Ar tie, kuriuos mokai tiesos, neša vaisių?
KAI Erikas pareiškė nebenorįs būti Jehovos liudytoju, tėvai buvo sukrėsti. Šito jie nelaukė. Nuo vaikystės sūnus dalyvaudavo šeimos Biblijos studijose, lankė krikščionių sueigas, ėjo su kitais į skelbimo tarnybą. Atrodė, laikėsi tiesos kelio. Tačiau kai paliko namus, tėvai suvokė, kad Biblijos tiesos jo širdyje nebuvo. Koks skausmas ir nusivylimas!
Kiti pasijuto panašiai, kai Biblijos studijuotojas netikėtai nutraukė studijas. Taip atsitikus ne vienas klausia: kodėl negalėjau šito numatyti? Kaip tad įžvelgti, ar tie, kuriuos mokome tiesos, neša vaisių? Kaip būti tikriems, kad tiesa veikia mus pačius bei mūsų studijuotojus? Atsakymus rasti padės žinomas Jėzaus pavyzdys apie sėjėją.
Tiesa turi pasiekti širdį
„Sėkla yra Dievo žodis, — pasakė Jėzus. — Nukritusi į gerą žemę sėkla — tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“ (Luko 8:11, 15) Taigi prieš imdama nešti vaisių, Karalystės tiesa turi įsitvirtinti simbolinėje mokinio širdyje. Jėzaus žodžiais, kaip gera sėkla puikioje žemėje, taip Dievo tiesa taurioje širdyje tuoj įleidžia šaknis ir neša vaisių. Tad nuo ko turėtume pradėti?
Turime matyti ne vien išorę, bet ir vidines savybes. Tai, kad studijuojantis asmuo neapleidžia garbinimo, dar nereiškia, jog jis atsidavęs Dievui širdimi. (Jeremijo 17:9, 10; Mato 15:7-9) Būtina žvelgti giliau. Turi matytis aiškūs troškimų, motyvų, tikslų pokyčiai. Studijuotojas privalo ugdytis naują asmenybę, kuri patinka Dievui. (Efeziečiams 4:20-24) Štai tesalonikiečiai išgirdę iš Pauliaus gerąją naujieną noriai priėmė ją kaip Dievo žodį. Bet kad tiesa „ir veikia [juose]“, Paulius įsitikino vėliau, matydamas jų ištvermę, tikėjimą, meilę. (1 Tesalonikiečiams 2:13, 14; 3:6)
Žinoma, tai, kas mokinio širdyje, anksčiau ar vėliau atsiskleis, kaip buvo su Eriku. (Morkaus 7:21, 22; Jokūbo 1:14, 15) Deja, ydos dažnai išryškėja, kai būna per vėlu. Todėl būdingas silpnybes svarbu nustatyti pirmiau, negu jos tapo dvasinio suklupimo akmeniu. Mes turime mokėti įžvelgti kas yra simbolinėje širdyje. Kaip?
Mokykis iš Jėzaus
Jėzus gebėjo skaityti žmonių širdis. (Mato 12:25) Mums tai neįmanoma. Bet Jėzus parodė, kad kito troškimus, motyvus bei siekius galime įžvelgti. Kaip patyręs gydytojas įvairiais metodais suranda ydą fizinėje širdyje, taip Jėzus Dievo Žodžiu ‘išsemdavo’ ir atskleisdavo „širdies sumanymus bei mintis“, net ir pačias giliausias. (Patarlių 20:5; Hebrajams 4:12)
Pavyzdžiui, kartą Jėzus padėjo Petrui suvokti vieną silpnybę, dėl kurios šis vėliau suklupo. Jėzus neabejojo Petro meile. Netgi patikėjo jam „karalystės raktus“. (Mato 16:13-19) Tačiau žinojo: apaštalai bus Šėtono taikinys. Netrukus jiems teks patirti smarkų spaudimą dėl savo ištikimybės Dievui. Jėzus, matyt, įžvelgė spragas kai kurių mokinių tikėjime. Todėl aiškiai nurodė, kuo jiems reikėtų susirūpinti. Pažiūrėkime, kaip jis tai darė.
