Gyvenimo istorija
Mudu buvome viena komanda
PAPASAKOJO MELBA BERI
1999-ųjų liepos 2-ąją, kaip ir daugybę kartų per 57 savo bendro gyvenimo metus, mudu su vyru buvome didžiuliame Jehovos liudytojų sambūryje. Tą penktadienį srities kongrese Havajuose Loidas sakė baigiamąją kalbą. Staiga jis susmuko. Nepaisant visų pastangų atgaivinti, Loidas mirė.a
KOKIE mieli tie krikščionys broliai bei seserys Havajuose, kurie susitelkė aplink mane ir padėjo iškęsti šią tragediją! Loidas buvo paveikęs daugelio iš jų gyvenimą, ir ne tik jų, bet ir daugybės kitų žmonių visame pasaulyje.
Praėjus beveik dvejiems metams nuo jo mirties, apmąsčiau tuos brangius drauge pragyventus metus — daug jų praėjo tarnaujant misionieriais užsienyje bei Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas). Be to, prisiminiau savo ankstesnį gyvenimą Sidnėjuje (Australija) bei sunkumus, kuriuos II pasaulinio karo pradžioje mes su Loidu patyrėme norėdami susituokti. Tačiau pirmiausia leiskite papasakoti, kaip tapau liudytoja ir 1939-aisiais susitikau su Loidu.
Kaip aš tapau liudytoja
Džeimsas ir Henrieta Džonsai buvo mano mylintys ir rūpestingi tėvai. 1932-aisiais, kai baigiau mokyklą, man buvo tik 14. Didžioji pasaulinė krizė tada buvo dar tik įpusėjusi. Kad padėčiau šeimai, kurioje augo mano dvi jaunesnės seserys, pradėjau dirbti. Po kelerių metų jau turėjau gerai apmokamą darbą ir vadovavau keletui su manim dirbančių merginų.
Tuo metu, 1935-aisiais, mama iš vieno Jehovos liudytojo priėmė biblinės literatūros ir greit įsitikino radusi tiesą. Mes, kiti šeimos nariai, manėme, jog ji pamišo. Tačiau kartą pamačiau brošiūrą Kur randas numirusieji? ir susidomėjau jos pavadinimu. Taigi slapčia ją perskaičiau. Tai mane paveikė! Tuoj pat kartu su mama pradėjau lankyti savaitės viduryje rengiamas sueigas, vadinamąsias pavyzdines studijas. Brošiūroje „Pavyzdinės studijos“ — ilgainiui buvo išleistos trys tokios brošiūros — buvo klausimai, atsakymai, bei atsakymus pagrindžiančios Biblijos citatos.
Maždaug tuo laikotarpiu, 1938-ųjų balandį, į Sidnėjų atvyko Jehovos liudytojų pagrindinio biuro atstovas Džozefas F. Rezerfordas. Jo viešoji kalba buvo pirmoji, kurią išklausiau. Sueigą buvo numatyta surengti Sidnėjaus miesto rotušėje, tačiau priešininkai pasiekė, kad leidimas naudotis sale būtų atšauktas. Todėl kalba buvo pasakyta daug didesniame Sidnėjaus sporto aikštyne. Kadangi mūsų nedraugai prisidėjo prie to, kad kalba būtų išreklamuota, dalyvavo apie 10000 žmonių — stulbinantis skaičius, turint omenyje, kad tuomet Australijoje tebuvo tik 1300 liudytojų.
Netrukus pirmą kartą, be jokio pasirengimo, dalyvavau skelbimo tarnyboje. Mūsų grupei atvykus į skelbimo teritoriją, vadovaujantis asmuo man pasakė: „Štai anas namas tavo.“ Aš taip jaudinausi, kad, vienai poniai atidarius duris, paklausiau: „Ar galėtumėte pasakyti, kuri dabar valanda?“ Ji įėjo į vidų, pažiūrėjo į laikrodį ir atėjusi pasakė man. Taip aplankymas baigėsi. Aš grįžau į automobilį.
Tačiau nepasidaviau ir greit Karalystės naujiena su kitais dalinausi reguliariai (Mato 24:14). 1939-ųjų kovą simbolizavau savo pasiaukojimą Jehovai — buvau pakrikštyta artimiausios kaimynės Doroti Hatčings vonioje. Kadangi vietoje nebuvo brolių, netrukus po krikšto susirinkime man buvo patikėtos pareigos, kurios paprastai skiriamos krikščionims vyrams.
