinojau pagrindines Biblijos tiesas; suvokiau, jog nėra ugninio pragaro ir kad Šėtonas Velnias naudojasi klaidinga religija karui bei kraujo praliejimui skatinti. Retkarčiais pertraukdavau savo asmenines studijas ir nuoširdžiai melsdavausi Jehovai dėkodamas už gaunamas žinias. Biblijos tiesomis ėmiau dalytis ir su savo jaunesniuoju broliu Stachu; buvau labai laimingas, kai jis priėmė jas.

Pritaikau, ką išmokau

Pripažinęs, jog reikia keistis, iš karto mečiau rūkyti. Be to, supratau, jog būtina reguliariai rinktis kartu studijuoti Bibliją. Norėdamas pasiekti tą slaptą vietą, kur vykdavo sueigos, mišku keliaudavau maždaug 10 kilometrų. Kartais tik keletas moterų galėdavo atvykti į sueigą. Nors dar nebuvau krikštytas, manęs prašydavo vadovauti.

Rizikinga buvo laikyti biblinę literatūrą, o jeigu sučiuptų su ja, grėsė įkalinimas iki 25 metų. Vis tiek troškau turėti nuosavą biblioteką. Vienas kaimynas studijavo su Jehovos Liudytojais, tačiau išsigandęs nustojo, o literatūrą užkasė sode. Koks dėkingas buvau Jehovai, kai tas žmogus iškasęs visas knygas ir žurnalus sutiko atiduoti juos man! Viską paslėpiau tėvo aviliuose, kur niekas nemėgintų ieškoti.

1949-ųjų liepą pasiaukojau Jehovai ir buvau pakrikštytas. Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo diena. Slapta mane pakrikštijęs Liudytojas pabrėžė, jog nelengva būti tikruoju krikščionimi ir kad daug išbandymų dar prieš akis. Netrukus įsitikinau, koks jis buvo teisus! Tačiau mano, kaip krikštyto Liudytojo, gyvenimas prasidėjo džiaugsmingai. Praėjus dviem mėnesiams po krikšto, vedžiau Mariją — vieną iš man ir mamai paskelbusių Liudytojų.

Netikėtas pirmasis išbandymas

1950-ųjų balandžio 16-ąją mane, grįžtantį namo iš mažo Podgaicų miestelio, netikėtai sustabdė kareiviai ir rado biblinės literatūros, kurią nešiau mūsų studijų grupei. Buvau suimtas. Pirmomis įkalinimo dienomis mane mušė lazda ir neleido nei valgyti, nei miegoti. Be to, liepė šimtą kartų pritūpti iškeltomis virš galvos rankomis, tačiau nuvargęs negalėjau užbaigti. Po to parai buvau įmestas į šaltą ir drėgną rūsį.

Tokio blogo elgesio tikslas buvo palaužti mano pasipriešinimą ir taip lengviau išgauti informaciją. „Iš kur gavai literatūros ir kam ją nešei?“ — tardė jie. Nurodyti atsisakiau. Tuomet man perskaitė įstatymo straipsnį, pagal kurį būsiu teisiamas. Jame buvo sakoma, kad už antitarybinės literatūros platinimą ir laikymą baudžiama mirtimi arba kalėjimu 25 metams.

„Kokios bausmės norėtum?“ — paklausė jie.

„Jokios, — atsakiau. — Pasitikiu Jehova bei jo pagalba; priimsiu viską, ką jis leis.“

Mano nuostabai, po septynių dienų mane išleido. Šis įvykis padėjo suvokti, koks teisingas Jehovos pažadas: „Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Žydams 13:5).

Grįžau namo ligotas, tačiau tėvas nuvežė mane pas gydytoją ir aš greit atsigavau. Nors tėvas ir nepripažino šeimos religinių įsitikinimų, mūsų garbinimą rėmė.

Įkalinimas ir tremtis

Po kelių mėnesių gavau šaukimą tarnauti tarybinėje armijoje. Paaiškinau, dėl kokių religinių įsitikinimų negaliu to daryti (Izaijo 2:4). Vis dėlto 1951-ųjų vasarį buvau nuteistas ketveriems metams ir išsiųstas į Ternopolio kalėjimą. Vėliau mane perkėlė į maždaug už 120 kilometrų esančio didesnio miesto — Lvovo kalėjimą. Ten kalėdamas sužinojau, jog daug Liudytojų ištremta į Sibirą.

