Gyvenimo istorija

Stengiausi tarnauti su pasiaukojama dvasia

PAPASAKOJO DONAS RENDELIS

Mano mama mirė 1927-aisiais, kai tebuvau penkerių, bet jos tikėjimas padarė man didelę įtaką. Kaip tai galėjo būti?

MAMA, prieš ištekėdama už tėčio, kvalifikuoto karininko, uoliai lankė anglikonų bažnyčią. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Karui prasidėjus, 1914-aisiais, bažnyčios vikaras nusprendė sakyklą paversti naujokų verbavimo tribūna. Mama pareiškė jam savo nepritarimą. Ką atsakė vikaras? „Eik namo ir nesuk dėl to galvos!“ Bet ji nenusiramino.

Karo įkarštyje, 1917-aisiais, mama nuėjo pasižiūrėti „Kūrimo fotodramos“. Įsitikinusi, jog rado tiesą, ji tuojau paliko bažnyčią ir ėmė bendrauti su Biblijos tyrinėtojais, kaip tuomet buvo vadinami Jehovos liudytojai. Susirinkimo sueigas ji lankydavo Jovilyje, Anglijos Somerseto grafystės mieste, esančiame arčiausiai mūsų Vest Kokerio kaimo.

Apie išgirstas tiesas mama greit ėmė kalbėti trims savo seserims. Jovilio susirinkimo senesnieji nariai man papasakojo, kaip mama ir jos sesuo Mili dviračiais išvažinėjo visą kaimą siūlydamos Biblijos studijų priemonę Šventraščio studijavimai. Skaudu, kad per paskutinius 18 gyvenimo mėnesių mama nebeišėjo iš kambario. Ji sirgo tuberkulioze, tais laikais nepagydoma liga.

Tikras pasiaukojimas

Teta Mili tada gyveno su mumis. Ji slaugė sergančią mamą ir rūpinosi manimi bei mano septynmete sesute Džoan. Mamai mirus teta Mili pasisiūlė mus globoti. Tėvas, nudžiugęs dėl palengvėjusios naštos, mielai sutiko, kad teta Mili gyventų pas mus.

Tetą mes labai pamilome ir džiaugėmės, kad ji su mumis pasiliko. Bet kodėl ji taip apsisprendė? Po daugelio metų teta Mili pasakė, jog suprato esanti įpareigota statyti ant motinos padėto pamato — mokyti Biblijos Džoan ir mane. To, jos manymu, tėvas niekada nebūtų padaręs, nes religija nesidomėjo.

Vėliau sužinojome, jog teta Mili dar kai ką nusprendė: norėdama tinkamai mumis rūpintis, ji nutarė likti netekėjusi. Koks pasiaukojimas! Mudu su Džoan turėjome daug priežasčių jai dėkoti. Jos pamokymų ir puikaus pavyzdžio nepamiršome niekada.

Laikas apsispręsti

Abu su Džoan lankėme Anglikonų bažnyčios kaimo mokyklą. Teta Mili kalbėdama su direktore išsakė savo aiškią poziciją dėl mūsų religinio auklėjimo. Todėl, kai kiti vaikai eidavo į bažnyčią, mes traukdavome namo, o per tikybos pamokas sėdėdavome atskirai ir atmintinai mokydavomės užduotas Rašto eilutes. Jos neišdildomai įstrigo galvoje ir ateityje labai pravertė.

Sulaukęs 14 palikau mokyklą ir ketverius metus sėmiausi darbo įgūdžių vietinėje sūrių gamykloje. Dar išmokau skambinti pianinu, tad muzika ir pramoginiai šokiai buvo mano mėgstamiausi dalykai. Biblijos tiesa buvo įsišaknijusi širdyje, tačiau dar neskatino veikti. 1940-ųjų kovą pagyvenusi liudytoja pakvietė mane kartu vykti į asamblėją Svindone, maždaug už 110 kilometrų. Viešąją kalbą tada sakė Albertas Šrėderis, Didžiosios Britanijos Jehovos liudytojų pirmininkas. Ta asamblėja buvo posūkis mano gyvenime.

