Įkurta ant pagoniškų pamatų
VIENAS iš daugelio įspūdingų statinių, lankomų Italijon atvykstančių turistų, yra Romos Panteonas. Šis romėnų architektūros šedevras ir dar keletas pastatų išliko visiškai tokie kaip senovėje. Jis buvo pradėtas statyti Agripos maždaug 27 m. p. m. e., o apie 120 m. e. m. atstatytas Adriano. Nuostabą kelia jo didžiulis 43 metrų skersmens kupolas, pločiu pranoktas tik šiais laikais. Panteonas, graikiškai „visų dievų vieta“, senovėje buvo pagonių šventykla. O šiandien ji vis dar yra laikoma katalikų bažnyčia. Kaip įvyko tokia nepaprasta permaina?
609 m. e. m. popiežius Bonifacas IV naujai pašventino šią ilgai neveikusią šventyklą kaip „krikščionių“ bažnyčią. Tuomet ji ir buvo pavadinta Švč. Marijos rotonda. 1900 metais Italijos jėzuitų žurnalo La Civiltà Cattolica straipsnyje buvo rašoma, jog Bonifacas norėjo ją skirti „visų krikščioniškojo pasaulio kankinių, tai yra visų šventųjų, bet pirmiausia ir labiausiai — Mergelės Dievo Motinos šlovinimui“. Tokią priešingą Šventajam Raštui jo paskirtį rodo dabartiniai Katalikų Bažnyčios duoti Panteono pavadinimai: Švč. Marijos Kankinių arba Švč. Marijos rotonda. (Palygink Apaštalų darbų 14:8-15.)
Tame pačiame straipsnyje rašoma, kad [Panteoną] „nedaug tereikėjo pakeisti naujai paskirčiai. Bonifacas laikėsi savo pirmtako Grigaliaus Didžiojo [popiežiaus Grigaliaus I] — pagonių šventyklų pertvarkymo krikščioniškajam garbinimui maestro bei autoriteto — nustatyto pavyzdžio bei pagrindinių taisyklių“. Kokios buvo tos taisyklės?
Laiške vienam misionieriui, 601 m. e. m. susiruošusiam į pagoniškąją Britaniją, Grigalius nurodė: „Toje šalyje nereikia griauti stabų šventyklų, o vien stabus jose... Jeigu tenykštės šventyklos gerai pastatytos, jose velnių garbinimą tereikia pakeisti į tikrojo Dievo šlovinimą.“ Grigaliaus manymu, jei pagonių tautos matys savo šventyklas nesugadintas, galbūt labiau norės ten ir toliau lankytis. Pasak popiežiaus, buvo tikimasi, kad ten, kur pagonys „pjaudavo daug gyvulių aukoti velniams“, dabar „jie nebeaukos gyvulių velniui, o skers sau maistui šlovindami Dievą“.
Be to, Romos katalikybė „kovojo“ su stabų garbinimu įkurdama arti buvusių šventyklų bažnyčias, pavadintas „krikščionių“ globėjų vardais. Senovinės šventės buvo perimtos ir švenčiamos kaip „krikščioniškos“. Žurnale La Civiltà Cattolica buvo rašoma: „Visiems dabartiniams mokslininkams žinoma, jog kai kurie ankstyvųjų laikų krikščionių papročiai bei šventės buvo glaudžiai susijusios su tam tikromis pagonių tradicijomis ir apeigomis. Žmonės labai gerbė tas tradicijas; papročiai buvo giliai įsišakniję ir įsigalėję senovės pasaulio visuomeniniame bei asmeniniame gyvenime. Motina bažnyčia, maloninga ir išmintinga, nemano turinti išnaikinti juos, o verčiau suteikia jiems krikščionišką prasmę, prikelia juos naujai didybei bei naujam gyvenimui ir taip, naudodamasi stipriomis, bet švelniomis priemonėmis, triumfuoja — ramiai laimi sau tiek liaudį, tiek diduomenę.“
Kalėdos — vienas gerai žinomas pagoniškos šventės perėmimo pavyzdys. Gruodžio 25-oji iš tikrųjų buvo diena, kurią senovės romėnai šventė dies natalis Solis Invicti, tai yra „nenugalėtosios Saulės gimtadienį“.
Bažnyčia nepaisė tiesos, nes troško laimėti pagonių širdis. Ji įteisino samplaiką ir priėmė stabmeldiškus įsitikinimus bei papročius, „vertinamus liaudies“. Taip atsirado hibridas — atskalūniškoji bažnyčia, labai nutolusi nuo tikrosios krikščionybės mokymų. Visa tai žinodami, tikriausiai nesistebėsime, kad Panteonas — buvusioji romėnų „visų dievų“ šventykla virto katalikų bažnyčia, skirta Marijai ir visiems „šventiesiems“.
Tačiau aišku, jog, norint pertvarkyti „velnių garbinimą į tikrojo Dievo šlovinimą“, nepakanka pakeisti šventyklos paskirtį arba šventės pavadinimą. „Kaip suderinti Dievo šventovę su stabais? — klausė apaštalas Paulius. — ‛Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys’, — taip sako visagalis Viešpats“ (2 Korintiečiams 6:16-18).