Nuo baisaus skurdo prie didžiausių lobių

PAPASAKOJO MANUELIS DE JĖZUS ALMEIDA

Gimiau 1916-ųjų spalį; buvau jauniausias iš 17 vaikų. Devyni vyresni mano broliai ir seserys mirė nuo ligų ir pusbadžiavimo, todėl niekad jų nemačiau. Mes, likę gyvi aštuoni vaikai, gyvenome kartu su tėvais nedideliame kaimelyje netoli Porto (Portugalija).

MAŽA svetainė ir vienas miegamasis — toks buvo mūsų varganas būstas. Geriamo vandens atsinešdavome iš šulinio, esančio maždaug už pusės kilometro; maisto gaminimo sąlygos buvo gana primityvios.

Paaugę vyresni broliai ėmė dirbti kukurūzų laukuose. Už jų uždirbtus pinigus šeima pirkdavo maisto. Brolių dėka aš vienintelis kurį laiką lankiau mokyklą. Nors gyvenome sunkiai, buvome labai ištikimi Katalikų bažnyčiai, tikėdamiesi, jog tai padės gyvenime.

Gegužės mėnesį bažnyčioje vykdavo pamaldos, vadinamos novena. Devynias dienas iš eilės anksti rytą, dar neprašvitus, eidavome į bažnyčią ir melsdavomės, tikėdamiesi sulaukti Dievo palaimų. Be to, manėme kunigą esant šventą žmogų, Dievo atstovą. Tačiau laikui bėgant mūsų požiūris pasikeitė.

Ieškau ko nors vertingesnio

Kai nebeįstengėme mokėti bažnyčios mokesčio, kunigas visai neatsižvelgė į mūsų sunkią finansinę padėtį. Toks jo požiūris mus prislėgė. Mano nuomonė apie bažnyčią pasikeitė iš esmės, tad sulaukęs 18 metų nusprendžiau palikti tėvus ir ieškoti ko nors geresnio nei darbas laukuose bei ginčai su bažnyčia. 1936-aisiais atvykau į Portugalijos sostinę Lisaboną.

Ten sutikau Edminiją. Nors buvau nusivylęs religija, bet pagal paprotį susituokėme katalikų bažnyčioje. 1939 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Per karą buvau atsakingas už 18-a sandėlių, tad kasdien į frontą išsiųsdavome iki 125 sunkvežimių su karo įranga.

Mane labai paveikė karo baisumai bei aktyvus Katalikų bažnyčios kišimasis į karo reikalus. Aš svarsčiau: ‛Ar iš tikrųjų Dievas rūpinasi žmonija? Kaip turėtume jį garbinti?’ Vėliau, 1954-aisiais, vienas pagyvenęs ponas, Jehovos Liudytojas, prakalbo mane dominusiom temom. Šis pokalbis pakeitė mano gyvenimą.

Sujaudintas biblinės vilties

Tas malonus vyriškis, Jozuė, paaiškino man, jog tik Dievo Karalystė gali išspręsti pasaulio problemas bei užtikrinti taiką ir saugumą (Mato 6:9, 10; 24:14). Jo žodžiai mane sujaudino, tačiau dėl savo ankstesnių religinių išgyvenimų nenorėjau sutikti su jo aiškinimais. Kai Jozuė pasiūlė studijuoti Bibliją, sutikau su sąlyga, jog jis neprašys pinigų ir nekalbės apie politiką. Jozuė sutiko ir laidavo, kad jo siūlomos studijos nemokamos (Apreiškimas 22:17).

Pasitikėjimas Jozue didėjo. Tad paprašiau jo to, ko troškau nuo jaunystės: „Ar galima būtų įsigyti Bibliją?“ Gavęs ją, pirmą kartą iš paties Kūrėjo Žodžio jaudindamasis skaičiau šiuos pažadus: „Pats Dievas bus su jais [žmonėmis]. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“! (Apreiškimas 21:3, 4)

Mane ypač paguodė Biblijos pažadai pašalinti skurdą bei ligas. Ištikimas vyras Elihuvas apie Dievą pasakė: „[Jis] parūpina apsčiai maisto“ (Jobo 36:31). Anot Biblijos, teisingai valdant Dievo Karalystei „nebus ten žmogaus, kurs sakytų: ‛Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24) Kaip meilingai Jehova Dievas rūpinasi žmonija! Mano susidomėjimas jo pažadais augo.

