Gyvenimo istorija

Atsakymas, kurį radau, pakeitė mano gyvenimą

PAPASAKOJO HARIS PELOJANAS

Kodėl Dievas leidžia kentėti? Tai nedavė ramybės nuo vaikystės. Mano tėvai buvo darbštūs, sąžiningi, rūpinosi šeima. Bet mama tik menkai domėjosi religija, o tėtis — visai ne. Todėl paaiškinti kančių priežasties negalėjo.

TAS klausimas dar labiau kamavo per Antrąjį pasaulinį karą ir jam pasibaigus, kai trejus su viršum metų tarnavau JAV kariniame jūrų laivyne. Paskui mane paskyrė į laivą, vežantį labdaros krovinį į Kiniją. Toje šalyje išbuvau apie metus ir regėjau begalines kančias.

Kinai yra darbšti, protinga tauta. Bet daug jų kentė vargą dėl skurdo ir baisių Antrojo pasaulinio karo padarinių. Ypač buvo gaila išbadėjusių, nuplyšusių vaikučių, kurie mums išsilaipinus krante apstoję prašydavo išmaldos.

Kodėl tiek kančių?

Gimiau 1925-aisiais Jungtinėse Valstijose, Kalifornijoje. Ten ir užaugau. Kinijoje matyti vaizdai sukrėtė. Todėl vis neapleido mintis: jeigu yra visagalis Kūrėjas, kodėl leidžia taip vargti milijonams žmonių, ypač nekaltiems vaikams?

Taip pat negalėjau suprasti, kodėl Dievas, jeigu tikrai yra, ramiai žiūri į kančias, mirtį bei masines žudynes, vykdomas per visą istoriją, pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą, nusinešusį daugiau kaip 50 milijonų gyvybių. Be to, norėjau žinoti, kodėl tos pačiõs religijos žmonės, dvasininkų kurstomi, žudė vieni kitus tik todėl, kad skyrėsi jų tautybė?

Padarau teleskopą

Kai 1939-aisiais kilo karas ir prasidėjo visuotinės skerdynės, išties suabejojau Dievo buvimu. Bėgo laikas. Vidurinėje mokykloje eidami tiksliųjų mokslų programą kiekvienas gavome užduotį sukonstruoti kokį nors mokslinį prietaisą. Mėgau astronomiją, tad nusprendžiau pagaminti veidrodinį teleskopą, didelį, su 20 centimetrų skersmens veidrodžiu.

Pirmiausia nusipirkau gabalą stiklo — 2,5 centimetro storio ir 20 pločio. Rėžtuvu nupjoviau kampus, kad lakštas būtų apskritimo formos. Paskui laukė sunkiausias darbas: rankomis nušlifuoti paviršių ir padaryti įgaubtą veidrodį. Dirbau laisvu laiku visą semestrą. Kai veidrodis buvo baigtas, įmontavau jį į ilgą metalinį vamzdį ir pritaisiau okuliarą su įvairaus stiprumo lęšiais.

Giedrą be mėnulio naktį išsinešiau teleskopą į lauką ir pirmą kartą nukreipiau į žvaigždes bei planetas. Prieš akis sumirgo begalė dangaus kūnų! Stebėjausi neįtikėtina jų tvarka. Dar labiau apstulbau sužinojęs, jog kai kurie šviesuliai iš tikrųjų buvo galaktikos, tokios kaip Paukščių Takas su milijardais žvaigždžių.

„Žinoma, — galvojau, — tai negalėjo atsirasti savaime. Darna negimsta iš atsitiktinumo. Visatoje taip puikiai viskas veikia, lyg ją būtų sukūręs genijus. Galbūt Dievas vis dėlto yra?“ Išbandęs teleskopą jau nebesijaučiau toks tvirtas ateistas kaip anksčiau.

