Rojaus beieškant

PAPASAKOJO PASKALIS STIZIS

Buvo gili naktis, ir Bezjė (pietinė Prancūzija) miesto gatvės buvo tuščios. Suradę tik ką nudažytą religinių leidinių knygyno sieną, mudu su draugu milžiniškomis juodomis raidėmis užkeverzojome ant jos vokiečių filosofo Nyčės žodžius: ‛Visi dievai yra numirę: tegyvuoja antžmogis!’ Tačiau kas mane paskatino tam?

GIMIAU 1951 metais Prancūzijoje italų kilmės katalikų šeimoje. Kai buvau dar vaikas, vykdavome atostogauti į pietų Italiją. Ten kiekvienas kaimas turėjo savą Mergelės Marijos atvaizdą. Vaikštinėdamas kartu su seneliu, sekdavau paskui šias milžiniškas išpuoštas statulas, nešamas nesibaigiančiose procesijose per kalnus, tačiau visiškai netikėjau. Pagrindinį išsilavinimą gavau jėzuitų vadovaujamoje religinėje mokykloje. Bet negaliu prisiminti, kad būčiau girdėjęs ką nors, kas iš tikrųjų ugdytų mano tikėjimą Dievu.

Įstojęs į Monpeljė universitetą studijuoti medicinos, pradėjau mąstyti apie gyvenimo tikslą. Per karą tėvas buvo sužeistas, ir jam nuolat reikėdavo gydytojo priežiūros. Ar nebūtų geriau nutraukti karus, užuot eikvojus tiek daug laiko bei pastangų gydyti žmones nuo karo žaizdų? Tačiau Vietnamo karas buvo pačiame įkarštyje. Man, pavyzdžiui, atrodė, jog vienintelis nuoseklus būdas gydyti plaučių vėžį, — tai panaikinti jo pirminę priežastį — tabaką. O kaip dėl ligų, kurios yra blogos mitybos besivystančiose šalyse ar persivalgymo turtingose pasekmė? Užuot bandžius taisyti liūdnus padarinius, ar nebūtų geriau pašalinti pačias priežastis? Kodėl čia, žemėje, tiek daug kančių? Jaučiau, kad šioje savižudiškoje visuomenėje kažkas baisiai neteisinga, ir maniau, jog už tai atsakingos vyriausybės.

Mano mėgstamiausios knygos autorius buvo anarchistas, ir aš rašinėjau jos sakinius ant sienų. Pamažu ir pats tapau netikinčiu, nesilaikančiu moralės įstatymų anarchistu, kuriam nereikėjo nei Dievo, nei šeimininko. Man Dievas ir religija tebuvo turtingųjų bei galingųjų pramanas, norint viešpatauti ir išnaudoti visus kitus. ‛Sunkiai dirbkite mums žemėje ir už tai gausite didelį atpildą rojuje danguje’, — tarsi sakė jie. Tačiau dievų laikas pasibaigė. Reikėjo apie tai pasakyti žmonėms. Užrašai ant sienų buvo vienas iš būdų tai daryti.

Taip studijos man tapo antraeiliu dalyku. Tuo laiku įstojau studijuoti geografijos bei ekologijos į kitą Monpeljė universitetą, kur vyravo maišto dvasia. Kuo ilgiau studijavau ekologiją, tuo labiau piktinausi, matydamas teršiamą mūsų gražią planetą.

Kasmet per vasaros atostogas pakeliui važiuojančiais automobiliais nemokamai po Europą nukeliaudavau tūkstančius kilometrų. Keliaudamas bei kalbėdamasis su šimtais vairuotojų, savo akimis mačiau žmones kamuojantį blogį ir nuosmukį. Kartą, ieškodamas rojaus, patekau į keletą nuostabių paplūdimių gražioje Kretos saloje ir radau juos užlietus naftos. Širdyje jaučiau skausmą. Ar kur nors žemėje dar yra likęs rojaus kampelis?

Atgal prie žemės

Prancūzijos ekologai ragino grįžti prie žemės, manydami, jog taip išspręs visuomenės problemas. Aš troškau darbuotis savo rankomis. Todėl nusipirkau seną mūrinį namą mažame kaimelyje Sevenų kalnų papėdėje, Prancūzijos pietuose. Ant durų užsirašiau Amerikos hipių šūkį „Rojus dabar“. Jauna vokietė, keliavusi pro šalį, tapo mano drauge. Registruoti santuoką pas merą, valdžios atstovą, nebuvo nė kalbos. O bažnyčioje? Negali būti nė minties!

Daugiausiai vaikščiodavome basi; aš buvau ilgais plaukais ir susivėlusia barzda. Mane žavėjo vaisių bei daržovių auginimas. Vasarą dangus būdavo mėlynas ir čirkšdavo cikados. Krūmynų gėlės būdavo tokios kvapios, o mūsų auginami Viduržemio jūros baseino vaisiai — vynuogės ir figos — tokie sultingi. Rodėsi, jog susiradome sau prieglobstį rojuje.