1951-ųjų vasarą mūsų grupę išsiuntė toli už Sibiro, į Tolimuosius Rytus. Keliavome visą mėnesį — maždaug 11000 kilometrų, perkirsdami 11 laiko juostų! Išsimaudyti mums leido tik vieną kartą — po daugiau kaip dvi savaites trukusios kelionės traukiniu. Mus nuvedė į didelę viešąją pirtį Novosibirske (Sibiras).

Ten, didžiulėje kalinių minioje, išgirdau vyrą garsiai klausiant: „Kas iš jūsų priklauso Jonadabo šeimai?“ Tuo metu žodis „Jonadabas“ buvo vartojamas nurodyti turinčius amžinojo gyvenimo žemėje viltį (4 Karalių 10:15-17; Psalmių 36:11, 29). Keletas kalinių tuoj pat prisipažino esą Liudytojai. Koks džiaugsmas buvo pasveikinti vienam kitą!

Dvasinė veikla kalėjime

Novosibirske susitarėme dėl slaptažodžio, pagal kurį pasiekę kelionės tikslą atpažinsime vienas kitą. Visi patekome į tą patį belaisvių lagerį prie Japonijos jūros netoli Vladivostoko. Ten reguliariai rinkdavomės studijuoti Bibliją. Mane dvasiškai stiprino bendravimas su tais subrendusiais vyresniais broliais, įkalintais ilgam laikui. Jie paeiliui vedė sueigas, panaudodami Biblijos citatas ir tinkamas vietas, kurias prisiminė iš Sargybos bokšto žurnalų.

Būdavo užduodami klausimai ir broliai atsakinėjo. Daugelis nuo tuščių cemento maišų atsiplėšdavo popieriaus skiautes ir ant jų užsirašinėdavo komentarus. Mes išsaugojome tuos užrašus, surišome juos ir naudojomės kaip asmenine biblioteka. Po poros mėnesių nuteistieji ilgam terminui buvo išsiųsti į tolimoje Sibiro šiaurėje esančius lagerius. Mes, trys jaunesni broliai, buvome perkelti į kaimyninį miestą, Nachodką, esantį už maždaug 650 kilometrų nuo Japonijos. Ten kalėjime praleidau dvejus metus.

Kartais gaudavome Sargybos bokšto žurnalą. Ištisus mėnesius jis mums būdavo dvasinis maistas. Laikui bėgant pradėjome gauti laiškus. Kai gavau pirmąjį laišką iš savo šeimos (tuomet buvusios tremtyje), akys pritvinko ašarų. Tame laiške, kaip ir įžangoje pacituotame Sargybos bokšte, man papasakojo, jog į Liudytojų namus buvo įsiveržta ir šeimoms liepta per porą valandų susiruošti.

Vėl su šeima

Atsėdėjęs dvejus metus vietoj ketverių, 1952-ųjų gruodį buvau paleistas. Susitikau su savo šeima mažame Gadalėjaus kaimelyje netoli Tulūno (Sibiras), kur jie buvo ištremti. Labai džiaugiausi juos išvydęs. Sūnui Ivanui buvo beveik treji metai, o dukrai Anai — beveik dveji. Deja, mano laisvė buvo sąlyginė. Vietinė valdžia atėmė pasą, buvau nuolat stebimas. Nuo namų negalėjau nukeliauti daugiau kaip tris kilometrus. Vėliau man leido retkarčiais arkliu nujoti į Tulūno turgų. Ten slapstydamasis susitikinėdavau su Liudytojais.

Iki to meto jau buvome susilaukę dviejų mergaičių, Anos ir Nadios, bei dviejų berniukų — Ivano ir Kolios. 1958 metais gimė sūnus Volodia. O 1961-aisiais — dukra Galia.