Pradėjau svarstyti: „Jeigu tikrai yra Dievas, savo išmintimi ir galia sukūręs šią nuostabią visatą, ar jis negalėtų nutraukti kančių žemėje? Ir kodėl apskritai leido, kad susidarytų tokia vargana padėtis?“ Šito klausiau tikinčių žmonių, bet pagrįsto atsakymo nesulaukiau.

Baigęs vidurinę ir kiek pasimokęs universitete, stojau į JAV karinį jūrų laivyną. Savo klausimus uždaviau kapelionams, bet ir jie atsakyti neįstengė. Dažniausiai išgirsdavau: Viešpaties keliai nežinomi.

Toliau ieškau atsakymo

Mintis, kodėl Dievas leidžia kentėti, vis nepaliko. Ypač ji slėgė plaukiant iš Kinijos, kai Ramiojo vandenyno salose, kur sustodavo laivas, mačiau tiek kapinių. Daugiausia ten buvo palaidoti jauni kariai, padėję galvas vos prasidėjus gyvenimui.

Grįžęs į Jungtines Valstijas ir paleistas iš laivyno tęsiau studijas Harvardo universitete Kembridže (Masačusetso valstija). Po metų mokslus baigiau, bet namo į Kaliforniją nebegrįžau. Nusprendžiau likti kurį laiką rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje ir toliau ieškoti atsakymų. Ketinau apsistoti Niujorke, kur daug įvairių bažnyčių, ir pažiūrėti, ko jose mokoma.

Niujorke apsigyvenau pas savo tetą Izabelę Kapidžian. Ji su dukterimis Roz ir Rut buvo Jehovos liudytojos. Nemaniau, kad liudytojų įsitikinimai mane sudomintų, todėl ėmiau lankytis kitų religijų maldos namuose, kalbėtis su žmonėmis, skaityti jų leidinius. Tačiau kodėl Dievas leidžia kentėti, jie irgi nežinojo. Padariau išvadą, jog Dievo tikriausiai nėra.

Gaunu atsakymą

Galiausiai kreipiausi į tetą ir jos dukteris, ar negalėtų duoti man Jehovos liudytojų leidinių. Paskaitęs tuoj pamačiau, kad liudytojai labai skiriasi nuo kitų religijų. Atsakymo, kodėl Dievas leidžia kentėti, reikėjo ieškoti Biblijoje. Jį sužinojau gana greit ir labai apsidžiaugiau.

Pastebėjau dar kai ką: liudytojai ne tik grindė Biblija savo atsakymus, bet ir gyveno pagal šios knygos mokymus. Klausiau tetą, kaip jauni Jehovos liudytojai elgėsi Vokietijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Ar stojo į armiją, ar sveikinosi „Heil Hitler!“, ar saliutavo vėliavai su svastika? Ne, atsakė ji. Dėl to buvo smarkiai persekiojami: kalėjo koncentracijos stovyklose, kur daugelis buvo nužudyti. Jehovos liudytojai per karą visur laikėsi vienos nuostatos — neutralumo. Už tai, kad neėmė ginklo, juos metė į kalėjimus net demokratinėse šalyse.

Teta paprašė perskaityti Jono 13:35 žodžius: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ Meilė yra tikrųjų krikščionių bruožas, iš kurio jie atpažįstami visame pasaulyje. Liudytojų nerasi priešingose kariaujančiųjų pusėse! Jie nežudo vieni kitų dėl tautybės! Teta paklausė: „Ar galėtum įsivaizduoti Jėzų ir jo mokinius, Romos karuose kovojančius priešingose barikadų pusėse, ginklą nukreipusius vienas į kitą?“

Paskui teta parodė 1 Jono 3:10-12: „Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai; tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli. [...] Mes turime mylėti vieni kitus. Ne kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį.“

Biblija moko, jog tikrieji krikščionys, kad ir kokios tautybės būtų, myli vienas kitą. Todėl niekada nežudys savo dvasinių brolių ar kitų žmonių. Jėzaus žodžiais, „jie nėra iš pasaulio, kaip ir [jis] ne iš pasaulio“ (Jono 17:16).

