Man Jehova — maloningas Dievas

PAPASAKOJO JONAS ANDRONIKAS

Buvo 1956-ieji. Praėjus vos devynioms dienoms po savo vestuvių stojau prieš apeliacinį teismą Komotinio mieste (šiaurės Graikija). Tikėjausi, kad man bus panaikinta 12 mėnesių bausmė, skirta už Dievo Karalystės skelbimą. Apeliacinio teismo nuosprendis — šeši mėnesiai kalėjimo — sudaužė tą viltį ir pasirodė esąs tik pradžia ilgos išbandymų virtinės. Tačiau per visą tą laiką Jehova man buvo maloningas Dievas.

KAI gimiau 1931-ųjų spalio 1-ąją, mūsų šeima gyveno Kavalos mieste, buvusiame Makedonijos Neapolyje, kuriame apaštalas Paulius lankėsi savo antrosios misionieriškos kelionės metu. Mama tapo Jehovos Liudytoja, kai man buvo penkeri. Nors beveik neraštinga, ji darė visa, ką galėjo, kad įdiegtų man meilę Dievui bei jo baimę. Tėvas buvo nepaprastai konservatyvus žmogus ir užsispyręs laikėsi Graikų stačiatikių tradicijų. Jis nesidomėjo Biblijos tiesa ir priešinosi mano motinai, dažnai griebdamasis smurto.

Taigi augau pasidalijusioje šeimoje. Tėvas mušė bei užgauliojo motiną, o galiausiai visai paliko mus. Nuo pat ankstyvos vaikystės mama mane su maža sesute vesdavosi į krikščionių sueigas. Tačiau, kai sulaukiau 15 metų, jaunatviški troškimai ir nepriklausomybės dvasia atitraukė mane nuo Jehovos Liudytojų. Nepaisydama to, mama labai stengėsi man padėti, dėl manęs praliejo gausybę ašarų.

Dėl skurdo bei palaido gyvenimo aš sunkiai susirgau ir turėjau išgulėti lovoje daugiau kaip tris mėnesius. Tuo metu vienas labai nuolankus brolis, padėjęs motinai pažinti tiesą, įžvelgė mano nuoširdžią meilę Dievui. Jis jautė, jog man galima padėti pasveikti dvasiškai. Kiti jam sakė: „Tu veltui gaišti laiką stengdamasis pagelbėti Jonui — jis niekada nebegrįš prie dvasinių dalykų.“ Tačiau šio brolio kantrybė ir atkaklumas davė vaisių. 1952-ųjų rugpjūčio 15-ąją, būdamas 21-erių, aš parodžiau pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu.

Jaunavedys, bet įkalintas

Po trejų metų susipažinau su Marta, dvasinga seserimi, turinčia nuostabių savybių, ir netrukus mes susižadėjome. Vieną dieną iš tiesų buvau nustebintas, kai Marta pasakė man: „Šiandien ketinu skelbti po namus. Ar norėtum eiti su manimi?“ Iki tol dar niekada nebuvau taip skelbęs, nes daugiausia liudydavau neformaliai. Tuomet skelbimo veikla Graikijoje buvo uždrausta, ir teko darbuotis pogrindyje. Todėl netrūko areštų, teismų bei griežtų kalėjimo bausmių. Tačiau negalėjau pasakyti ‛ne’ savo sužadėtinei!

1956-aisiais Marta tapo mano žmona. Praėjus devynioms dienoms po mūsų vestuvių, Komotinio apeliacinis teismas paskelbė man nuosprendį kalėti šešis mėnesius. Mano atmintyje vėl iškilo klausimas, kurį anksčiau buvau uždavęs vienai krikščionei, savo mamos draugei: „Kaip aš galiu įrodyti esąs tikras Jehovos Liudytojas? Man niekada nebuvo progos išmėginti savo tikėjimą.“ Atėjusi kalėjiman manęs aplankyti, ta sesuo priminė man tai ir pasakė: „Dabar tu gali parodyti Jehovai, kaip jį myli. Tai tavo užduotis.“

Sužinojęs, jog mano advokatas bandė surinkti pinigų, kad būčiau paleistas iš kalėjimo už užstatą, pasakiau jam, jog norėčiau atsėdėti visą paskirtą laiką. Kaip džiaugiausi baigiantis šešių mėnesių įkalinimui: du mano kalėjimo draugai priėmė tiesą! Vėlesniais metais dėl gerosios naujienos ne kartą stojau prieš teismą.