Mane dažnai sulaikydavo ir apklausdavo KGB (valstybės saugumo komitetas) pareigūnai. Jų tikslas buvo ne tik priversti atskleisti informaciją apie susirinkimą, bet ir sukelti įtarimą, esą aš bendradarbiauju su jais. Todėl jie vesdavosi mane į kokį prabangų restoraną ir bandydavo nufotografuoti besišypsantį bei linksmai leidžiantį su jais laiką. Tačiau aš atspėdavau jų ketinimus ir sąmoningai išlaikydavau šaltą veido išraišką. Kiekvieną kartą sulaikytas tiksliai papasakodavau broliams, kas vyko. Todėl jie niekad neabejojo mano lojalumu.

Ryšys su lageriais

Metams bėgant į belaisvių lagerius buvo atgabenta šimtai Liudytojų. Visą tą laiką mes palaikėme ryšį su įkalintais broliais ir aprūpindavome juos literatūra. Kaip tai buvo daroma? Paleisti iš lagerio broliai ir seserys papasakojo, kaip, nepaisant griežtos kontrolės, galima būtų slapta perduoti literatūrą. Maždaug dešimt metų ten kalinčius brolius galėjome aprūpinti per Lenkiją ir kitas šalis gaunamais žurnalais bei knygomis.

Daugelis krikščionių seserų ilgas valandas vargdavo kopijuodamos literatūrą tokiu smulkiu šriftu, kad visas žurnalas galėjo tilpti į degtukų dėžutę! 1991 metais, kai draudimas jau buvo panaikintas ir gaudavome nuostabius keturių spalvų žurnalus, viena sesuo pasakė: „Dabar mus užmirš.“ Netiesa. Jei žmonės pamirštų, Jehova niekad nepamirš tokių ištikimų žmonių darbo! (Žydams 6:10)

Persikėlimas ir nelaimės

1967-ųjų pabaigoje buvo apieškotas mano brolio namas Irkutske. Rasta fotojuosta bei biblinė literatūra. Jis buvo nuteistas trejus metus kalėti. Nors krata mūsų namuose nedavė rezultatų, valdžia buvo įsitikinusi, jog ir mes įsivėlę, todėl mano šeima turėjo išvykti iš to krašto. Nukeliavę maždaug 5000 kilometrų vakarų link, apsistojome Kaukazo mieste Nevinomyske. Tenai ėmėm uoliai liudyti neformaliai.

Nelaimė užgriuvo pirmąją moksleivių atostogų dieną 1969-ųjų birželį. Mūsų dvylikametį sūnų Kolią, mėginusį pasiekti kamuolį prie aukštos įtampos transformatoriaus, stipriai nukrėtė elektra. Apdegė daugiau kaip 70 procentų kūno. Ligoninėje, pasisukęs į mane, jis paklausė: „Ar galėsim vėl kartu nuvykti į salą?“ (Jis kalbėjo apie salą, kurią mudu mėgome lankyti.) „Taip, Kolia, — atsakiau, — mes nueisime į salą. Jėzui Kristui tave prikėlus, mes tikrai nueisim tenai.“ Pusiau be sąmonės jis giedojo savo mėgstamą Karalystės giesmę, kurią susirinkimo orkestre mėgo groti trimitu. Po trijų dienų jis mirė su tvirta prikėlimo viltimi.

Po metų mūsų dvidešimtmetis sūnus Ivanas gavo šaukimą atlikti karinę tarnybą. Jis atsisakė tarnauti, todėl buvo suimtas ir trejus metus praleido kalėjime. 1971-aisiais aš taip pat gavau šaukimą ir už atsisakymą man vėl grėsė įkalinimas. Bylą vilkino ištisus mėnesius. Tuo metu vėžiu susirgo žmona ir jai reikėjo priežiūros, todėl bylą nutraukė. 1972-aisiais Marija mirė. Ji buvo ištikima palydovė ir iki mirties liko lojali Jehovai.

Šeima išvyksta svetur

1973-iaisiais vedžiau Niną. Jos tėvas 1960 metais išvarė ją iš namų, nes ji tapo Liudytoja. Nina buvo uoli skelbėja ir kartu su kitomis seserimis sunkiai dirbo kopijuodama žurnalus lageriuose esantiems broliams. Vaikai ją taip pat pamilo.