Pabunda tikėjimas Dievu

Universitete studijavau ląstelių biologiją, embriologiją bei anatomiją ir visų šių sistemų sudėtingumas bei darna man padarė didžiulį įspūdį. Dabar, kai kasdien galėjau betarpiškai stebėti pasaulį ir apie jį mąstyti, gamtos grožis ir galia kėlė man nuostabą. Diena po dienos, puslapis po puslapio prieš mane skleidėsi kūrybos knyga. Vieną dieną, ilgai vaikštinėdamas po kalvas, nuodugniai apmąstęs gyvenimą, priėjau prie išvados, kad turi būti Kūrėjas. Širdyje nusprendžiau tikėti Dievą. Anksčiau jaučiau vidinę tuštumą ir nerimą keliančią vienatvę. Tą dieną, kai pradėjau tikėti Dievą, pats sau tariau: ‛Paskali, tu niekada nebebūsi vienišas.’ Tai buvo nepaprastas jausmas.

Netrukus mums su drauge gimė maža mergytė — Amandina. Aš ją beprotiškai pamilau. Dabar, tikėdamas Dievą, atkreipiau dėmesį į kelis man žinomus dorovinius įstatymus. Lioviausi vogęs bei melavęs ir netrukus supratau, jog tai padėjo išvengti daugelio nesutarimų su aplinkiniais. Tačiau mes turėjome savų sunkumų ir mano rojus nebuvo visiškai toks, kokio tikėjausi. Vietiniai vynuogių augintojai naudojo pesticidus bei herbicidus, kurie teršė ir mano javus. Į klausimą, kur blogio priežastis, atsakymo vis neradau. Ir dar: nors aš daug skaičiau apie šeimos gyvenimą, mudu su drauge nuolat smarkiai ginčydavomės. Mes turėjome keletą draugų, bet ir jie buvo nepatikimi; kai kas net bandė priversti mano draugę apgaudinėti mane. Turėjo būti geresnis rojus.

Atsakas į mano maldas

Aš labai dažnai melsdavau Dievą, kad jis vadovautų mano gyvenimui. Vieną sekmadienio rytą prie mūsų durų atėjo draugiška moteris, Irena Lopes, su sūneliu. Ji buvo Jehovos Liudytoja. Klausiausi, ką ji sakė, ir sutikau su jos pasiūlymu apsilankyti kitą kartą. Pas mane atėjo du vyrai. Iš mūsų pokalbio įsiminiau du dalykus — Rojų ir Dievo Karalystę. Aš rūpestingai saugojau tas mintis širdyje ir mėnesiams bėgant suvokiau, jog vieną dieną, norėdamas turėti gryną sąžinę ir surasti tikrąją laimę, turėsiu prisitaikyti prie Dievo reikalavimų.

Kai panorau susitvarkyti gyvenimą pagal Dievo Žodį, mano draugė iš pradžių buvo nusiteikusi tekėti už manęs. Paskiau ji susidėjo su bloga draugija; tai buvo žmonės, kurie tyčiojosi iš Dievo bei jo įstatymų. Vieną pavasario vakarą parėjęs namo, buvau baisiai sukrėstas. Namai buvo tušti. Mano draugė iškeliavo, pasiėmusi mūsų trejų metų mergytę. Dienų dienas laukiau jų sugrįžtant, deja, veltui. Užuot kaltinęs Dievą, meldžiau jo pagalbos.

Po kurio laiko pasiėmiau Bibliją, atsisėdau po savo figmedžiu ir pradėjau skaityti. Aš iš tikrųjų godžiai gėriau jos žodžius. Nors buvau skaitęs įvairių psichoanalitinių bei psichologinių knygų, niekada nebuvau radęs tokios išminties. Šią knygą tikrai įkvėpė Dievas. Mane apstulbino tai, kaip Jėzus mokė ir kaip suprato žmogaus prigimtį; paguodą teikė psalmės ir stebino praktinė Patarlių knygos išmintis. Greit suvokiau, kad nors pasaulio tyrinėjimas puikiai padeda ką nors patraukti prie Dievo, jis gali atskleisti „tik Jo galybės užuominas“ (Jobo 26:14).

Be to, Liudytojai man paliko knygas Tiesa vedanti į amžiną gyvenimą ir „Padaryk savo šeimos gyvenimą laimingą“.a Jas skaitant, man atsivėrė akys. Tiesos knyga padėjo man suprasti, kodėl žmones vargina taršos pandemija, karai, plintantis smurtas ir branduolinio sunaikinimo grėsmė. Kaip iš mano sodo matomas raudonas dangus pranašauja puikius kitos dienos orus, taip šie įvykiai rodo, jog Dievo Karalystė čia pat. O „Šeimos gyvenimo“ knygą man norėjosi parodyti savo draugei ir pasakyti, kad, pritaikydami Biblijos patarimus, mes galėjome būti laimingi. Tačiau tai buvo nebeįmanoma.