Apskritai sueigas rengdavome privačiuose namuose, tačiau kartais išsinuomodavome salę viešosioms kalboms. Kartą iš filialo į mūsų nedidelį susirinkimą sakyti kalbos atvyko dailus jaunas brolis. Man apie tai nenumanant, dar vienas jo atvykimo tikslas buvo daugiau sužinoti apie mane. Štai taip ir susipažinau su Loidu.
Susitikimas su Loido šeima
Netrukus kilo troškimas pradėti visalaikę tarnybą Jehovai. Tačiau, kai kreipiausi dėl visalaikės pionieriaus tarnybos, manęs paklausė, ar norėčiau tarnauti Betelyje. Taip 1939-ųjų rugsėjį, tą patį mėnesį, kai prasidėjo II pasaulinis karas, tapau Betelio Stretfilde (Sidnėjaus priemiestis) šeimos nare.
1939-ųjų gruodį vykau į Naująją Zelandiją, į kongresą. Kadangi Loidas buvo iš Naujosios Zelandijos, jis taip pat keliavo ten. Plaukėme tuo pačiu laivu ir susipažinome geriau. Loidas viską sutvarkė taip, kad aš susitikčiau su jo mama, tėčiu bei seserimis per kongresą Velingtone, o vėliau jų namuose Kraistčerče.
Mūsų veikla uždraudžiama
1941-ųjų sausio 18-ąją, šeštadienį, Federacijos pareigūnai kokiu pustuziniu juodų limuzinų atvažiavo į filialą konfiskuoti turto. Kadangi dirbau priimamajame, pamačiau juos pirmoji. Maždaug prieš 18 valandų mums buvo pranešta apie draudimą, todėl beveik visa literatūra bei dokumentai iš filialo buvo išgabenti. Kitą savaitę penketą Betelio šeimos narių, tarp jų ir Loidą, uždarė į kalėjimą.
Žinojau, kad broliams kalėjime labiausiai reikia dvasinio maisto. Kad padrąsinčiau Loidą, nusprendžiau rašyti jam „meilės laiškus“. Pradėdavau tokiems laiškams būdingu stiliumi, bet paskiau nurašydavau ištisus Sargybos bokšto straipsnius ir pasirašydavau kaip jo mylimoji. Po keturių ir pusės mėnesio Loidas buvo išleistas į laisvę.
Vedybos ir visalaikė tarnyba
1940-aisiais Loido mama lankėsi Australijoje ir Loidas pasakė jai, jog ketiname susituokti. Ji patarė jam to nedaryti, nes atrodė, jog blogio sistemos galas jau čia pat (Mato 24:3-14). Jis užsiminė apie savo ketinimus ir bičiuliams, tačiau šie kaskart jį atkalbinėjo nuo vedybų. Galiausiai vieną 1942-ųjų vasario dieną, neatkreipdamas niekieno dėmesio, Loidas mane kartu su ketvertu kitų liudytojų, kurie buvo pažadėję išlaikyti paslaptį, nusivedė į metrikacijos įstaigą ir mes susituokėme. Tada Australijoje Jehovos liudytojams dar nebuvo suteiktos teisės registruoti santuoką patiems.
Nors mums, kaip sutuoktinių porai, nebuvo leista tęsti tarnybos Betelyje, mūsų paklausė, ar norėtume tarnauti specialiaisiais pionieriais. Mes mielai priėmėme paskyrimą į nedidelį miestelį Vaga Vaga. Skelbimo darbas tebebuvo uždraustas ir mes negaudavome jokios finansinės paramos, todėl iš tikrųjų turėjome pavesti savo rūpesčius Jehovai (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]).
Mes tandemu važinėdavome po kaimus, sutikdavome puikių žmonių ir ilgai kalbėdavomės su jais. Studijuoti Bibliją panorėdavo nedaug kas. Tačiau vienas krautuvininkas taip vertino mūsų darbą, kad tiekdavo mums vaisius bei daržoves kiekvieną savaitę. Praleidę šešetą mėnesių Vaga Vagoje buvome pakviesti grįžti į Betelį.
1942-ųjų gegužę Betelio šeimos nariai pasitraukė iš Stretfildo ir persikėlė į privačius namus. Kad nebūtų susekti, jie maždaug kas porą savaičių keisdavo adresus. Kai rugpjūtį mudu su Loidu grįžome į Betelį, prisidėjome prie jų vienoje iš šių vietų. Buvome paskirti dirbti vienoje ten įkurtų pogrindinių spaustuvių. Galiausiai 1943-iųjų birželį mūsų veiklos draudimas buvo atšauktas.