1954-ųjų balandžio 17 dieną pirmą kartą apsilankiau Jehovos Liudytojų sueigoje. Ji buvo ypatinga — Kristaus mirties Minėjimas. Nuo to laiko reguliariai lankiau sueigas. Netrukus kitiems žmonėms ėmiau skelbti apie tai, ką sužinojęs. Portugalijoje tais laikais kas mėnesį susirinkdavome netoli paplūdimio; per tas iškylas vykdavo krikštas. Praėjus septyniems mėnesiams nuo mūsų pirmojo pokalbio su Jozue, pasiaukojau Jehovai Dievui ir krikštijausi vandenyne.

1954-ųjų pradžioje Portugalijoje tebuvo apie šimtas Liudytojų. Tad labai reikėjo vyrų, kurie vadovautų skelbimo darbui. Kadangi greitai augau dvasiškai, netrukus gavau pareigas susirinkime. 1956 metais buvau paskirtas susirinkimo tarnu (taip tuomet vadinosi pirmininkaujantysis prižiūrėtojas) į antrąjį Jehovos Liudytojų susirinkimą Lisabonoje. Šiandien šiame mieste bei jo apylinkėse yra daugiau kaip šimtas susirinkimų.

Svetingumo nauda

Nors mudu su Edminija buvom neturtingi, mūsų durys visuomet buvo atviros krikščionims broliams. 1955-aisiais vienas pionierius (taip vadinami Jehovos Liudytojų visalaikiai evangelistai), keliaudamas iš Brazilijos į tarptautinį kongresą „Triumfuojanti Karalystė“ Vokietijoje, apsilankė Portugalijoje. Dėl sunkumų su transportu visam mėnesiui jis liko mūsų namuose. Kokią dvasinę naudą patyrėme būdami su juo!

Tuo metu mūsų namuose apsilankė ir pagrindinio Jehovos Liudytojų biuro Brukline (Niujorkas) nariai: Hugo Rymeris ir jo kambario draugas Čarlsas Aicheris. Jie pietaudavo su mumis ir sakydavo kalbas Portugalijos broliams. Tarsi ką tik išperėti viščiukai išžioję snapelius laukėme jų tiekiamo sultingo ir skanaus dvasinio maisto.

Jehovos Liudytojų keliaujantieji prižiūrėtojai taip pat apsistodavo pas mus. 1957-aisiais atvyko įsimintinas svečias — Alvaras Beirekočėja, Maroko filialo prižiūrėtojas, paskirtas aplankyti Portugalijos brolius ir juos padrąsinti. Jis dalyvavo mūsų namuose vykstančiose knygos studijose ir mes prikalbinome jį likti pas mus, kol bus Portugalijoje. Per mėnesį trukusį vizitą buvome labai palaiminti ir priaugome dvasiškai, o Alvaras pasitaisė fiziškai, nes mano brangioji Edminija gera virėja.

Baisus skurdas, kurį patyriau vaikystėje, gali palikti neišdildomą pėdsaką. Tačiau ėmiau suprasti, kad kuo daugiau duodame Jehovai ir jo ištikimiems tarnams, tuo labiau jis laimina. Ši tiesa nuolat pasitvirtindavo rodant svetingumą visiems, kuriems galėdavome.

1955-ųjų kongrese Porte buvo perskaitytas pranešimas apie tarptautinį Jehovos Liudytojų kongresą, vyksiantį 1958 metais Niujorko Jankių stadione. Šalies Karalystės salėse — tuomet jų tebuvo keletas — į atskiras dėžutes buvo dedamos aukos materialiai paremti kongresan vyksiančius Portugalijos delegatus. Ar galit įsivaizduoti mūsų džiaugsmą, kai mudu su žmona patekome tarp tų delegatų? Mes labai džiaugėmės, kad galėjome nuvykti į pagrindinį Jehovos Liudytojų biurą Brukline, kai lankėmės Jungtinėse Valstijose ir dalyvavome kongrese.

Persekiojimas

1962-aisiais Portugalijoje buvo uždraustas Jehovos Liudytojų skelbimo darbas, o misionieriai, tarp jų Erikas Britenas, Domenikas Pikonis, Erikas Bevridžas bei jų žmonos, išsiųsti iš šalies. Paskui uždrausta rengti sueigas Karalystės salėse, tad ėmėme slapta rinktis privačiuose namuose. Be to, Portugalijoje nebuvo galima rengti didelių kongresų. Todėl aš turėjau rūpintis transportu, kad krikščionys broliai ir seserys galėtų nuvykti į tokius kongresus kitose šalyse.

