Skaitytojų klausimai

Koks Jehovos Liudytojų požiūris į balsavimą?

Biblijoje išdėstyti aiškūs principai, padedantys Dievo tarnams turėti šiuo klausimu tinkamą požiūrį. Tačiau čia nerasime principo, kuris apskritai draustų balsuoti. Pavyzdžiui, nėra priežasties, dėl kurios direktorių taryba negalėtų balsuoti priimdama sprendimą, turintį įtakos jų įmonei. Jehovos Liudytojų susirinkimai dažnai sprendžia dėl sueigų laiko bei susirinkimo lėšų panaudojimo balsuodami rankų pakėlimu.

Tačiau kaip dėl balsavimo politiniuose rinkimuose? Žinoma, kai kuriose demokratinėse šalyse rinkimų dieną neina balsuoti net 50 procentų gyventojų. Jehovos Liudytojai netrukdo kitiems naudotis savo teise balsuoti ir niekaip neagituoja prieš politinius rinkimus. Jie gerbia valdžias, deramai išrinktas per tokius rinkimus, ir paklūsta joms (Romiečiams 13:1-7). Kiekvienas Jehovos Liudytojas pagal Biblijos išlavintą sąžinę ir pareigos Dievui bei valstybei supratimą pats nusprendžia, ar jam rinkimuose balsuoti už kurį nors iškeltą kandidatą (Mato 22:21; 1 Petro 3:16). Priimdami asmeninį sprendimą, Liudytojai apsvarsto keletą veiksnių.

Pirma, Jėzus Kristus pasakė apie savo pasekėjus: „Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jono 17:14, NTJ). Jehovos Liudytojai atsakingai žiūri į šį principą. Jie „nepriklauso pasauliui“, tad politinių reikalų atžvilgiu laikosi neutralumo (Jono 18:36).

Antra, apaštalas Paulius vadino save Kristaus „pasiuntiniu“ savo laikų žmonėms (Efeziečiams 6:20; 2 Korintiečiams 5:20). Jehovos Liudytojai tiki, jog Jėzus Kristus dabar yra vainikuotas Dievo dangiškosios Karalystės Karalius, ir jie, kaip pasiuntiniai, privalo tai skelbti tautoms (Mato 24:14; Apreiškimas 11:15). Iš pasiuntinių reikalaujama, kad jie būtų neutralūs ir nesikištų į vidaus reikalus tų šalių, į kurias yra pasiųsti. Kaip Dievo dangiškosios Karalystės atstovai, Jehovos Liudytojai irgi jaučia pareigą nesikišti į politiką tų šalių, kuriose gyvena.

Trečia svarstytina aplinkybė yra ta, kad žmogus, dalyvaująs renkant kokį nors asmenį į vienokį ar kitokį postą, gali tapti atsakingas už pastarojo veiksmus. (Palygink 1 Timotiejui 5:22.) Krikščionys turi gerai pasvarstyti, ar jie nori užsikrauti ant pečių tą atsakomybę.

Ketvirta, Jehovos Liudytojai labai vertina savo krikščionišką vienybę (Kolosiečiams 3:14). Kai religijos įsipainioja į politiką, dažnai jų nariai tarpusavyje susiskaldo. Sekdami Jėzumi Kristumi, Jehovos Liudytojai vengia veltis į politiką ir taip išlaiko savo krikščionišką vienybę (Mato 12:25; Jono 6:15; 18:36, 37).

Galiausiai penkta, nesikišimas į politiką suteikia Jehovos Liudytojams laisvę kalbėti apie svarbią Karalystės naujieną su įvairių politinių įsitikinimų žmonėmis (Žydams 10:35).

Turėdami omenyje aukščiau aptartus Rašto principus, daugelyje šalių Jehovos Liudytojai patys nusprendžia nedalyvauti politiniuose rinkimuose, ir teisę taip apsispręsti jiems suteikia tos šalies įstatymas. Tačiau kaip tada, jei įstatymas reikalauja, kad piliečiai balsuotų? Tokiu atveju kiekvienas Liudytojas, remdamasis Biblija, turi sąžiningai nuspręsti, kaip pasielgti. Jei kas nors nusprendžia eiti į balsavimo kabiną, tai — jo reikalas. Ką jis ten daro, lieka tarp jo ir Kūrėjo.

1950 metų lapkričio 15 dienos Sargybos bokšto numeryje (445—446 puslapiai, anglų k.) sakoma: „Jei ciesorius verčia piliečius balsuoti..., [Liudytojai] gali eiti į rinkimus ir užeiti į balsavimo kabinas. Jos yra tam, kad žmonės užeitų pažymėti rinkimų biuletenio ar parašyti savo nuomonės. Balsuotojai su savo rinkimų biuleteniais daro kas jiems patinka. Taigi čia, Dievo akivaizdoje, jo Liudytojai turi elgtis pagal jo įsakymus ir pagal savo tikėjimą. Nurodinėti jiems, ką daryti su rinkimų biuleteniais, nėra mūsų pareiga.“

Kaip tada, jei krikščionės netikintis vyras primygtinai reikalauja, kad ji atvyktų balsuoti. Na, ji pavaldi savo vyrui, kaip krikščionys pavaldūs aukštesniosioms valdžioms (Efeziečiams 5:22; 1 Petro 2:13-17). Jei ji paklūsta savo vyrui ir eina į balsavimo kabiną, tai — jos asmeninis sprendimas, ir niekas neturėtų jos kritikuoti. (Palygink Romiečiams 14:4.)

O kaip tose šalyse, kuriose įstatymas balsuoti neįpareigoja, tačiau neinantiems į balsavimo kabinas rodomas priešiškumas, o kartais net gresia smurtas? Arba kaip tada, jei žmonės, nors ir neįpareigoti balsuoti pagal įstatymą, griežtai baudžiami, jei neina į balsavimo kabiną? Šiomis bei panašiomis aplinkybėmis krikščionis turi apsispręsti pats. „Kiekvienam reikės nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5).

Gali būti žmonių, kurie pasipiktina matydami, jog jų šalyje per rinkimus vieni Jehovos Liudytojai eina į balsavimo kabinas, kiti — ne. Jie gali sakyti: ‛Jehovos Liudytojai nedarnūs.’ Tačiau žmonės turėtų suprasti, kad atskirais sąžinės klausimais, tokiais kaip šis, kiekvienas krikščionis turi pats apsispręsti Jehovos Dievo akivaizdoje (Romiečiams 14:12).

Kokius asmeninius sprendimus įvairiomis aplinkybėmis bepriimtų Jehovos Liudytojai, jiems rūpi išsaugoti savo krikščionišką neutralumą ir laisvę kalbėti. Visais atvejais jie pasikliauja, jog Jehova Dievas juos sustiprins, suteiks išminties ir neleis niekaip kompromituoti savo tikėjimo. Tuo Liudytojai parodo pasitikėjimą psalmininko žodžiais: „Esi man ir uola, ir tvirtovė, — vesi ir saugosi mane dėl savo vardo“ (Psalmių 31:4).