Mato 16:21 sakoma: „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs... daug iškentėti... ir... būti nužudytas.“ Įsidėmėtina, kad Jėzus aiškino jiems, — ne tik pasakė, kas atsitiks. Greičiausiai jis rėmėsi Raštų eilutėmis, tokiomis kaip Psalmyno 22:15-19 [22:14-18, Brb] ar Izaijo 53:10-12, kuriose kalbama apie Mesijo kančias bei mirtį. Šiaip ar taip, skaitydamas ar cituodamas iš Raštų, Jėzus Petrui ir kitiems suteikė galimybę atverti savo širdį. Kaip jie reaguos į žinią apie būsimą persekiojimą?
Kad ir koks drąsus bei uolus Petras buvo, skubotai atsakydamas parodė kai ko nesuvokiąs. „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ — tvirtino jis. Aišku, Petras klydo, nes, pasak Jėzaus, ‘mąstė ne Dievo, o žmonių mintimis’. Toks rimtas trūkumas galėjo turėti blogų pasekmių. Ką tad Jėzus darė? Pabaręs Petrą, jam bei kitiems mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Remdamasis Psalmyno 49:8 (Brb) ir 62:13 [62:12, Brb], Jėzus švelniai mokiniams priminė, kad jų amžinoji ateitis priklauso ne nuo žmonių, negalinčių išgelbėti, o nuo Dievo. (Mato 16:22-28)
Nors Petras vėliau pasidavė baimei ir tris kartus išsigynė Jėzaus, tas bei kiti pokalbiai greit jam padėjo dvasiškai pasitaisyti. (Jono 21:15-19) Vos po 50 dienų Jeruzalėje jis drąsiai liudijo miniai apie Jėzaus prikėlimą. Bėgant laikui Petras narsiai pakėlė suėmimus, plakimus bei įkalinimą tuo palikdamas puikų ištikimybės Dievui pavyzdį. (Apaštalų darbų 2:14-36; 4:18-21; 5:29-32, 39b-42; 12:3-5)
Ko tai mus pamoko? Ar suprantame, ką Jėzus darė norėdamas atskleisti Petro širdies motyvus? Pirma, parinko tinkamas Raštų eilutes, kad atkreiptų Petro dėmesį į jo silpnybes. Antra, leido atvirai išreikšti nuomonę. Trečia, toliau samprotaudamas iš Raštų stengėsi padėti Petrui taisyti mąstyseną bei požiūrį. Galbūt atrodo, kad taip mokyti nesugebėsime, bet apsvarstykime du atvejus, liudijančius, kaip pasiruošimas bei pasitikėjimas Jehova gali padėti sekti Jėzaus pavyzdžiu.
Išsemk, kas širdyje
Vienas krikščionis tėvas išgirdęs, kad du jo sūnūs, pirmokas ir antrokas, paėmė nuo mokytojos stalo saldainius, atsisėdo su jais pasikalbėti. Jis nelaikė to poelgio bereikšme vaikiška išdaiga. „Bandžiau sužinoti, kas paskatino juos tokiam blogam darbui.“
Tėvas paprašė berniukų prisiminti, kas atsitiko Achanui iš Jozuės 7 skyriaus. Jiedu tuoj suprato ir prisipažino. Jau prieš tai juos graužė sąžinė. Tėtis perskaitė jiems Efeziečiams 4:28 žodžius: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, ... kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.“ Vaikai, priversti nupirkti saldainius ir atiduoti mokytojai, dar geriau įsiminė tą Rašto patarimą.
„Stengėmės išrauti visus netinkamus motyvus vos pastebėję, — aiškina tėvas, — ir samprotaudami diegėme vaikams kilnius bei tyrus siekius.“ Mokydami pagal Jėzaus pavyzdį, šie tėvai džiaugėsi gerais rezultatais. Abu sūnūs vėliau buvo pakviesti į pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Brukline, kur vienas iš jų tarnauja jau 25 metus.