Pasirinkimas, dėl kurio niekada neapgailestavome

1959-aisiais, praėjus porai metų po mano išlaisvinimo, ėjau susirinkimo tarno, arba pirmininkaujančiojo prižiūrėtojo, pareigas; tais pačiais metais mane pakvietė į Karalystės tarnybos mokyklą, skirtą pasitobulinti susirinkimų vyresniesiems. Tačiau tuo laiku man pasiūlė nuolatinę vietą valstybinėje ligoninėje, — darbą, kuris suteiktų ekonomines garantijas man bei šeimai. Ką turėčiau pasirinkti? Anksčiau laikinai dirbau toje ligoninėje trejetą mėnesių, ir direktorius buvo labai patenkintas mano darbu, tačiau, atėjus pakvietimui į mokyklą, jis net neleido pasiimti nemokamų atostogų. Maldingai apsvarstęs tą padėtį, nusprendžiau Karalystės interesams skirti pirmąją vietą ir atsisakiau siūlomo darbo (Mato 6:33).

Maždaug tuo pačiu metu mūsų susirinkimą aplankė srities bei rajono prižiūrėtojai. Dėl nuolatinio Graikų stačiatikių dvasininkijos bei valdžios priešiškumo sueigas reikėdavo rengti slaptai privačiuose namuose. Po vienos tokios sueigos srities prižiūrėtojas priėjo prie manęs ir paklausė, ar esu galvojęs apie visalaikę tarnybą. Jo pasiūlymas palietė jautriausią širdies kertelę, nes tai buvo mano svajonė nuo pat krikšto. „Labai norėčiau“, — atsakiau. Tačiau jau turėjau pareigą auginti dukrą. Brolis pasakė man: „Pasitikėk Jehova ir jis padės įgyvendinti tavo planus.“ Neapleisdami savo šeimyninių pareigų, mudu su žmona taip viską sutvarkėme, kad 1960-ųjų gruodį pradėjau tarnauti specialiuoju pionieriumi rytų Makedonijoje. Tuomet visoje šalyje tebuvo penki, įskaitant mane, specialieji pionieriai.

Praėjus vieneriems specialiosios tarnybos metams, Atėnų filialas pakvietė mane dirbti keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Kai mėnesį pasitobulinęs šioje tarnybos srityje grįžau namo, dar tebesidalijant įspūdžiais su Marta, mane aplankė didelės mangano kasyklos direktorius. Buvau pakviestas dirbti išgryninimo skyriaus vadovu, be to pasiūlyta ilgalaikė penkerių metų sutartis, puikus namas bei automobilis. Jis leido pagalvoti dvi dienas.Vėl nė kiek nedvejodamas meldžiau Jehovos: „Štai aš, siųsk mane!“ (Izaijo 6:8) Žmona visiškai pritarė apsisprendimui. Pasitikėdami Dievu pradėjome keliaujamąjį darbą, ir Jehova, būdamas maloningas, niekada mūsų neapvylė.

Tarnaujame nepaisydami sunkumų

Nors patyrėme ekonominių sunkumų, nenuleidome rankų, ir Jehova aprūpindavo būtiniausiais dalykais. Iš pradžių keliavau į susirinkimus nedideliu motociklu — juo nuvažiuodavau iki 500 kilometrų. Daug kartų buvau patekęs į keblią padėtį; įvyko kelios avarijos. Vieną žiemą, grįždamas iš susirinkimo, važiavau per ištvinusį upelį. Variklis užgeso, ir aš sušlapau iki kelių. Po to sprogo motociklo padanga. Man padėjo pro šalį važiavęs žmogus; jis turėjo pompą, tad galėjau pasiekti artimiausią kaimą, kur susiremontavau padangą. Galiausiai trečią valandą ryto, sušalęs ir pavargęs, pasiekiau namus.

Kitą kartą, važiuojant iš vieno susirinkimo į kitą, motociklas slydo ir persirėžiau kelį. Kelnės suplyšo ir permirko krauju. Kitų kelnių neturėjau, todėl tą vakarą kalbą sakiau mūvėdamas kelnėmis, kurias pasiskolinau iš vieno brolio, nors šios man buvo gerokai per didelės. Tačiau sunkumai neatvėsino mano troškimo tarnauti Jehovai ir mylimiems broliams.

Kito nelaimingo atsitikimo metu buvau smarkiai sužalotas: lūžo ranka ir buvo išmušti priekiniai dantys. Tai atsitiko, kai pas mus lankėsi mano sesuo, ne Liudytoja, gyvenanti Jungtinėse Valstijose. Ji padėjo man nusipirkti automobilį ir tai buvo didelis palengvinimas. Kai broliai iš Atėnų filialo sužinojo apie tą avariją, jie atsiuntė padrąsinantį laišką, kuriame, be kita ko, parašė žodžius iš Romiečiams 8:28: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“ Šis patikinimas mano gyvenime pasitvirtino daugybę kartų!

Malonus netikėtumas

1963-iaisiais su specialiuoju pionieriumi darbavausi viename kaime, kur žmonės menkai domėjosi. Mes nusprendėme skelbti atskirai, priešingose gatvės pusėse. Prie vieno namo, vos pabeldus, moteris skubiai įtraukė mane į vidų, uždarė ir užrakino duris. Suglumau, nesupratęs, kas atsitiko. Netrukus ji pakvietė ir specialųjį pionierių. Tada tarė: „Ššš! Nekrutėkite!“ Netrukus lauke išgirdome piktus balsus. Žmonės ieškojo mūsų. Kai viskas nurimo, ponia paaiškino: „Padariau tai, kad apsaugočiau jus. Aš jus gerbiu, nes tikiu, jog esate tikri krikščionys.“ Mes nuoširdžiai jai padėkojome ir išėjome, palikę daugybę literatūros.