Pasirengimas tarnybai užsienyje
1947-ųjų balandį pateikėme prašymus mokytis Sargybos bokšto Gileado mokykloje, Pietų Lansinge (Niujorko valstija, JAV). Tuo metu buvome paskirti lankyti ir dvasiškai stiprinti susirinkimus Australijoje. Po kelių mėnesių gavome kvietimus į Gileado mokyklos 11-ąją klasę. Per trejetą savaičių turėjome pasirūpinti būtiniausiais dalykais bei susipakuoti daiktus. 1947-ųjų gruodį atsisveikinome su šeima bei draugais ir kartu su 15 kitų, pakviestųjų iš Australijos į tą pačią klasę, išvykome į Niujorką.
Netruko prabėgti keli mėnesiai Gileado mokykloje ir mes gavome misionierišką paskyrimą į Japoniją. Kadangi sutvarkyti dokumentus išvykti į Japoniją reikėjo laiko, Loidas vėl buvo paskirtas Jehovos liudytojų keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Susirinkimų, kuriuos reikėjo lankyti, teritorija tęsėsi nuo Los Andželo iki Meksikos sienos. Mes neturėjome automobilio, todėl kas savaitę liudytojai meilingai nuveždavo mus iš vieno susirinkimo į kitą. Toje didžiulėje teritorijoje dabar yra trys angliškos ir trys ispaniškos sritys, kurių kiekvienoje maždaug po dešimt rajonų!
Nelauktai 1949-ųjų spalį rekonstruotu transportiniu karo laivu iškeliavome į Japoniją. Vienas laivo galas buvo paskirtas vyrams, kitas — moterims ir vaikams. Likus vienai dienai iki atvykimo į Jokohamą, buvome užklupti taifūno. Matyt, jis išsklaidė debesis, nes kitą dieną, spalio 31-ąją, pakilus saulei, išvydome Fudzijamos kalną visu jo didingumu. Koks įspūdingas pasveikinimas su nauju paskyrimu!
Darbuojamės su japonais
Priartėję prie prieplaukos, išvydome šimtus juodaplaukių žmonių. ‛Koks triukšmingas sambūris’, — pagalvojome, išgirdę baisų kaukšėjimą. Visi avėjo medinėmis klumpėmis, kurios kaukšėjo į medinį prieplaukos grindinį. Praleidę naktį Jokohamoje, sėdome į traukinį ir pagal savo misionierišką paskyrimą išvykome į Kobę. Čia Donas Hasletas, kuris kartu mokėsi Gileade ir atvyko į Japoniją keliais mėnesiais anksčiau, buvo išnuomojęs misionierių namus. Tai buvo gražus, didelis vakarietiško stiliaus dviejų aukštų namas, bet be baldų.
Kad būtų ant ko miegoti, kieme prisipjovėme aukštos žolės ir pasiklojome ją ant grindų. Taip mūsų misionieriškas gyvenimas prasidėjo nuo to, ką turėjome bagažuose. Pasišildyti bei gaminti valgį įsigijome mažytes medžio anglimis kūrenamas viryklėles, vadinamas hibači. Vieną vakarą Loidas rado be sąmonės du misionierius, Persį ir Ilmą Izlobus. Jis pajėgė juos atgaivinti atidaręs langus ir įleidęs gaivaus, šalto oro. Kartą, gamindama valgį ant tos medžio anglių viryklėlės, apalpau ir aš. Kad priprastume prie kai kurių dalykų, reikėjo šiek tiek laiko!
Svarbiausia buvo išmokti kalbos, todėl mėnesį laiko japonų kalbos mokėmės po 11 valandų per dieną. Po to, užsirašę vieno dviejų sakinių įžangas pradėjome eiti į tarnybą. Pačią pirmą dieną sutikau mielą ponią Myjo Takagi, kuri mane maloniai priėmė. Per pakartotinius aplankymus mudvi vargome su japonų-anglų kalbų žodynais, kol galiausiai pradėjome puikias Biblijos studijas. 1999-aisiais, dalyvaudama išplėsto Japonijos filialo paskyrime, vėl pamačiau Myjo, kaip ir daugybę kitų, su kuriais buvau studijavusi. Praėjo penkiasdešimt metų, bet jie tebėra uolūs Karalystės skelbėjai, visomis išgalėmis tarnaujantys Jehovai.