Kančių priežastis

Netrukus sužinojau: Biblija atskleidžia, kodėl Dievas leidžia kentėti. Jis pirmuosius žmones sukūrė tobulus ir apgyvendino rojaus sode (Pradžios 1:26; 2:15). Suteikė brangią dovaną — valios laisvę. Tačiau naudotis ja reikėjo atsakingai. Jeigu jie būtų paklusę Dievui ir laikęsi jo įstatymų, būtų likę tobuli ir gyvenę amžinai. Rojaus ribas būtų išplėtę iki žemės pakraščių. Jų palikuonys irgi būtų buvę tobuli, o žemės rojuje dabar gyventų sveiki, laimingi žmonės (Pradžios 1:28).

Nusigręžti nuo Dievo Adomui ir Ievai reiškė netekti tobulumo (Pradžios 2:16, 17). Žmonijos nelaimei, taip ir atsitiko. Pirmoji pora piktnaudžiavo jai suteikta laisve ir pasirinko nepriklausomą nuo Dievo kelią. Tam juos pakurstė vienas maištingas angelas, vėliau pramintas Šėtonu ir Velniu. Šis maištautojas norėjo būti visiškai savarankiškas ir troško garbinimo, teisėtai priklausančio vieninteliam Kūrėjui (Pradžios 3:1-19; Apreiškimo 4:11).

Taip Šėtonas tapo „šio pasaulio dievu“ (2 Korintiečiams 4:4, Jr). Biblijoje sakoma: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19). Jėzus pavadino Šėtoną „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Jono 14:30). Jo ir pirmųjų tėvų neklusnumas atnešė žmonijai netobulumą, smurtą, mirtį, sielvartą, kančias (Romiečiams 5:12).

„Žmogui nepriklauso jo kelias“

Norėdamas parodyti, kas atsitiks pamynus Jo įstatymus, Dievas leido, kad žmonija pajustų maišto pasekmes. Per tūkstančius metų buvo galima įsitikinti, kokie teisingi Biblijos žodžiai: „Žmogui nepriklauso jo kelias. Einančiam žmogui nepriklauso net kreipti savo žingsnio. Pataisyk mane, Jehova“ (Jeremijo 10:23, 24, NW).

Dabar, praėjus šimtmečiams, akivaizdu, kaip pražūtinga valdyti patiems, be Dievo. Todėl šis nesėkmingas žmonių eksperimentas — atsiskirti nuo Jehovos ir atmesti jo įstatymus — bus greitai nutrauktas.

Nuostabi ateitis

Kaip rodo Biblijos pranašystė, šią žiaurią, ydingą santvarką Dievas netrukus pašalins: „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus [...]. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:10, 11).

Danieliaus 2:44 sakoma: „Anų karalių [šių laikų valdžių] dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai.“ Žmogui viešpatauti daugiau nebebus leista. Žemę valdys Dievo Karalystė. Tada visa planeta taps rojumi, o žmonės pamažu atgaus tobulumą ir laimingi gyvens amžinai. Biblijoje žadama: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4). Taigi mūsų laukia nuostabi ateitis!

Kitoks gyvenimas

Sužinojęs atsakymus į man rūpėjusius klausimus nusprendžiau gyventi kitaip. Norėjau tarnauti Dievui ir padėti tuos atsakymus rasti kitiems. Supratau, kokie reikšmingi 1 Jono 2:17 žodžiai: „Praeina pasaulis [dabartinė Šėtono valdoma santvarka] ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ Troškau gyventi Dievo naujajame pasaulyje. Tad nusprendžiau, likęs Niujorke, pradėti lankyti Jehovos liudytojų bendruomenės sueigas. Padėdamas kitiems sužinoti tai, ką pats sužinojau, patyriau daug džiaugsmo.