Didelei Liudytojų grupei surengti kelionę į kitas šalis buvo nelengva. Vis dėlto turint omenyje nuostabią dvasinę naudą, kurią gaudavo Portugalijos broliai, vertėjo stengtis. Dalyvaudami Šveicarijos, Anglijos, Italijos ir Prancūzijos kongresuose broliai stiprėjo dvasiškai! Be to, iš kongresų jie parsiveždavo literatūros. Per tuos metus daug kartų prašėme įregistruoti mus kaip religinę organizaciją, tačiau visi prašymai būdavo atmetami.

1962 metų pradžioje išsiuntus misionierius, slaptoji policija dar labiau stengėsi sustabdyti skelbimo darbą. Buvo suimta ir teisiama daugybė brolių bei seserų. Dokumentais paremti šių įvykių aprašymai buvo spausdinami šiame žurnale bei jo palydove — Atsibuskite!a

Tarp įkalintųjų už skelbimą buvo vienas pionierius, kuriam buvau paskelbęs gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Kadangi tarp jo daiktų policija rado ir mano adresą, buvau iškviestas ir tardomas.

Vėliau mano namuose apsilankė du policijos agentai. Jie konfiskavo Biblijos studijų vadovėlius bei 13 Biblijų. Agentai nesiliovė kibę prie mūsų: septynis kartus buvo atėję apieškoti. Jie kaskart mus kamantinėdavo.

Keletą kartų teismo bylose mane kvietė duoti parodymus Liudytojų naudai. Nors turėjau tik menką pasaulietinį išsilavinimą, Jehova suteikė tokios ‛išminties, kad negalėjo nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas priešininkas’ (Luko 21:15). Sykį teisėją taip nustebino mano parodymai, kad jis paklausė apie mano išsilavinimą. O kai pasakiau, jog baigiau tik keturias klases, visa teismo salė prapliupo juoktis.

Stiprėjant persekiojimams, daugėjo žmonių, atsiliepiančių į Karalystės žinią. 1962-aisiais Portugalijoje buvo mažiau kaip 1300 Liudytojų, o jau 1974 metais — daugiau nei 13000! 1967-ųjų gegužę buvau pakviestas tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Mano darbas buvo lankyti Jehovos Liudytojų susirinkimus ir stiprinti juos dvasiškai.

Džiaugiuosi didžiausiu turtu

1974-ųjų gruodį man teko privilegija darbuotis įregistruojant ir įteisinant Jehovos Liudytojų veiklą Portugalijoje. Kitais metais mudu su žmona tapome Jehovos Liudytojų Betelio šeimos nariais Estorilyje. Be to, buvau paskirtas Portugalijos filialo komiteto nariu.

Koks džiaugsmas užplūsta matant, kaip klesti skelbimo darbas Portugalijoje bei kitose mūsų filialo prižiūrimose teritorijose: Angoloje, Azorų salose, Kabo Verdėje, Madeiros saloje bei San Tomėje ir Prinsipėje! Jau daugelį metų džiūgaujame matydami Portugalijos misionierius, siunčiamus tarnauti į tas šalis, kur rodomas didžiulis susidomėjimas Karalystės žinia. Gera matyti, kad dabar tose šalyse yra per 88000 Karalystės skelbėjų, įskaitant daugiau kaip 47000 Portugalijoje! 1998 metais tose šalyse Minėjime dalyvavo daugiau nei 245000 žmonių; tai labai daug, palyginus su mažiau nei 200 1954-aisiais, kai tapau Liudytoju.

Mes su Edminija iš visos širdies pritariame Biblijos psalmininko žodžiams: „Viena diena [„Jehovos“, NW] kiemuose yra vertesnė, negu tūkstantis bet kur kitur“ (Psalmių 84:11 [84:10]). Prisimindamas savo vargingą pradžią ir lygindamas ją su dvasiniais turtais, kuriais nuo tada džiaugiuosi, jaučiuos kaip ir pranašas Izaijas: „Viešpatie, tu — mano Dievas, garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą, nes tu įvykdei nuostabius užmojus... Tu buvai stiprybė beturčiui, apsauga vargšui“ (Izaijo 25:1; 25:4, Brb red.).

[Išnaša]

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Viršuje: brolis Almeida Lisabonoje praneša apie ketinimą siųsti delegatus į 1958 metų Niujorko kongresą

Viduryje: demonstruojame tarnų sueigą tarptautiniame Paryžiaus kongrese „Taika žemėje“

Apačioje: išnuomoti autobusai pasiruošę vykti į srities kongresą Prancūzijoje

[Iliustracija 25 puslapyje]

Vadovauju rytiniam garbinimui Portugalijos filiale

[Iliustracija 25 puslapyje]

1988-aisiais atidarytas Portugalijos filialas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mus padrąsino iš Bruklino Betelio atvykusio brolio Hugo Rymerio kalbos

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su savo žmona