Po keturiolikos metų srities kongrese Graikijoje prie manęs priėjo kažkokia moteris ir paklausė: „Broli, ar prisimeni mane? Aš — ta pati moteris, kuri jus apsaugojo nuo priešininkų, kai buvote atvykę skelbti į mūsų kaimą.“ Ji imigravo į Vokietiją, studijavo Bibliją ir bendravo su Jehovos tauta. Dabar visa jos šeima jau buvo pažinusi tiesą.

Iš tikrųjų per tuos metus mes džiaugėmės daugybe „lydimųjų laiškų“ (2 Korintiečiams 3:1). Nemažai žmonių, kuriems turėjome privilegiją padėti įgyti Biblijos tiesos pažinimą, dabar tarnauja vyresniaisiais, tarnybiniais padėjėjais bei pionieriais. Kaip nuostabu matyti, kad saujelė skelbėjų tuose rajonuose, kuriuose tarnavau septintojo dešimtmečio pradžioje, išaugo į daugiau kaip 10000 Jehovos garbintojų būrį. Visa garbė tenka maloningajam Dievui, kuris panaudoja mus savo nuožiūra.

„Ligos patale“

Per visą laikotarpį, mudviejų praleistą keliaujamajame darbe, Marta pasirodė esanti nuostabi pagalbininkė, visuomet išlaikiusi džiaugsmingą požiūrį. Tačiau 1976-ųjų spalį ji sunkiai susirgo ir iškentė skausmingą operaciją. Abiejų kojų paralyžius prikaustė ją prie invalidų vežimėlio. Kaip mums užteko lėšų bei emocinių jėgų? Tik pasitikėdami Jehova patyrėme, kokia meilinga ir dosni jo ranka. Kai išvykau tarnauti į Makedoniją, Marta dėl fizioterapijos pasiliko vieno brolio namuose Atėnuose. Ji skambindavo man ir drąsindavo: „Man viskas gerai. Tu ir toliau darbuokis, o aš, kai tik galėsiu judėti, lydėsiu tave invalido vežimėlyje.“ Būtent taip ji ir darė. Mūsų mylimi broliai iš Betelio siuntė mums daug viltingų laiškų. Martai jie vis primindavo žodžius iš Psalmių 41:4: „Viešpats padės jam ligos patale, — išgydys ligonio negalias.“

Dėl tokių didelių sveikatos problemų 1986-aisiais buvo nuspręsta, jog man geriausia būtų tarnauti specialiuoju pionieriumi Kavaloje, kur gyvenu netoli savo brangios dukters šeimos. Mano brangioji Marta mirė praėjusį kovą. Ji liko ištikima iki galo. Kai broliai jos, sunkiai sergančios, klausdavo: „Kaip jautiesi?“ — ji paprastai atsakydavo: „Puikiai, nes palaikau artimus ryšius su Jehova!“ Kai ruošdavomės sueigoms ar gaudavome viliojančių pasiūlymų tarnauti rajonuose, kur pjūtis didelė, Marta sakydavo: „Džonai, vykime tarnauti, kur didesnis poreikis.“ Ji niekada neprarado uolios dvasios.

Prieš kelis metus ir mano sveikata sušlubavo. 1994-ųjų kovą gydytojai nustatė labai sunkią širdies ligą. Būtinai reikėjo operacijos. Ir vėl pajutau mylinčią Jehovos ranką, — ji palaikė mane tuo sunkiu laikotarpiu. Niekada nepamiršiu rajono prižiūrėtojo maldos, kurią jis kalbėjo prie mano lovos, pasibaigus intensyvios terapijos kursui, taip pat Minėjimo, surengto čia pat ligoninės palatoje su keturiais ligoniais, parodžiusiais šiokį tokį domėjimąsi tiesa.

Jehova — mūsų pagalba

Laikas bėga, ir mūsų kūnas silpsta, bet dvasia atsinaujina per studijas bei tarnybą (2 Korintiečiams 4:16). Nuo to laiko, kai pasakiau: „Štai aš, siųsk mane!“, praėjo 39 metai. Tai buvo laimingas, teikiantis pasitenkinimo gyvenimas. Taip, kartais jaučiuosi esąs „silpnas ir beturtis“, tačiau tada galiu su pasitikėjimu sakyti Jehovai: „Tu esi mano pagalba ir išgelbėjimas“ (Psalmių 40:18). Iš tikrųjų man jis — maloningas Dievas.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Marta 1956-aisiais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Uostas Kavaloje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Marta 1997-aisiais