Darau dvasinę pažangą

Norėjau sužinoti daugiau, todėl paprašiau Liudytoją Robertą mane aplankyti. Jo didelei nuostabai, pasakiau, jog noriu pasikrikštyti, todėl buvo pradėtos Biblijos studijos. Aš tuoj pat ėmiau kalbėti su kitais apie tai, ką sužinodavau, ir platinti Karalystės salėje gautus leidinius.

Kad užsidirbčiau pragyvenimui, įstojau į mūrininkų kursus. Žinodamas, kiek gero žmogui gali padaryti Dievo Žodis, išnaudodavau kiekvieną progą neformaliai skelbti bendramoksliams bei mokytojams. Vieną vakarą koridoriuje sutikau Seržą. Jis laikė rankose kelis žurnalus. „Matau, mėgsti skaityti“, — pasakiau. „Bet man tai įkyrėjo“, — atsakė jis. „Ar norėtum paskaityti kai ką iš tiesų puikaus?“ — paklausiau. Mes maloniai pasikalbėjome apie Dievo Karalystę, paskiau jis paėmė kai kurios biblinės literatūros. Kitą savaitę apsilankė su manimi Karalystės salėje ir buvo pradėtos Biblijos studijos.

Vieną dieną aš paklausiau Roberto, ar galiu skelbti po namus. Savo spintoje jis surado man kostiumą. Kitą sekmadienį jo padedamas pradėjau savo tarnybą. Pagaliau 1981-ųjų kovo 7-ąją viešai parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai Dievui krikštu.

Pagalba sielvarto metu

Tuomet sužinojau, kur užsienyje gyvena Amandina ir jos motina. Deja, jos motina — visiškai teisėtai pagal tos šalies, kurioje gyveno, įstatymą — uždraudė man matytis su dukterimi. Buvau sugniuždytas. Amandinos motina ištekėjo, ir mano neviltis pasiekė kulminaciją, kai gavau oficialų pranešimą, kad jos vyras visiškai be mano sutikimo įvaikino mano dukrą. Aš nebeturėjau jokių teisių į savo vaiką. Nors ėmiausi teisinių priemonių, gauti lankymo teisės neįstengiau. Jaučiau tokį skausmą, tarsi ant pečių nešiočiau didžiulę naštą.

Tačiau Jehovos Žodis stiprino mane įvairiais būdais. Vieną dieną, būdamas be galo susikrimtęs, nuolat kartojau žodžius iš Patarlių 24:10 (Brb red.): „Kas palūžta nelaimės metu, tas silpnas.“ Ši eilutė padėjo man ištverti. Kitą kartą, po nepavykusio bandymo pamatyti dukrą, išėjau į tarnybą, iki skausmo spausdamas portfelio rankeną. Tokiais sunkiais momentais galėjau patirti, kokie teisingi Psalmių 126:6 žodžiai: „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas.“ Išmokau kai ko svarbaus: jei, turėdamas didelių problemų, padarei viską, kad jas išspręstum, atidėk jas į šalį ir toliau ryžtingai tarnauk Jehovai. Tai vienintelis būdas išlikti džiaugsmingam.

Siekiu geresnio tikslo

Matydami, kaip aš pasikeičiau, mano brangieji tėveliai pasisiūlė padėti man, kad tęsčiau studijas universitete. Padėkojau jiems, tačiau dabar turėjau kitą tikslą. Tiesa išlaisvino mane nuo žmonių filosofijų, misticizmo bei astrologijos. Dabar turėjau tikrų draugų, kurie niekuomet nežudys vienas kito kare. Pagaliau gavau atsakymą į savo klausimą, kodėl žemėje tiek daug kančių. Iš dėkingumo norėjau tarnauti Dievui visomis jėgomis. Jėzus buvo visiškai atsidavęs savo tarnybai, ir aš norėjau sekti jo pavyzdžiu.

1983 metais atsisakiau mūrininko darbo ir tapau visalaikiu tarnu. Buvo atsakyta į mano maldas, — kad galėčiau pragyventi, susiradau darbą ne visai dienai parke. Koks džiaugsmas buvo dalyvauti pionierių mokykloje kartu su Seržu, jaunu vyru, kuriam buvau liudijęs mūrininkų mokykloje! Ištarnavęs trejetą metų reguliariuoju pionieriumi, pajutau troškimą tarnauti Jehovai dar daugiau. Todėl 1986-aisiais buvau paskirtas tarnauti specialiuoju pionieriumi į gražų Provano miestelį netoli Paryžiaus. Dažnai, grįžęs vakare namo, atsiklaupdavau ir malda dėkodavau Jehovai už nuostabią dieną, praleistą kalbant apie jį kitiems. Iš tikrųjų kalbėti su Dievu ir kalbėti apie Dievą yra du didžiausi mano gyvenimo malonumai.