Siaučiant Antrajam pasauliniam karui susimąsčiau, ar prasmingai gyvenu. Grįžęs iš asamblėjos nuėjau į Jovilio Karalystės salę. Per tą pirmąją mano sueigą buvo nuspręsta liudyti gatvėje. Žinių turėjau mažai, bet dalyvauti pasisiūliau. Tuo didžiai nustebinau savo pažįstamus, kurie praeidami kandžiai šaipėsi.

1940-ųjų birželį Bristolyje buvau pakrikštytas. Po mėnesio tapau reguliariuoju pionieriumi — visalaikiu gerosios naujienos skelbėju. Koks buvau laimingas, kai šiek tiek vėliau ir mano sesuo parodė pasiaukojimą Dievui krikštydamasi vandenyje!

Karo metu tarnauju pionieriumi

Antraisiais karo metais buvau pašauktas į armiją. Jovilyje pateikiau pareiškimą, kad atsisakau karo tarnybos dėl religinių įsitikinimų ir po kiek laiko turėjau Bristolyje stoti prieš tribunolą. Tuo tarpu kartu su Džonu Vinu tarnavome pionieriais Sinderforde (Glosteršyro grafystė), vėliau Velso miestuose Haverfordveste ir Karmartene.a Paskui teismo posėdžio Karmartene nutarimu buvau nuteistas tris mėnesius kalėti Svonsio kalėjime ir sumokėti 25 svarų baudą — tais laikais nemažą sumą. Kadangi baudos nesumokėjau, man priteisė dar tris mėnesius kalėjimo.

Per trečią bylos svarstymą manęs paklausė: „Ar nežinote, kad Biblijoje liepiama ‘atiduoti, kas ciesoriaus, ciesoriui’?“ „Žinau, — atsakiau, — bet norėčiau užbaigti citatą: ‘o kas Dievo — Dievui’. Tai ir darau.“ (Mato 22:21) Po kelių savaičių gavau laišką su žinia, jog nuo karinės tarnybos esu atleidžiamas.

1945-ųjų pradžioje buvau pakviestas darbuotis su Londono Betelio šeima. Kitą žiemą Londone su savo sekretoriumi Miltonu Henšeliu lankėsi Natanas Noras, prižiūrintis pasaulinį skelbimo darbą. Aštuoni jauni broliai iš Didžiosios Britanijos buvo įtraukti į Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos 8-ąją misionierių rengimo laidą. Tarp jų buvau ir aš.

Misionieriaus tarnyba

1946-ųjų gegužės 23-iąją iš Faui, mažo Kornvalio uosto, prekiniu laivu leidomės į kelionę. Uosto viršininkas kapitonas Kolinsas, Jehovos liudytojas, mums atsiplėšus nuo krantinės įjungė sireną. Žinoma, regėdami tolstančią Anglijos pakrantę jautėmės sutrikę. Ta kelionė per Atlantą buvo audringa, bet po 13 dienų laimingai pasiekėme Jungtines Valstijas.

Mums labai įsiminė tarptautinis aštuonių dienų kongresas „Džiugios tautos“, vykęs 1946-ųjų rugpjūčio 4—11 dienomis Klivlende (Ohajo valstija). Jame dalyvavo aštuoniasdešimt tūkstančių klausytojų, tarp jų 302 iš 32 kitų šalių. Tame kongrese buvo pristatytas žurnalas Atsibuskite!b ir Biblijos studijų priemonė „Dievas išlieka tiesakalbis“. Dalyviams tai suteikė daug džiaugsmo.

Gileado mokyklą baigėme 1947-aisiais. Mane ir Bilą Kopsoną paskyrė į Egiptą, bet prieš išvykstant Bruklino Betelyje iš Ričardo Abrahamsono gavau naudingų pamokymų, kaip atlikti pareigas biure. Atvykome į Aleksandriją ir aš greit prisitaikiau prie Viduriniųjų Rytų gyvensenos. Tačiau išmokti arabiškai buvo nelengva, todėl naudojausi liudijimo kortelėmis keturiomis kalbomis.