1950-ųjų balandžio 1-ąją Kobėje Kristaus mirties Minėjime dalyvavo maždaug 180 žmonių. Mūsų nuostabai, kitą rytą į skelbimo tarnybą atvyko 35 nauji asmenys. Kiekvienas misionierius į tarnybą išėjo su trim arba keturiais naujokais. Namų šeimininkai nekreipė dėmesio į mane — užsienietę, mažai tesuprantančią japoniškai, — jie mieliau bendravo su japonais, Minėjimo dalyviais, kurie buvo kartu su manimi. Pokalbiams nebuvo galo, bet aš neturėjau supratimo, apie ką jie kalba. Malonu pasakyti, kad kai kurie iš tų naujų skelbėjų darė pažangą ir tęsia skelbimo darbą iki šiol.
Daug pasitenkinimą teikiančių paskyrimų
Kobėje misionieriais tarnavome iki 1952-ųjų; paskiau mus paskyrė į Tokiją, kur Loidui buvo patikėta filialo priežiūra. Laikui bėgant su darbo užduotimis jam teko keliauti po visą Japoniją bei kitas šalis. Vėliau, per vieną iš savo apsilankymų Tokijuje, Natanas H. Noras iš pagrindinio biuro man pasakė: „Tarp kitko, ar žinai, kur tavo vyras vyks per kitą zonos aplankymą? Į Australiją ir Naująją Zelandiją. — Ir pridūrė: — Tu irgi gali vykti, jei susimokėsi už kelionę.“ Koks netikėtumas! Juk nuo to laiko, kai iškeliavome iš namų, praėjo devyneri metai.
Tuoj pat parašėme savo šeimoms. Mano mama padėjo man nusipirkti bilietą, nes mudu su Loidu buvome užimti tarnyba ir neturėjome lėšų aplankyti savo šeimas. Tai buvo atsakas į mano maldas. Galite įsivaizduoti, kaip džiaugėsi mama, galėdama mane pamatyti. Ji pasakė: ‛Ką gi, aš pasistengsiu sutaupyti, kad po trejeto metų vėl galėtumėte atvykti.’ Mes išsiskyrėme, turėdamos tai omenyje. Deja, kitą liepą mama mirė. Kaip nuostabu bus vėl su ja susitikti naujajame pasaulyje!
Iki 1960-ųjų mano vienintelis paskyrimas buvo misionieriška tarnyba, tačiau tada gavau laišką, kuriame buvo rašoma: „Nuo šiol tu skiriama skalbti bei lyginti visos Betelio šeimos skalbinius.“ Tuomet mūsų Betelio šeimoje buvo tik apie tuziną žmonių, todėl tą darbą pajėgiau atlikti neapleisdama misionieriškos tarnybos.
1962-aisiais mūsų japoniško stiliaus namas buvo nugriautas, o kitais metais toje pačioje vietoje buvo pastatytas šešiaaukštis Betelio pastatas. Mane paskyrė padėti jauniems broliams, Betelio naujokams, palaikyti tvarką savo kambariuose bei daryti kitus namų ūkio darbus. Paprastai Japonijoje vaikinai ką nors daryti namuose nemokomi. Svarbiausias dėmesys būdavo kreipiamas į pasaulietinį išsilavinimą ir už juos viską tvarkydavo jų motinos. Greit jie suprato, kad aš nesu jų motina. Laikui bėgant daugelis darė pažangą ir galėjo imtis naujų atsakingų užduočių organizacijoje.
Kartą, labai karštą vasaros dieną, viena Biblijos studijuotoja apsilankė mūsų Betelyje ir pamatė mane valančią dušo patalpas. „Prašom pasakyti savo vadovui, kad aš norėčiau sumokėti tarnaitei, kuri ateitų ir už jus padarytų šį darbą“, — pasakė ji. Paaiškinau, kad, nors ir vertinu jos gerus norus, labai mielai darau viską, kas Jehovos organizacijoje man pavesta.
Maždaug tuo laikotarpiu mudu su Loidu gavome kvietimą į 39-ąją Gileado mokyklos klasę! Kokia tai buvo privilegija 1964-aisiais, sulaukus 46, vėl mokytis mokykloje! Kursas buvo numatytas specialiai tiems, kurie tarnauja filialuose. Po dešimties mėnesių mokymosi buvome paskirti atgal į Japoniją. Tuo laiku šalyje buvo per 3000 Karalystės skelbėjų.
