Gyvenimo istorija

Jehova būtinai atlygina savo ištikimiesiems

PAPASAKOJO VERNONAS DUNKOMAS

Baigęs valgyti vėlyvą vakarienę, senu įpročiu prisidegiau cigaretę. Žmonos Ailinos paklausiau: „Kaip sueiga šį vakarą?“

MINUTĖLĘ patylėjusi ji prabilo: „Buvo perskaitytas laiškas apie naujus paskyrimus. Paminėjo ir tavo vardą. Tau pavesta rūpintis garso aparatūra. Paskutinis laiško sakinys skambėjo taip: ‛Jei kas nors iš paskirtų brolių vartoja tabaką, privalo parašyti Bendrijai ir pranešti, kad negalės priimti paskyrimo.’“a Palengva, bet ryžtingai tariau: „O, štai kaip!“

Sukandau dantis ir užgesinau cigaretę peleninėje. „Nežinau, kodėl man skyrė šią užduotį, bet dar nesu atsisakęs nė vienos ir neketinu atsisakyti.“ Ryžausi daugiau neberūkyti. Šis sprendimas buvo labai reikšmingas mano, kaip krikščionies ir muzikanto, gyvenime. Leiskite papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo.

Vaikystė ir jaunystė

Gimiau 1914-ųjų rugsėjo 21-ąją Toronte, Kanadoje, ir buvau vyriausias sūnus. Mus, keturis berniukus ir dvi mergaites, augino mieli ir darbštūs tėvai, Vernonas ir Laila. Jaunesnis už mane buvo Jorkas, paskui Orlandas, Duglasas, Ailina ir Koral. Kai tebuvau devynerių, mama įdavė man smuiką ir nuvedė mokytis į Hario muzikos mokyklą. Sunkiai sudūrėme galą su galu, bet tėvai įstengė sumokėti už transportą ir mokslą. Vėliau studijavau muzikos teoriją ir harmoniją Toronto Karališkojoje konservatorijoje, o sulaukęs 12 metų dalyvavau miesto rečitalio konkurse Massey salėje, prestižinėje muzikos auditorijoje. Mane paskelbė konkurso nugalėtoju ir padovanojo gerą smuiką aligatoriaus odos dėkle.

Ilgainiui išmokau groti pianinu ir kontrabosu. Dažnai su grupe muzikantų penktadienio ir šeštadienio vakarais grodavau mažuose sambūriuose bei studentų šokiuose. Per vienus šokius ir susipažinau su Ailina. Paskutinius metus mokydamasis vidurinėje mokykloje, grojau keliuose miesto orkestruose. Kai baigiau mokslus, mane pakvietė groti Ferdžio Maurio orkestre. Iki 1943 metų tai buvo pastovus, gerai apmokamas darbas.

Sužinau apie Jehovą

Tėvai Biblijos tiesą išgirdo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai tėtis Toronto centre įrenginėjo universalinės parduotuvės vitrinas. Per pietų pertraukėles jis klausydavo, apie ką kalbasi kiti du bendradarbiai, Biblijos tyrinėtojai (taip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai), o vakare parėjęs namo pasakodavo mamai. Po keliolikos metų, 1927-aisiais, Biblijos tyrinėtojai surengė didelį kongresą Toronte, Kanados Nacionalinio parodų parko Koliziejuje. Mūsų namas stovėjo tiktai už dviejų kvartalų nuo vakarinio įėjimo į parką, ir mes apnakvindinome 25 žmones iš Ohajo valstijos (JAV).

Paskui viena Biblijos tyrinėtoja, Ada Bletso, ėmė dažnai lankytis pas mamą ir vis atnešdavo naujos literatūros. Vieną dieną ji pasakė: „Ponia Dunkom, jau kurį laiką nešu jums literatūrą. Ar bent ką paskaitėte?“ Mama, nors ir augino šešis vaikus, nuo tos dienos nusprendė skaityti žurnalus ir jau niekada nepadėjo jų į šalį. O manęs literatūra nedomino. Stengiausi baigti mokyklą ir buvau pasinėręs į muziką.