Bilas Kopsonas liko Egipte septynerius metus, bet aš po metų nebegalėjau pratęsti vizos ir turėjau išvykti. Tie vieneri misionieriškos tarnybos metai buvo patys vaisingiausi mano gyvenime. Kas savaitę vesdavau po 20 Biblijos studijų ir kai kurie iš tuomet pažinusiųjų tiesą vis dar aktyviai šlovina Jehovą. Iš Egipto mane paskyrė į Kiprą.

Kipras ir Izraelis

Pradėjau mokytis naujos — graikų kalbos ir studijuoti vietinį dialektą. Kiek vėliau, kai Antonis Sideris persikėlė į Graikiją, buvau paskirtas Kipre prižiūrėti veiklą. Tuo metu Kipro filialas rūpinosi skelbimo darbu ir Izraelyje, tad su kitais broliais turėjau progą retkarčiais ten aplankyti grupelę liudytojų.

Per pirmąją kelionę į Izraelį Haifos restorane surengėme mažą asamblėją, kurioje dalyvavo 50 ar 60 asmenų. Suskirstę dalyvius pagal tautines grupes, asamblėjos programą pristatėme šešiomis kalbomis! Kitąkart Jeruzalėje turėjau progą parodyti Jehovos liudytojų sukurtą filmą ir pasakyti viešąją kalbą, apie kurią palankiai atsiliepė angliškas laikraštis.

Tada Kipre tebuvo apie 100 liudytojų ir jie turėjo narsiai kovoti už savo tikėjimą. Minios, vadovaujamos Graikijos stačiatikių bažnyčios kunigų, nutraukdavo mūsų asamblėjas, o liudijant kaimuose į mus pasipildavo akmenys. Turėjau išmokti skubiai pasišalinti. Tai buvo aršus persekiojimas, todėl tikėjimą labai sustiprino į salą atvykę nauji misionieriai. Denis ir Meivis Matjusai, Džoan Hali ir Beril Heivud Famagustoje prisidėjo prie manęs, o Tomas ir Meri Guldenai bei Nina Konstanti, Londone gimusi kiprietė, išvyko į Limasolį. Į Kiprą buvo atkeltas ir Bilas Kopsonas, vėliau mūsų būrį papildė Bertas ir Beril Veisiai.

Taikausi prie pasikeitusių aplinkybių

Baigiantis 1957-iesiems susirgau ir nebegalėjau tęsti misionieriaus tarnybos. Buvo liūdna, bet norėdamas pasveikti turėjau grįžti į Angliją, kur toliau iki 1960-ųjų tarnavau pionieriumi. Sesuo su vyru mielai mane priėmė, tačiau aplinkybės buvo pasikeitusios. Per tuos 17 metų, kol tarnavau kitur, Džoan ne tik rūpinosi savo vyru ir dukrele, bet ir meilingai prižiūrėjo tėvą ir tetą Mili, kurie dabar jau buvo pagyvenę ir ligoti. Aišku, nusprendžiau pasekti pasiaukojamu tetos Mili pavyzdžiu, todėl pasilikau pas seserį iki tetos ir tėvo mirties.

Galėjau lengvai įsikurti Anglijoje, bet kiek sustiprėjęs jaučiau pareigą grįžti į paskyrimo vietą. Juk Jehovos organizacija išleido tiek daug pinigų man lavinti! Tad 1972-aisiais savo lėšomis grįžau į Kiprą tęsti pionieriaus tarnybos.

Į Kiprą kitų metų kongreso reikalais atvyko Natanas Noras. Sužinojęs, kad grįžau, jis pasiūlė paskirti mane rajono prižiūrėtoju — lankyti visą salą. Šį puikų darbą dirbau ketverius metus. Tiesa, tai nebuvo lengva užduotis, nes beveik visą laiką reikėjo kalbėti graikiškai.