Patyriau dar vieną didelį džiaugsmą — tai buvo mano 68 metų mamos krikštas; ji gyveno nedideliame Sebasano kaime Prancūzijos pietuose. Kai mama pradėjo skaityti Bibliją, aš užsakiau jai Sargybos bokštą ir Atsibuskite! Ji buvo mąstantis žmogus ir iš to, ką skaitė, labai greit atpažino tiesą.

Betelis — nuostabus dvasinis Rojus

Sargybos bokšto bendrijai nusprendus sumažinti specialiųjų pionierių skaičių, pareiškiau norą mokytis Tarnybos tobulinimo mokykloje arba dirbti Betelyje, Prancūzijos Jehovos Liudytojų filiale. Norėjau palikti nuspręsti Jehovai, kaip galėčiau geriausiai jam tarnauti. Po kelių mėnesių, 1989-ųjų gruodį, buvau pakviestas į Betelį Luvjė mieste, Prancūzijos šiaurės vakaruose. Pasirodė, jog tai puikus sprendimas, nes ten gyvendamas galėjau padėti savo broliui bei brolienei rūpintis tėvais, kai šie sunkiai sirgo. To nebūčiau galėjęs daryti, jei būčiau tarnavęs misionieriumi už tūkstančių kilometrų.

Mama kelis kartus aplankė mane Betelyje. Nors mamai buvo nelengva, kad manęs nėra šalia, ji dažnai sakydavo man: „Pasilik Betelyje, sūnau. Aš džiaugiuosi, kad tu kaip tik taip tarnauji Jehovai.“ Liūdna, tačiau abu mano tėvai jau mirę. Kaip trokštu išvysti juos žemėje, paverstoje tikru rojumi!

Tvirtai tikiu, jog, jei kokie nors namai ir yra verti apibūdinimo „Rojus dabar“, tai tik Betelis — „Dievo namai“, nes tikrasis rojus yra visų pirma dvasinis, o Betelyje ir viešpatauja dvasingumas. Mes turime palankias galimybes ugdytis dvasios vaisius (Galatams 5:22, 23). Gausus dvasinis maistas, kurį gauname kasdien aptardami Biblijos citatas ir per šeimos Sargybos bokšto studijas, sustiprina mane Betelio tarnybai. Be to, Betelyje yra galimybė bendrauti su dvasiškai brandžiais broliais bei seserimis, dešimtmečiais ištikimai tarnaujančiais Jehovai, ir todėl tai puiki vieta augti dvasiškai. Nors jau 17 metų esu atskirtas nuo savo dukters, Betelyje randu daugybę jaunuolių, kuriuos galėčiau laikyti savo vaikais ir kurių dvasine pažanga gėriuosi. Per pastaruosius aštuonerius metus turėjau septynis įvairius paskyrimus. Nors tie pasikeitimai ne visada lengvi, toks mokymasis galiausiai pasirodo esąs naudingas.

Seniau aš auginau pupas, kurios duoda šimteriopą derlių. Panašiai esu patyręs, jog, sėdamas blogį, pjauni jo šimtąkart daugiau — ir ne tik per vieną pjūtį. Patirtis — tai mokykla, kurioje pamokos labai brangiai kainuoja. Norėčiau, kad niekada nebūtų tekę įstoti į tą mokyklą, — verčiau būčiau buvęs mokomas Jehovos kelių. Kokia privilegija tiems jaunuoliams, kurie auklėjami krikščionių tėvų! Be abejo, geriau sėti gėrį Jehovos tarnyboje ir pjauti šimtą kartų daugiau taikos bei pasitenkinimo (Galatams 6:7, 8).

Būdamas pionieriumi, kartais praeidavau pro religinių leidinių knygyną, ant kurio sienos užrašėme anarchistinį šūkį. Netgi esu buvęs viduje ir kalbėjęs su savininku apie gyvąjį Dievą ir jo tikslą. Taip, Dievas yra gyvas! Be to, Jehova, tikrasis Dievas, yra ištikimas Tėvas, kuris niekada neapleidžia savo vaikų (Apreiškimas 15:4). Tegul dar daugybė žmonių iš visų tautų dabar suranda dvasinį rojų, o ateityje tesidžiaugia atkurtuoju Rojumi ir tarnauja gyvajam Dievui Jehovai bei tešlovina jį!

[Išnaša]

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Sujaudintas kūrybos stebuklų, širdyje nusprendžiau tikėti Dievą. (Dešinėje) Dabar tarnauju Betelyje