1935 metų birželį mudu su Ailina susituokėme anglikonų bažnyčioje. Aš palikau Jungtinę Bažnyčią būdamas 13 metų ir nuo tada nepriklausiau jokiai religinei bendruomenei, tad santuokos registre parašiau esąs Jehovos liudytojas, nors dar nebuvau toks.

Ketindami turėti vaikų ir norėdami būti geri tėvai, ėmėme drauge skaityti Naująjį Testamentą. Deja, greit sutrukdė kiti reikalai. Mes vėl stengėmės skaityti, bet veltui. Per 1935-ųjų Kalėdas gavome supakuotą dovanėlę — knygą Arpa Dievo (Dievo arfa). Žmona tarė: „Oho, kokią keistą Kalėdų dovaną atsiuntė tavo motina!“ Vis dėlto kai išėjau į darbą, ji sėdo skaityti knygos ir susidomėjo. Kurį laiką aš apie tai nieko nežinojau. Mūsų noras auginti vaikus neišsipildė. Dukrelė, gimusi 1937-ųjų vasario 1-ąją, mirė. Kaip mes sielvartavome!

Tuo laiku mano šeima uoliai dirbo skelbimo darbą ir aš sužinojau, kad tėtis buvo vienintelis Karalystės skelbėjas šeimoje, dar niekam neužprenumeravęs žurnalo „Nuraminimas“ (dabar Atsibuskite!). Toks buvo lauko tarnybos tikslas tą mėnesį. Nors nebuvau skaitęs jokių Bendrijos leidinių, pasigailėjau jo ir sakiau: „Gerai, tėti, užprenumeruok man ir neatsiliksi nuo kitų.“ Vasarą orkestras išvyko groti iš miesto į kurortą. „Nuraminimas“ ateidavo paštu. Rudenį orkestras vėl grįžo į Torontą. Žurnalai pasiekdavo mus ir nauju adresu, o aš dar nė vieno nebuvau išpakavęs.

Per vienas Kalėdų atostogas pažvelgiau į žurnalų krūvą ir tariau sau, kad jeigu už juos sumokėjau, turėčiau bent kelis paskaityti ir pažiūrėti, apie ką jie. Pats pirmas, kurį atsiverčiau, padarė man didelį įspūdį. Čia buvo demaskuojamos to meto politinės intrigos ir korupcija. Ėmiau pasakoti kitiems muzikantams, ką skaičiau. Tačiau jie užginčijo mano žodžius ir aš turėjau dar daugiau skaityti, kad galėčiau apginti savo požiūrį. Nejučiomis pradėjau liudyti apie Jehovą. Nuo to laiko nuolat skaitau nuostabius biblinius leidinius, tiekiamus „ištikimo ir protingo vergo“ (Mato 24:45, Jr).

Nors visą savaitę daug dirbdavau, sekmadieniais su Ailina ėmiau lankyti sueigas. 1938 metais, kai vieną sekmadienį atvykome į sueigą, su mumis pasisveikino dvi pagyvenusios seserys ir viena pasakė: „Jaunasis broli, ar dar nestojai Jehovos pusėn? Juk žinai, kad Armagedonas čia pat!“ Aš žinojau, kad Jehova yra vienintelis tikrasis Dievas, ir buvau įsitikinęs, jog tai jo organizacija. Norėjau jai priklausyti, tad 1938-ųjų spalio 15-ąją pasikrikštijau. Ailina krikštijosi maždaug po šešių mėnesių. Džiaugiuosi, kad visi iš mano šeimos tapo pasiaukojusiais Jehovos tarnais.

Kaip miela man buvo bendrauti su Dievo tautos žmonėmis! Netrukus čia jaučiausi kaip namie. Jeigu pats negalėdavau dalyvauti sueigoje, prašydavau apie ją papasakoti. Tas vakaras, kurį iš pradžių minėjau, buvo labai reikšmingas man Jehovos tarnyboje.

