Ar tu esi dėkingas?
Vienuose Vakarų Afrikos misionierių namuose buvo šuo, vardu Tedis. Jei kas nors mesdavo šuniui mėsos gabalėlį, jis iškart prarydavo jį nepasigardžiavęs ir nesukramtęs. Lekuodamas nuo atogrąžų saulės, šuo laukdavo, kada jam numes kitą kąsnelį. Gavęs visą mėsos porciją, jis nusisukdavo ir nukiūtindavo.
Tedis niekada neparodydavo nė mažiausios padėkos už gautą maistą. Niekas ir nesitikėjo to. Juk jis tik šuo.
PAPRASTAI padėkos tikimasi iš žmonių, o ne iš gyvūnų. Dažniausiai mes būname nuvilti. Daugelis žmonių iš gyvenimo griebia, ką begali, ir dairosi pačiupti dar daugiau. Tai nestebina. Biblijoje išpranašauta, kad paskutinėmis dienomis žmonės bus nedėkingi (2 Timotiejui 3:1, 2).
Tačiau Dievo tarnai yra kitos dvasios. Jie klauso apaštalo Pauliaus, skatinusio bendratikius, patarimo: „Būkite dėkingi“ (Kolosiečiams 3:15).
Jehova yra dėkingas
Jehova Dievas rodo tobulą dėkingumo pavyzdį. Atkreipkime dėmesį, koks jo požiūris į ištikimus tarnus. Paulius buvo įkvėptas parašyti krikščionims žydams: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems“ (Žydams 6:10).
Yra gausybė Jehovos dėkingumo savo ištikimiems tarnams pavyzdžių. Jis laimino Abraomą daugybe tiesioginių palikuonių, kurių buvo „kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje“ (Pradžios 22:17, Brb red.). Atsidėkodamas Jobui už ištikimybę išbandymuose, Jehova ne tik grąžino jam prarastąjį turtą, bet davė „dvigubai“ (Jobo 42:10). Tūkstantmečiais Jehova savo elgesiu su žmonėmis įrodė, kokie teisingi yra žodžiai: „Viešpaties akys žiūri į visą žemę ir suteikia stiprybės tiems, kurie tiki jį tobula širdimi“ (2 Kronikų 16:9, ŠR).
Pagrindiniai Dievo bruožai yra dėkingumas ir noras apdovanoti tuos, kurie stengiasi vykdyti jo valią. Pripažinti tai — krikščionių tikėjimo pagrindas. Paulius rašė: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad... jo ieškantiems atsilygina“ (Žydams 11:6).
Jei Jehova rodytų šiurkščią kritišką dvasią, visi būtume pasmerkti. Labai seniai vienas psalmininkas pabrėžė: „Jei tu laikysi nusikaltimus atmintyje, Viešpatie, Viešpatie, kas išlaikys?“ (Psalmių 129:3, ŠR) Jehova nėra nedėkingas ar kritiškas. Jis brangina tuos, kurie jam tarnauja. Jis rodo dėkingumą.
Jėzus — didžiai dėkingas asmuo
Jėzus Kristus idealiai atspindėjo savo dangiškojo Tėvo savybes ir jautė dėkingumą žmonėms už tikėjimo darbus. Atkreipk dėmesį į vieną atsitikimą Jeruzalės šventykloje: „Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: ‛Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“ (Luko 21:1-4).
Materialiniu požiūriu auka buvo menka, ypač palyginus su turtingų aukotojų. Dauguma jų vargu ar pastebėjo našlę. Tačiau Jėzus pamatė ją. Jis suvokė, kokios jos aplinkybės. Jėzus pastebėjo tą moterį ir jautė jai dėkingumą.
Kitas atsitikimas buvo su turtinga moterimi Marija. Jėzui vaišinantis ji išpylė jam ant kojų ir galvos labai brangų kvapnų tepalą. Kai kurie ėmė piktintis jos poelgiu ir sakė, kad tepalą galima buvo parduoti ir padėti vargšams. Kaip reagavo Jėzus? Jis tarė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“ (Morkaus 14:3-6, 9; Jono 12:3).
Jėzus nepeikė ir neapgailestavo, kad brangus tepalas nebuvo panaudotas kitkam. Jis vertino dosnią Marijos meilės ir tikėjimo išraišką. Jos puikaus poelgio atminimui tas įvykis ir užrašytas Biblijoje. Tie bei kiti pasakojimai rodo, kad Jėzus buvo didžiai dėkingas žmogus.
Jei tu tarnauji Dievui, gali būti tikras, kad Jehova Dievas ir Jėzus Kristus labai vertina tavo pastangas remti tyrą garbinimą. Tai patraukia mus prie jų ir skatina būti dėkingus kaip ir jie.
Kritiška Šėtono dvasia
Pamąstykime apie nedėkingumo pavyzdį — Šėtoną Velnią. Būdamas nedėkingas, jis sukėlė pražūtingą maištą prieš Dievą.
Kritiška nepasitenkinimo dvasia skatino Šėtoną diegti ją kitiems. Pagalvok apie įvykius Edeno sode. Jehova sukūrė pirmuosius vyrą bei moterį, apgyvendino juos Rojaus sode ir tarė: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti.“ Bet buvo vienintelis apribojimas. Dievas pasakė: „Nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi“ (Pradžios 2:16, 17, Brb red.).
Tačiau greitai Šėtonas sukėlė nepasitikėjimą Jehova. Iš dalies jis norėjo, kad Ieva nebūtų dėkinga Jehovai ir taip paskui Šėtoną sukiltų prieš Dievą. „Ar tikrai Dievas pasakė: ‛Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ — paklausė Šėtonas (Pradžios 3:1, Brb red.). Šie žodžiai buvo aiški užuomina, kad Dievas nuslėpė kažką vertinga nuo Ievos, — tai, kas atvertų jai akis, ir ji būtų kaip Dievas. Užuot rodžiusi dėkingumą Jehovai už daugelį jai suteiktų palaimų, Ieva užsigeidė to, kas uždrausta (Pradžios 3:5, 6, Brb red.).
Gerai žinoma, kokios pražūtingos buvo pasekmės. Nors Ievai buvo duotas vardas, reiškiantis, kad ‛ji turėjo tapti visų gyvųjų motina’, pirmoji moteris, kitaip tariant, pasidarė mirtingųjų motina. Nuo Adomo visi žmonės paveldėjo nuodėmę, vedančią į mirtį (Pradžios 3:20, Brb red.; Romiečiams 5:12).
Sek Dievu ir Kristumi
Pagalvok, koks yra skirtumas tarp Šėtono ir Jėzaus. Šėtonas pavadintas „mūsų brolių kaltintoju, skundusiu juos mūsų Dievui dieną ir naktį“ (Apreiškimas 12:10). Jėzus „gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žydams 7:25, Brb red.).
Šėtonas kaltina Dievo tarnus. Jėzus vertina juos ir meldžia už juos. Būdami Kristaus sekėjai, krikščionys turi stengtis žvelgti į gerąsias kitų savybes, branginti ir vertinti vieni kitus. Taip darydami, jie parodys esą dėkingi Jehovai Dievui — didžiausiam dėkingo asmens pavyzdžiui (1 Korintiečiams 11:1).
[Iliustracija 17 puslapyje]
Jėzus išreiškė dėkingumą už gerą Marijos darbą