Nevinomysko valdžiai nepatiko mūsų veikla ir mums liepė išvažiuoti. Todėl 1975-aisiais mes su žmona ir mano dukromis persikėlėme į pietinį Kaukazo rajoną Gruzijoje. Tuo pat metu mano sūnūs Ivanas ir Volodia persikėlė į Džambulą prie pietinės Kazachijos sienos.

Jehovos Liudytojų veikla Gruzijoje buvo tik prasidėjusi. Mes neformaliai liudijome Gagroje ir jos apylinkėse bei Suchumyje prie Juodosios jūros. Po metų kalnų upėje buvo pakrikštyta dešimt naujų Liudytojų. Netrukus valdžia pareikalavo, kad išvyktume iš ten, ir mes persikėlėme į rytų Gruziją. Ten dar uoliau stengėmės rasti į avis panašių žmonių ir Jehova mus laimino.

Susirinkdavome grupelėmis. Susikalbėti buvo sunku, nes mes nemokėjome gruzinų kalbos, o kai kurie gruzinai nemokėjo rusiškai. Todėl iš pradžių studijavome tik su rusais. Tačiau skelbimas ir mokymas gruzinų kalba sparčiai plito ir dabar Gruzijoje yra tūkstančiai Karalystės skelbėjų.

1979-aisiais darbdavys, KGB priverstas pasakė, jog nebegaliu ilgiau likti jo šalyje. Kaip tik tuomet mano dukra Nadia su savo dukrele žuvo automobilio avarijoje. Prieš metus Nevinomyske mirė mano mama, ištikimai tarnavusi Jehovai iki mirties. Liko tėvas ir brolis, todėl nusprendėme sugrįžti tenai.

Palaimos už ištvermę

Nevinomyske pogrindyje ir toliau leidome biblinę literatūrą. Kartą devinto dešimtmečio viduryje mane iškvietė valdžios atstovai; aš papasakojau jiems, kad sapnavau save slepiantį mūsų žurnalus. Jie nusijuokė. Man išeinant, vienas pasakė: „Linkiu daugiau nebesapnuoti sapnų apie slepiamą literatūrą.“ Ir pridūrė: „Netrukus ji gulės jūsų lentynose ir į sueigas eisite kartu su savo žmona, nešdamiesi Bibliją rankoje.“

1989-aisiais mus nuliūdino dukters Anos mirtis. Ji mirė nuo smegenų aneurizmos, būdama tik 38-erių. Tų pačių metų rugpjūtį Nevinomysko Liudytojai išsinuomojo traukinį ir nuvyko į Varšuvos (Lenkija) tarptautinį kongresą. Susirinko 60366 dalyviai — tarp jų tūkstančiai iš Tarybų Sąjungos. Manėme, kad sapnuojame! O 1991-ųjų kovo 27-ąją — mažiau kaip po dvejų metų — man teko privilegija kartu su kitais keturiais pirmųjų Tarybų Sąjungos susirinkimų vyresniaisiais Maskvoje pasirašyti istorinį dokumentą, įteisinantį Jehovos Liudytojų religinę organizaciją!

Džiaugiuosi, kad gyvi likę mano vaikai ištikimai tarnauja Jehovai. Nekantriai laukiu Dievo naujojo pasaulio, kai vėl galėsiu išvysti Aną, Nadią su dukra ir Kolią. Kai jis bus prikeltas, įvykdysiu savo pažadą nukeliauti su juo į mūsų prieš daugelį metų pamėgtą salą.

Dabar labai džiaugiuosi matydamas, kaip sparčiai plinta Biblijos tiesa šioje beribėje šalyje! Aš iš tikrųjų patenkintas savo gyvenimu ir dėkoju Jehovai, kad leido man tapti jo Liudytoju. Esu įsitikinęs Psalmių 33:9 žodžių teisingumu: „Ragaukite ir matykite, koks geras yra Viešpats; palaimintas žmogus, kurs bėga glaustis prie jo.“

[Iliustracija 25 puslapyje]

Tais metais susitikau su šeima Tulūne

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Viršuje: tėvas ir mano vaikai kieme prie mūsų namo Tulūne, Sibire

Viršuje dešinėje: mano duktė Nadia su savo dukra; abi žuvo automobilio avarijoje

Dešinėje: šeimos nuotrauka. 1968-ieji metai