Didelių permainų laikas

Mūsų gyvenimas labai pasikeitė 1943-iųjų gegužės 1-ąją. Prieš tai, 1942-ųjų rugsėjį, mes pirmąkart dalyvavome dideliame sambūryje — Teokratiniame naujojo pasaulio kongrese Klivlende, Ohajo valstijoje. Siaučiant baisiam pasauliniam karui, kurio ir galo nebuvo matyti, brolis Noras, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas, drąsiai pasakė labai įdomią kalbą „Ar galima ilgalaikė taika?“ Gerai prisimename, kaip jis, remdamasis Apreiškimo knygos 17 skyriumi, paaiškino, kad pasibaigus karui bus taikus laikotarpis, per kurį atliksime didelį skelbimo darbą.

Labiausiai mus paveikė ankstesnė brolio Noro kalba „Iftachas ir jo priesaika“. Buvo pranešta, kad reikia daugiau pionierių! Mudu su Ailina susižvalgėme ir sutartinai tarėme (kartu su daugybe kitų dalyvių): „Čia kalba apie mus!“ Tuojau ėmėme kurti planus imtis šio svarbesnio darbo.

Jehovos liudytojų veiklą Kanadoje uždraudė 1940-ųjų liepos 4 dieną. Ir 1943-iųjų gegužės 1-ąją, kai pradėjome tarnauti pionieriais, dar nebuvo leidžiama liudyti apie Jehovą ir siūlyti Bendrijos literatūrą lauko tarnyboje. Krikščioniškoje tarnyboje mes nešiojomės tiktai asmeninius Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimo egzempliorius. Kai atvykome į Pari Saundą (Ontarijo provincija), pirmąją pionieriškos tarnybos paskyrimo vietą, po keleto dienų filialas atsiuntė patyrusį pionierių Stiuartą Maną darbuotis drauge su mumis. Kaip meilingai mumis pasirūpino! Brolis Manas buvo malonaus, linksmo būdo. Mes mokėmės iš jo ir smagiai leidome laiką. Kai Bendrija paskyrė mus į Hamiltono miestą, jau vedėme nemažai Biblijos studijų. Nors jau nebebuvau šaukiamojo amžiaus jaunuolis, netrukus mane pašaukė į karinę tarnybą. Atsisakiau eiti į kariuomenę ir 1943-iųjų gruodžio 31-ąją buvau suimtas. Sutvarkius teismo formalumus, patekau į alternatyvios tarnybos stovyklą ir prabuvau ten iki 1945-ųjų rugpjūčio.

Kai tik išėjau į laisvę, mudu su Ailina gavome paskyrimą tarnauti pionieriais Kornvalyje (Ontarijo provincija). Bendrijos teisinis skyrius netrukus pasiuntė mus į Kvebeką su specialia užduotimi padėti teismuose. Kvebeke tuo metu viešpatavo Duplesi ir Jehovos liudytojai buvo ypač aršiai persekiojami. Kiekvieną savaitę daugelį kartų skubėdavau į keturis teismo rūmus pagelbėti broliams. Tie jaudinantys įvykiai stiprino mūsų tikėjimą.

Po Klivlendo kongreso 1946-aisiais mus paskyrė rūpintis rajono ir srities reikalais, tad drauge su žmona keliavome po visą Kanadą. Įvykiai rutuliojosi sparčiai. 1948-aisiais mus pakvietė į 11-ąją Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos klasę, kurioje iš 108 studentų 40 buvo pateptieji. Mums dėstė Albertas Šrėderis ir Maksvelas Frendas. Bendraudami su daugybe ilgamečių Jehovos tarnų tikrai praturtėjome dvasiškai!