Augimas buvo toks spartus, kad 1972-aisiais čia buvo daugiau kaip 14000 liudytojų, todėl į pietus nuo Tokijo, Numazu mieste, buvo pastatytas naujas penkiaaukštis filialas. Iš mūsų pastatų matėsi įspūdingas Fudzijamos kalno vaizdas. Didžiule nauja rotacine spausdinimo mašina kas mėnesį buvo spausdinama per milijoną žurnalų japonų kalba. Tačiau netolimoje ateityje mūsų laukė permainos.
1974-ųjų pabaigoje Loidas gavo laišką iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro Brukline, kuriuo buvo kviečiamas tarnauti Vadovaujančiojoje taryboje. Pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą, buvo: ‛Štai ir viskas. Kadangi Loidas turi dangiškąją, o aš žemiškąją viltį, anksčiau ar vėliau vis tiek turėsime būti skyrium. Galbūt Loidas turėtų vykti į Brukliną be manęs.’ Tačiau greit viską permąsčiau ir 1975-ųjų kovą noriai iškeliavau kartu su Loidu.
Palaimos pagrindiniame biure
Net kai gyvenome Brukline, Loidas širdimi buvo Japonijoje ir jis visada pasakodavo apie tai, ką ten buvome patyrę. Bet dabar buvo galimybių praplėsti savo širdį. Paskutiniuosius 24 metus Loidas dirbo zonos prižiūrėtoju ir keliavo po pasaulį. Keletą kartų lydėjau jį tokiose kelionėse.
Mūsų brolių krikščionių lankymas kitose šalyse padėjo man įvertinti sąlygas, kuriomis daugelis iš jų gyvena ir dirba. Niekada nepamiršiu veido dešimtmetės Entelijos, mergaitės, kurią sutikau šiaurės Afrikoje. Ji mylėjo Jehovos vardą ir kaskart pusantros valandos eidavo į krikščionių sueigą ir atgal. Nepaisydama smarkaus savo šeimos priešiškumo, Entelija pasiaukojo Jehovai. Kai lankėmės jos susirinkime, čia buvo tik viena mažo galingumo elektros lemputė, kabanti virš kalbėtojo užrašų — pati susirinkimo patalpa skendėjo visiškoje tamsoje. Tačiau iš tos tamsos sklindantis puikus brolių ir seserų giedojimas gniaužė kvapą.
1998-ųjų gruodį patyrėme vieną ryškiausių mūsų gyvenimo įvykių. Tada mudu su Loidu buvome tarp delegatų, vykusių į Kuboje surengtus srities kongresus „Dievo nurodytasis kelias“. Kokį įspūdį mums padarė brolių bei seserų dėkingumas ir džiaugsmas, kurį jie parodė dėl to, kad pas juos atvyko svečiai iš Bruklino pagrindinio biuro! Labai vertinu daugybę prisiminimų apie susitikimus su brangiais žmonėmis, iš visos širdies šlovinančiais Jehovą.
Gera būti su Dievo tauta
Nors mano gimtinė — Australija, pamildavau žmones visur, kur tik Jehovos organizacijos buvau siunčiama. Taip buvo Japonijoje, taip yra ir čia, Jungtinėse Valstijose, kur esu jau daugiau kaip 25 metus. Kai netekau vyro, grįžti į Australiją neketinau, norėjau pasilikti Bruklino Betelyje, kur Jehova mane paskyrė.
Jau įkopiau į devintąją dešimtį. Po 61 visalaikės tarnybos metų tebetrokštu tarnauti Jehovai ten, kur jam atrodo tinkama. Jis iš tiesų nuostabiai rūpinosi manimi. Branginu tuos daugiau kaip 57 metus, praleistus kartu su savo mielu gyvenimo draugu, kuris mylėjo Jehovą. Esu tikra, kad ir toliau Jehova laimins mudu, ir žinau, kad jis nepamirš mūsų darbų ir meilės, kurią parodėme jo vardui (Hebrajams 6:10).
[Išnaša]
[Iliustracija 25 puslapyje]
Su mama 1956-aisiais
[Iliustracija 26 puslapyje]
Su Loidu ir grupe japonų skelbėjų šeštojo dešimtmečio pradžioje
[Iliustracijos 26 puslapyje]
Su savo pirmąja Biblijos studijuotoja Japonijoje Myjo Takagi šeštojo dešimtmečio pradžioje ir 1999-aisiais
[Iliustracija 28 puslapyje]
Japonijoje su Loidu platiname žurnalus