1949-aisiais sutikau Roz Mari Luis. Ji, šešios jos seserys ir mama, Sadi, buvo Jehovos liudytojos. Roz tarnavo visalaike skelbėja. Savo puikiomis savybėmis ji mane labai patraukė. 1950-ųjų birželį susituokėme ir pasilikome Niujorke. Džiaugėmės tarnyba ir viltimi gyventi amžinai Dievo naujajame pasaulyje.

Paskui, 1957-aisiais, mudu pakvietė tarnauti į Jehovos liudytojų pagrindinį biurą Brukline (Niujorkas). 2004-ųjų birželį suėjo 54 mūsų laimingos santuokos metai, iš kurių 47 praėjo pagrindiniame biure. Buvo džiugu tarnauti Jehovai ir darbuotis drauge su tūkstančiais bendratikių.

Didžiausias sielvartas

2004-ųjų gruodžio pradžioje Roz Mari diagnozavo piktybinį vieno plaučio auglį. Jis plėtėsi ir, gydytojų nuomone, turėjo būti pašalintas. Gruodžio gale žmoną išoperavo, o po savaitės chirurgas mano akyse jai pasakė: „Roz Mari, gali ruoštis namo! Esi sveika!“

Tačiau po kelių dienų skrandžio srityje ir kitose vietose Roz pajuto aštrų skausmą. Jis nesiliovė, todėl teko grįžti į ligoninę. Tyrimai parodė, jog dėl neaiškios priežasties kai kuriuose gyvybiškai svarbiuose organuose atsirado krešulių, todėl juose sutriko kraujotaka ir trūko deguonies. Gydytojai dėjo visas pastangas, bet veltui. Po kelių savaičių, 2005-ųjų sausio 30 dieną, patyriau patį didžiausią gyvenime smūgį: mano brangiausioji žmona mirė.

Tada jau turėjau beveik 80 metų. Gyvenime regėjau daug kančių, bet kentėti pačiam — visai kas kita. Mudu su Roz Mari buvome, Biblijos žodžiais, „vienas kūnas“ (Pradžios 2:24). Mačiau, kaip kenčia kiti, liūdėjau netekęs draugų ir artimųjų. Bet žmonos mirtis prislėgė labiausiai, skausmas neatlėgo ilgai. Dabar gerai suprantu, kiek sielvarto bėgant amžiams atnešė žmonėms mirtis.

Vis dėlto žinodamas kančių priežastį ir kaip jos bus pašalintos, nepalūžau. Psalmyno 34:19 [34:18, Brb] sakoma: „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius.“ Guodžiausi mokymu apie prikėlimą, nes, kaip rašoma Biblijoje, gulintieji kapuose sugrįš atgal ir galės gyventi amžinai Dievo naujoje santvarkoje. Apaštalų darbų 24:15 išpranašauta: „Bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.“ Roz Mari labai mylėjo Dievą. Esu tikras, jis irgi ją mylėjo, todėl nepamirš ir atėjus metui, kuris jau labai arti, pažadins iš mirties miego (Luko 20:38; Jono 11:25).

Nors liūdesys netekus artimojo didelis, džiaugsmas matyti jį prikeltą bus didesnis (Morkaus 5:42). Dievo Žodyje žadama: „Tavo mirusieji gyvens, [...] šešėlių šalis atiduos mirusiuosius“ (Izaijo 26:19). Daug teisiųjų, paminėtų Apaštalų darbų 24:15, gali būti prikelti anksčiau. Koks ateis nuostabus laikas! Tada sugrįš ir Roz Mari. Ir iškart pateks į artimųjų glėbį! Kaip malonu bus tuomet gyventi žemėje, kur niekas niekada nebekentės!

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Kinijoje mačiau daug kančių

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Nuo 1957-ųjų tarnauju Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline

[Iliustracija 12 puslapyje]

1950-aisiais vedžiau Roz Mari

[Iliustracija 13 puslapyje]

2000-aisiais per mūsų sutuoktuvių 50-metį