Vieną dieną mus aplankė brolis Noras iš Bruklino. Savo kalboje jis paminėjo, kad reikia 25 savanorių mokytis japonų kalbos. Pasisiūlė visi 108! Pačiam prezidentui reikėjo išrinkti, kas mokysis. Manau, Jehova čia vadovavo, nes viskas taip gerai susiklostė. Daugelis iš tų 25, kuriems teko garbinga užduotis pradėti darbą Japonijoje, nors nebejauni, vis dar tarnauja savo paskyrimo vietose. Kai kurie, pavyzdžiui, Loidas ir Melba Beriai, vėliau buvo paskirti kitur. Loidas buvo Vadovaujančiosios tarybos narys, kol pernai mirė. Mes su visais jais džiaugiamės Jehovos duotu atlygiu.

Atėjo išleistuvės ir mes buvome paskirti į Jamaiką. Tačiau dėl nuolatinių Kvebeko teismų mums buvo nurodyta sugrįžti į Kanadą.

Daug daugiau muzikos!

Nors palikau muziką dėl pionieriaus tarnybos, atrodo, muzika nepaliko manęs. Kitais metais Bendrijos prezidentas Natanas Noras ir jo sekretorius Miltonas Henšelis atvyko į Torontą, „Maple Leaf Gardens“ areną. Visus privertė suklusti brolio Noro viešoji kalba „Laikas arčiau, negu jūs manote!“ Pirmą kartą buvau pakviestas vadovauti kongreso orkestrui. Mes paėmėme keletą gerai žinomų giesmių iš „Karalystės tarnybos giesmyno“ (1944) ir paruošėme valso aranžuotes. Rodosi, broliams ta muzika patiko. Kai šeštadienio popietės programa baigėsi, repetavome, ką buvome numatę groti sekmadienį. Pastebėjęs brolį Henšelį, atžingsniuojantį per areną mūsų pusėn, daviau ženklą orkestrui nutilti ir nuėjau jo pasitikti. Jis paklausė: „Kiek muzikantų tavo orkestre?“ „Kai visi susirenka, apie 35“, — atsakiau. „Kitą vasarą Niujorke turėsi antra tiek“, — tarė brolis Henšelis.

Dar prieš ateinant vasarai, mane pakvietė į Brukliną. Dėl tam tikrų aplinkybių Ailina iš pradžių negalėjo vykti su manimi. Pastatas Columbia Heights 124 dar nebuvo užbaigtas, tad mane apgyvendino senajame pastate, mažame kambarėlyje su dviem pateptaisiais broliais — pagyvenusiu broliu Peinu ir Karlu Kleinu, kurių anksčiau nepažinojau. Buvo ankšta? Taip. Vis dėlto labai gerai sutarėme. Tiedu vyresni broliai kantriai elgėsi su manimi, ir aš stengiausi jiems netrukdyti. Tai buvo gera pamoka, ką gali padaryti Dievo dvasia. Pažintis ir bendradarbiavimas su broliu Kleinu buvo man tikra palaima! Jis visada buvo malonus ir pasiruošęs padėti. Mes puikiai darbavomės drauge ir esame artimi draugai daugiau kaip 50 metų.

Man davė užduotį rūpintis muzika per kongresus Jankių stadione 1950, 1953, 1955 ir 1958 metais. Kartu su broliu Alu Kavelinu vadovavau orkestrui 1963 metais kongrese, surengtame Pasadenoje (Kalifornija), „Rose Bowl“ stadione. Per 1953 metų kongresą Jankių stadione sekmadienį prieš viešąją kalbą buvo suruošta muzikinė programa. Erichas Frostas pristatė sopraną Editą Šemionik (vėliau Vaigant). Mūsų orkestrui akompanuojant, ji pagiedojo Frosto kompoziciją „Liudytojai, pirmyn!“ Paskui mes pirmąkart susižavėję klausėmės, kokiais sodriais ir gražiais balsais gieda Afrikos broliai ir seserys, mat misionierius Haris Arnotas, mūsų džiaugsmui, atvežė geros kokybės įrašą iš Šiaurės Rodezijos (dabar Zambija). Giesmės užliejo visą stadioną.