Sunkumų metas

Gyvenau Karakumio kaime, šiaurinėje pakrantėje į rytus nuo Kirenijos, kartu su Poliu Andrejumi, graikiškai kalbančiu liudytoju kipriečiu. Kipro filialas buvo Nikosijoje, į pietus nuo Kirenijos kalnų. 1974 metų liepos pradžioje man esant ten buvo bandoma nuversti prezidentą Makarijų, ir aš mačiau, kaip jo rūmus surijo ugnis. Kai jau buvo galima saugiai keliauti, skubiai grįžau į Kireniją, kur ruošėmės rajono asamblėjai. Po dviejų dienų išgirdau uoste sprogstant pirmąją bombą ir išvydau padangėje daugybę sraigtasparnių, išmetančių karines įsiveržėlių turkų pajėgas.

Kadangi buvau Didžiosios Britanijos pilietis, turkų kareiviai nugabeno mane į Nikosijos priemiestį, kur buvau apklaustas Jungtinių Tautų darbuotojų. Jie susisiekė su filialu. Paskui žengdamas per krūvas susipynusių telefono ir elektros laidų drebančia širdimi ėjau į tuščius namus kitoje neužimtos zonos pusėje. Kaip džiaugiausi, kad mano ryšio linijos su Jehova Dievu niekas negalėjo nutraukti! Tuo šiurpiausiu gyvenimo momentu mane palaikė malda.

Praradau visa, ką turėjau, bet jaučiausi laimingas radęs apsaugą filiale. Tačiau ramybė truko neilgai. Po kelių dienų įsibrovėlių pajėgos užėmė šiaurinę salos dalį, maždaug trečdalį teritorijos. Tad Betelį palikome ir persikėlėme į Limasolį. Ten galėjau darbuotis komitete, įkurtame rūpintis 300 brolių, nukentėjusių nuo sąmyšio ir netekusių namų.

Naujos užduotys

1981-ųjų sausį Vadovaujančioji taryba paprašė manęs persikelti į Graikiją tarnauti su Betelio šeima Atėnuose, bet metų pabaigoje vėl grįžau į Kiprą. Buvau paskirtas filialo komiteto koordinatoriumi. Iš Londono atsiųsti kipriečiai Andrėjas Kondojorgis su žmona Maro buvo man „stipri parama“. (Kolosiečiams 4:11, NW)

Baigiantis zonos prižiūrėtojo Teodoro Jaračo apsilankymui 1984-aisiais, gavau Vadovaujančiosios tarybos laišką su keliais žodžiais: „Kai brolis Jaračas baigs vizitą, norėtume, kad kartu su juo vyktum į Graikiją.“ Priežasties nežinojau, bet mums atvykus filialo komitete buvo perskaitytas kitas Vadovaujančiosios tarybos laiškas, kad aš skiriamas tos šalies filialo komiteto koordinatoriumi.

Tuo laikotarpiu atsirado daug atskalūnų. Be to, buvome kaltinami neteisėtu prozelitizmu. Kasdien iš Jehovos liudytojų ką nors suimdavo ir tempdavo į teismus. Kaip džiugu, kad galėjau pažinti brolius ir seseris, kurie per sunkius išbandymus liko ištikimi! Kai kurių bylos vėliau buvo nagrinėjamos Europos Žmogaus Teisių Teisme ir puikūs jų rezultatai turėjo gerą poveikį skelbimo darbui Graikijoje.c

Tarnaudamas Graikijoje galėjau dalyvauti įsimintinuose kongresuose Atėnuose, Salonikuose, Rodo ir Kretos salose. Tie ketveri metai man buvo džiugūs ir vaisingi, bet laukė nauja permaina: 1988-aisiais turėjau grįžti į Kiprą.

