Ar nelygybę sumanė Dievas?

Vienu žodžiu atsakytume „ne“. Pažiūrėkime, kodėl.

DIEVAS norėjo, kad visi žmonės galėtų vienodai džiaugtis gyvenimu ir būti laimingi. Apie tai, kaip jis sukūrė žmogų, skaitome: „Tuomet Dievas tarė: ‛Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!’“ Baigęs kūrybos darbus žemėje, „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pradžios 1:26, 31).

Ar Dievas pavadintų šiandieninį pasaulį, kuriame klesti nelygybė, ‛labai geru’? Anaiptol, nes „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8). Sakoma, kad jis „nesantis šališkas“ ir kad „jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas“ (Pakartoto Įstatymo 10:17; 32:4; palygink Jobo 34:19). Apaštalas Paulius irgi priėjo išvadą: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35).

Dievas yra meilingas, bešališkas, teisingas, patikimas ir teisus, tad kaip jis galėjo sukurti žmones su nelygiomis prigimtinėmis teisėmis į laimę? Juk leisti žmonių diskriminaciją ir įtvirtinti pasaulyje nelygybę — tai nesuderinama su jo asmenybe. Jis norėjo, kad visi ‛gimtų laisvi, vienodai verti ir turėdami lygias teises’. Tačiau šiandieną taip nėra. Kodėl?

Nelygybės šaknys

Dievas, nors ir sukūrė žmones lygius, nenorėjo, kad jie būtų visais atžvilgiais vienodi. Galėjo skirtis talentai, interesai, asmenybės, visuomeninė padėtis bei autoritetas. Pavyzdžiui, vyras ir moteris nėra visokeriopai lygūs, nes Dievas sukūrė moterį „kaip papildymą“ vyrui (Pradžios 2:18, NW). Tėvų ir vaikų autoritetas akivaizdžiai skiriasi. Tačiau vyrai, moterys bei vaikai, nors ir skirtingi, — visi be išimties būtų galėję tenkinti savo pagrindinius poreikius ir mėgautis gerove. Tokią teisę jiems suteikė Dievas. Jie visi turėjo būti vienodai verti Dievo akyse.

Dievo dvasiniai sūnūs, sukurti anksčiau už žmones, irgi gavo skirtingas užduotis bei pareigas (Pradžios 3:24; 16:7-11; Izaijo 6:6; Judo 9). Tačiau visi jie galėjo tam tikrose ribose lygiateisiškai džiaugtis Dievo dovana — gyvenimu ir laime. Užtat jie žavingai atspindėjo Dievo bešališkumą.

Deja, vienas dvasinis asmuo nebuvo patenkintas Dievo bešališka tvarka. Jis užsimanė daugiau, nei buvo gavęs iš Dievo, ir troško aukštesnės, prakilnesnės padėties. Puoselėdamas savo blogą norą, jis ėmė varžytis su Jehova — Kūrėju, teisėtai turinčiu pačią aukščiausią valdžią visatoje. Tas maištingas Dievo dvasinis sūnus ilgainiui paskatino žmones reikalauti iš Dievo daugiau, negu Jis buvo davęs (Pradžios 3:1-6; palygink Izaijo 14:12-14). Taigi Jehovos dovana žmonijai — gyvenimas ir laimė grėsmingai susvyravo. Dvasinis maištautojas, Apreiškimo 20:2 vadinamas „Velniu ir Šėtonu“, ėmė diegti visuomenėje nelygybę.

Ar kada nors bus kitaip?

Vienu žodžiu atsakytume taip!

Tačiau kas, mūsų džiaugsmui, galėtų viską pakeisti? Žmonijos vadovai jau ilgus amžius stengiasi, kai kurie — labai nuoširdžiai. Tačiau jie nedaug ką laimi. Todėl apskritai žmonės mano, kad nerealu tikėtis nelygybę būsiant panaikintą. O Dievo požiūris, pasak Izaijo 55:10, 11, yra toks: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas.“

Kokia paguoda, kad Jehova Dievas paskelbė įgyvendinsiąs savo pradinį tikslą: suteiksiąs žmonėms vienodas galimybes gyventi ir būti laimingiems! Jis — tiesakalbis Dievas — įsipareigojo tesėti pažadą. Laimei, jis ne tik nori, bet ir gali ištesėti žodį. Kaip jis tai padarys?

Čia reikia prisiminti Karalystę, kurios Jėzus Kristus mokė savo sekėjus melsti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, ... teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Taip, Dievo Karalystė — Jehovos įrankis — „sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Danieliaus 2:44).

Dangaus Karalystei viešpataujant formuosis nauja žmonių visuomenė. Apaštalas Jonas apie tai rašė paskutinėje Biblijos knygoje, Apreiškime: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko“ (Apreiškimas 21:1). Nebebus jokios bjaurios nelygybės: skurdo, ligų, neišprusimo, diskriminacijos nei jokių kitų bėdų.a

Jau daugiau kaip šimtą metų Jehovos Liudytojai stengiasi atkreipti žmonių dėmesį į tą Karalystę (Mato 24:14). Platindami spaudinius ir gyvu žodžiu jie supažindina žmones su Dievo tikslais, aprašytais Biblijoje. Jų pasaulinis mokymo darbas ne tik duoda žmonėms viltį, kad ateityje viešpataus lygybė ir laimė, bet jau dabar tramdo įsisiautėjusią nelygybę. Pažiūrėkime, kaip.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Dievas norėjo, kad visi žmonės galėtų vienodai džiaugtis gyvenimu ir būti laimingi