Ruošiame 1966-ųjų giesmyno įrašus

Gal prisimenate giesmyną rožiniu viršeliu „Giedokite ir muzikuokite savo širdimi“? Kai buvo baigiama jį ruošti, brolis Noras pasakė: „Padarysime įrašų. Suorganizuok nedidelį orkestrą — keletą smuikininkų ir porą fleitininkų. Nenoriu, kad kas pūstų ragą!“ Betelio Karalystės salė turėjo būti mūsų studija, tačiau truputėlį dėl to nerimavome. Kas bus, kai garsas atsimuš nuo plikų sienų, grindų plytelių ir metalinių atlenkiamųjų kėdžių? Kas padėtų išspręsti garso problemas? Kažkas pasiūlė: „Tomis Mičelas! Jis dirba ABC televizijoje.“ Susisiekėme su broliu Mičelu ir jis mielai sutiko padėti.

Pirmą šeštadienio rytą, kai turėjo būti daromi įrašai, atvyko muzikantai; vienas brolis atėjo nešinas trombono dėklu. Prisiminiau brolio Noro perspėjimą: „Nenoriu, kad kas pūstų ragą!“ Ką daryti? Man bežiūrint, brolis išsiėmė tromboną iš dėklo, pasitaisė slankiklį ir stojo prasigroti. Tas brolis buvo Tomis Mičelas ir jo pirmosios gaidos nuskambėjo labai gražiai. Trombono garsai panėšėjo į smuiko! Aš tariau sau: ‛Šis brolis turi pasilikti!’ Ir brolis Noras neprieštaravo.

Mūsų orkestre grojo geri muzikantai, meilingi broliai ir seserys. Nebuvo primadonų! Gerokai pasiplūkėme, kol įrašėme, tačiau niekas nesiskundė. Viską užbaigę, nesulaikėme ašarų ir ligi šiol esame artimi bičiuliai. Mes džiaugėmės savo užduotimi ir, dėkui Jehovai, sėkmingai padarėme darbą.

Kitos džiaugsmingos užduotys

Praėjo daug metų, o aš tebesu visalaikis tarnas. Rajono bei srities prižiūrėtoju ištarnavau 28 metus ir džiaugiausi kiekvienu paskyrimu. Paskui penkerius metus rūpinausi Norvalo asamblėjų sale (Ontarijo provincija). Kiekvieną savaitgalį vykdavo rajono asamblėja arba kitakalbių srities kongresas, tad mudu su Ailina buvome labai užimti. Architektai bei inžinieriai, 1979—1980 metais projektuodami Bendrijos filialą Halton Hilse, irgi naudojosi asamblėjų salės patalpomis. Padirbėję asamblėjų salėje, buvome paskirti į Brukliną ir 1982—1984 metais mano užduotis vėl buvo susijusi su muzika.

Mano mieloji žmona mirė 1994-ųjų birželio 17-ąją, vos septynios dienos po 59-ojo mūsų jungtuvių jubiliejaus. Drauge mudu pratarnavome pionieriais 51 metus.

Apmąstydamas savo gyvenimą, prisimenu, koks vertingas vadovas yra Biblija. Kartais atsiverčiu Ailinos asmeninę Bibliją ir su malonumu peržiūriu, kas palietė jai širdį, — kokias eilutes, frazes bei atskirus žodžius ji pasižymėjo. Kaip ir Ailinai, man kai kurios Šventojo Rašto eilutės ypač reikšmingos. Pavyzdžiui, 137-ojoje psalmėje užrašyta nuostabi malda Jehovai: „Jei pamirščiau [‛tave, Jeruzale’, BD], tai teneužgauna mano dešinė mano kanklių. Mano liežuvis turėtų prilipti prie gomurio, jei Tavęs neatsiminčiau, jei [Jeruzalės] nelaikyčiau savo didžiausiu džiaugsmu“ (Psalmyno 137:5, 6, Vl). Nors muzika man labai brangi, didžiausias džiaugsmas — ištikimai tarnauti Jehovai, dovanojusiam visavertį ir laimingą gyvenimą.

[Išnaša]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Su Ailina 1947 metais

[Iliustracija 30 puslapyje]

Darome pirmuosius įrašus