Į Kiprą ir vėl į Graikiją

Kol nebuvau Kipre, broliai įsigijo naujus filialo pastatus Nisu mieste, už keleto kilometrų nuo Nikosijos, ir Keris Barberis, atvykęs iš Jehovos liudytojų biuro Brukline, ta proga pasakė paskyrimo kalbą. Padėtis saloje dabar buvo geresnė, ir aš su džiaugsmu grįžau, tačiau netrukus aplinkybės vėl pasikeitė.

Vadovaujančioji taryba patvirtino planą statyti naujus Betelio namus Graikijoje, už keleto kilometrų į šiaurę nuo Atėnų. Kadangi mokėjau angliškai ir graikiškai, 1990 metais mane pakvietė į tą naują statybvietę vertėjauti tarptautinės liudytojų šeimos nariams. Vis dar atsimenu, kaip būdavo džiugu vasarą šeštą valandą ryto aikštelėje pasveikinti šimtus graikų brolių ir seserų, noriai pasisiūliusių darbuotis su statybininkais! Jų entuziazmo ir uolumo niekada nepamiršiu.

Graikų stačiatikių kunigai bei jų rėmėjai bandė įsibrauti į statybvietę ir nutraukti darbą, bet Jehova išklausė mūsų maldas ir mus apsaugojo. Aš pasilikau statybose iki pat naujų Betelio pastatų paskyrimo dienos, 1991-ųjų balandžio 13-osios.

Rūpinuosi savo brangia seserimi

Kitais metais grįžau į Angliją atostogų ir apsistojau pas seserį su vyru. Nelaimei, tuo metu svainį ištiko du širdies priepuoliai ir jis mirė. Džoan, kai tarnavau misionieriumi, mane dosniai rėmė. Beveik kas savaitę gaudavau padrąsinantį jos laišką. Kokia laimė misionieriui toks ryšys! Dabar ji buvo našlė, silpnos sveikatos, reikalinga paramos. Ką turėjau daryti?

Džoan dukra Telma ir jos vyras jau prižiūrėjo kitą ištikimą našlę iš savo susirinkimo, mūsų pusseserę, sergančią nepagydoma liga. Tad po ilgų maldų nusprendžiau likti ir padėti rūpintis Džoan. Toks pokytis nebuvo lengvas, bet aš turiu galimybę tarnauti vyresniuoju Pen Milio susirinkime — viename iš dviejų, esančių Jovilyje.

Broliai, su kuriais tarnavau užsienyje, nuolat man paskambina ir parašo, už ką esu labai dėkingas. Žinau, kad jeigu tik panorėsiu grįžti į Graikiją ar Kiprą, jie tuojau atsiųs bilietą. Bet man jau 80, regėjimas ir sveikata gerokai susilpnėjo. Liūdna, kad nebegaliu būti toks aktyvus kaip anksčiau, bet ilgai tarnaudamas Betelyje išsiugdžiau įpročius, kurie man praverčia. Pavyzdžiui, prieš pusryčius visada skaitau dienos citatą. Išmokau sugyventi su žmonėmis ir juos mylėti — tai sėkmingos misionieriškos tarnybos laidas.

Jehovą šlovinu jau daugiau kaip 60 metų. Visalaikė tarnyba teikia didžiausią apsaugą ir padeda įgyti geriausią išsilavinimą. Iš visos širdies galiu pritarti Dovydo žodžiams, kuriuos jis pasakė Jehovai: „Tu buvai mano tvirtovė, užuovėja pavojaus metu.“ (Psalmyno 59:17 [59:16, Brb])

[Išnašos]

[Žemėlapiai 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

GRAIKIJA

Atėnai

KIPRAS

Nikosija

Kirenija

Famagusta

Limasolis

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mama 1915-aisiais

[Iliustracija 22 puslapyje]

1946-ieji. Ant Bruklino Betelio stogo aš (ketvirtas iš kairės) su kitais broliais iš aštuntosios Gileado laidos

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su teta Mili pirmą sykį grįžus į Angliją