O štai kaip kita krikščionė padėjo savo Biblijos studijuotojai. Ši lankė sueigas, dalyvavo tarnyboje ir jau buvo išreiškusi norą krikštytis. Tačiau, atrodo, labiau pasitikėjo savimi, o ne Jehova. „Būdama viengungė, ji pasidarė labiau nepriklausoma, nei pati manė, — pasakoja liudytoja. — Baiminausi, kad gali išsekti fiziškai ar žlugti dvasiškai.“
Tada liudytoja ėmėsi iniciatyvos apsvarstyti su studijuotoja Mato 6:33 mintį. Ji paragino sutelkti dėmesį į didesnę vertybę — Karalystę ir pasikliauti, kad Jehova viską pakreips į gera. Liudytoja atvirai paklausė: „Ar tai, kad jaučiatės savarankiška, netrukdo pasitikėti kitais, netgi Jehova?“ Moteris prisipažino beveik nustojusi melstis. Tuomet skelbėja paskatino ją laikytis patarimo iš Psalmyno 55:22 [55:23, Brb] ir pavesti rūpesčius Jehovai, nes, kaip patikinama 1 Petro 5:7, „jis jumis rūpinasi“. Tie žodžiai palietė jos širdį. „Tai buvo vienas iš nedaugelio sykių, kai mačiau ją verkiančią“, — pasakojo liudytoja.
Toliau gyvenk tiesa
Matydami, kaip studijuotojai atsiliepia į Biblijos tiesą, labai džiaugiamės. Jeigu norime, kad mūsų pastangos padėti kitiems duotų vaisių, turime patys rodyti gerą pavyzdį. (Judo 22, 23) Visi turime ‘darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami’. (Filipiečiams 2:12) Tai reiškia nuolat tyrinėti savo širdį — pažiūras, troškimus bei polinkius ir, kur reikia, pasikeisti vadovaujantis Šventuoju Raštu. (2 Petro 1:19)
Pavyzdžiui, ar tavo ryžtas būti veikliam pastaruoju metu išblėso? Jeigu taip, kodėl? Viena galima priežastis — per didelis pasitikėjimas savimi. Kaip įžvelgti, ar tai tiesa? Perskaityk Agėjo 1:2-11 ir nuoširdžiai apmąstyk, ką Jehova kalbėjo į tėvynę grįžusiems žydams. Paskui paklausk savęs: ar ne per daug galvoju apie savo finansinę padėtį ir materialinę gerovę? ar tikrai neabejoju, kad Jehova padės mano šeimai, jei atsidėsiu dvasiniams dalykams? o gal manau, kad pirmiau turiu pasirūpinti savimi? Jei turi pakeisti mąstyseną ar kai kurias nuostatas, taip ir padaryk. Rašto patarimai, randami Mato 6:25-33, Luko 12:13-21 ir 1 Timotiejui 6:6-12, padeda turėti nuosaikų požiūrį į materialines reikmes bei turtą ir džiaugtis nuolatinėmis Jehovos palaimomis. (Malachijo 3:10)
Tokia nuoširdi savityra prablaivina. Žinoma, pripažinti tam tikras silpnybes gali būti nelengva. Bet jei stengiesi su meile padėti vaikui, Biblijos studijuotojui ar pačiam sau, — kad ir labai subtiliu klausimu, — žengsi pirmą žingsnį išgelbėti jo ar savo gyvybę. (Galatams 6:1)
Na, o jeigu atrodo, kad nieko neišeina? Nepasiduok. Širdis netobula, tad jai pataisyti reikia jautrumo, laiko, kartais tenka ir nusivilti. Bet pastangos duoda vaisių.
Pradžioje minėtas Erikas ilgainiui susivokė ir vėl ėmė ‘vaikščioti tiesoje’. (2 Jono 4) „Tik supratęs, ką praradau, grįžau prie Jehovos“, — sako jis. Tėvų padedamas Erikas šiandien ištikimai tarnauja Dievui. Nors anksčiau tėvų raginimas ištirti širdį erzino, dabar jis labai dėkingas jiems už pastangas. „Mano tėvai nuostabūs, — sako jis. — Jie visada mane mylėjo.“
Mūsų siekis Dievo Žodžio šviesa apšviesti mokinio širdį yra gerumo išraiška. (Psalmyno 141:5) Stenkis įžvelgti savo vaikų bei Biblijos studijuotojų širdis, kad įsitikintum, ar jie ugdosi naują krikščionišką asmenybę. Pats gyvenk tiesa ir padėk jos laikytis kitiems ‘be iškraipymų skelbdamas tiesos žodį’. (2 Timotiejui 2:15)
[Iliustracija 29 puslapyje]
Jėzaus žodžiai atskleidė Petro silpnybę
[Iliustracija 31 puslapyje]
Pasitelk Bibliją ištirti tam, kas širdyje