Sekime jų tikėjimu
Jis „augo Viešpaties Artume“
SAMUELIS nužvelgė savo tautiečių veidus. Jis jau keletą dešimtmečių ištikimai tarnauja pranašu ir teisėju, ir čia, į Gilgalo miestą, sušaukė visą tautą. Dabar pats sausmetis, tikriausiai gegužės ar birželio mėnuo pagal mūsų kalendorių. Kviečių laukai šiose apylinkėse jau boluoja prinokę pjūčiai. Samuelis ruošiasi kreiptis į žmones. Šie nutyla ir laukia, ką jis pasakys. Kaip pranašui pasiekti jų širdis?
Žmonės nė nenutuokė, kokioje pavojingoje situacijoje yra atsidūrę. Jie užsispyrusiai tvirtino norį, kad jiems karaliautų žmogus. Nors to ir nesuprato, tokiom užgaidom jie parodė didžiulę nepagarbą savo Dievui, Jehovai, bei jo siųstam pranašui. Kitaip tariant, jie nenorėjo, kad jų karalius būtų Jehova! Kaip Samuelis galėtų paskatinti Dievo tautą gailėtis taip pasielgus?
Samuelis prabilo: „Aš pasenau ir pražilau.“ Tiesa, žilagalvio pranašo žodžių žmonės labiau linkę klausytis. Toliau jis kalbėjo: „Aš buvau jūsų vadas nuo savo jaunystės iki šios dienos“ (1 Samuelio 11:14, 15; 12:2). Nors ir nugyvenęs ilgą amžių, Samuelis neužmiršo jaunų dienų, tikriausiai prisiminimai iki pat šiol įstrigę atminty. Juk sprendimai, priimti anuomet, dar vaikystėje, Samueliui padėjo ištikimai ir iš visos širdies tarnauti Dievui Jehovai visą gyvenimą.
Samueliui reikėjo nepaliaujamai ugdytis tikėjimą, neprarasti jo, nors aplinkiniai elgėsi bedieviškai. Šiandieną ugdytis tikėjimą taip pat nelengva, nes gyvename sugedusiame pasaulyje, mus supantys žmonės labai stokoja tikėjimo. Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš Samuelio.
Jaunasis „Samuelis tarnavo Viešpačiui“
Samuelio vaikystė nebuvo paprasta. Jau greitai po to, kai buvo nujunkytas, galbūt ketverių, Samuelis pradėjo tarnybą šventoje Jehovos padangtėje, kuri buvo Šilojyje, maždaug už 30 kilometrų nuo jo namų Ramoje. Tėvai, Elkana ir Ona, atidavė jį tarnauti Jehovai ypatingu būdu — visą gyvenimą būti nazyru.a Ar tai reiškia, kad Samuelis buvo pamestas, nemylimas tėvų?
Jokiu būdu! Jie neabejojo, kad Šilojyje bus rūpinamasi jų sūnumi. Vyriausiasis kunigas Elis tikrai prižiūrėjo Samuelį, juk šis nuo jo net neatsitraukdavo. Prie įėjimo į padangtę tarnystę atliko ir nemažai moterų; joms buvo patikėti kai kurie darbai (Išėjimo 38:8).
Be to, Ona ir Elkana niekada nenustojo rūpintis savo mylimu pirmagimiu. Kaip žinia, Samuelis gimė Jehovai atsakius į Onos maldą, kurioje ši pažadėjo atiduoti berniuką tarnauti Dievui padangtėje. Ona sūnelį aplankydavo kasmet, atnešdavo jam berankovį drabužį, kad šis galėtų juo apsivilkęs eiti tarnystę padangtėje. Jaunasis Samuelis, be abejonės, labai laukdavo, kada jį aplankys tėveliai, padrąsins ir primins, kokia didžiulė garbė tarnauti Jehovai tokioje ypatingoje vietoje.
Šiandien tėvai gali nemažai pasimokyti iš Onos ir Elkanos. Daugelis tėvų labiau rūpinasi materialiniais vaikų poreikiais, o ne dvasiniais. Tačiau Samuelio tėvams labiausiai rūpėjo dvasiniai dalykai, ir tai daugiausia lėmė, kokiu žmogumi užaugo jų sūnus (Patarlių 22:6).
Pabandykime įsivaizduoti, kaip šis mažas berniukas auga. Tikriausiai visas kalvotas Šilojo apylinkes ištyrinėjo. Kai nuo kalvos žvelgdamas į miestą ir žemiau esantį slėnį pamatydavo Jehovos padangtę, jo širdis suvirpėdavo iš džiaugsmo ir pasitenkinimo. Padangtė tikrai buvo šventa vieta.b Pastatyta beveik prieš 400 metų vadovaujant pačiam Mozei, padangtė buvo tyro Jehovos garbinimo centras visame tuometiniame pasaulyje.
Jaunasis Samuelis labai mylėjo padangtę. Apie jį rašoma: „Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo Viešpaties akivaizdoje“ (1 Samuelio 2:18). Tas paprastas apdaras be rankovių greičiausiai reiškė, kad Samuelis patarnauja kunigams padangtėje. Nors ir ne iš kunigų giminės, berniukas buvo paskirtas rytais atidaryti padangtės kiemo vartus bei pagelbėti pagyvenusiam kunigui Eliui. Tarnaudamas jis patyrė daug džiaugsmo, tačiau kartais jo širdelę apimdavo nerimas: Jehovos namuose dėjosi negeri dalykai.
Blogio nesuteršta širdis
Dar būdamas visai vaikas, Samuelis matė labai nedorų ir sugedusių žmonių. Kunigas Elis turėjo du sūnus, Hofnį ir Finehasą. Samuelio knygoje apie juos rašoma: „Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei Viešpaties“ (1 Samuelio 2:12). Šioje eilutėje abu teiginiai glaudžiai siejasi. Hofnis ir Finehasas „buvo niekšai“, kitaip sakant, nenaudėliai, kadangi visai negerbė Jehovos. Jiems buvo nė motais, ko Jehova iš jų reikalauja ir tikisi. Dėl to, kad taip iš pradžių apsileido, ilgainiui ėmė darytis vis blogesni.
Dievo Įstatyme buvo konkrečiai nurodyta, kokios yra kunigų pareigos ir kaip jie privalo aukoti aukas padangtėje. Ir ne be reikalo! Šios aukos buvo Dievo numatyta priemonė žmonių nuodėmėms nuplauti, tai yra kad žmonės jo akyse būtų švarūs ir verti jo palaiminimo bei vadovavimo. Tačiau Hofnis ir Finehasas paskatino ir kitus kunigus nepagarbiai elgtis su aukomis.c
Įsivaizduok, kaip Samuelis nustėręs stebėdavo tokias nedorybes, daromas nebaudžiamai. Kiek žmonių jis matydavo — vargšų, nuolankių ar prislėgtų Dievo garbintojų, — ateinančių į šventąją padangtę ieškoti paguodos ir pasisemti stiprybės, o čia juos nuvildavo, įskaudindavo ir netgi pažemindavo. O kaip Samuelis jautėsi sužinojęs, kad Hofnis ir Finehasas su moterimis, tarnaujančiomis prie padangtės, paniekina Jehovos įstatymą, draudžiantį nesantuokinius lytinius santykius? (1 Samuelio 2:22) Galbūt jis vylėsi, kad Elis imsis spręsti šį reikalą.
Kas gi kitas, jei ne Elis turėjo taisyti padėtį? Kaip vyriausiasis kunigas jis buvo atsakingas už viską, kas vyko padangtėje. O tėvystė įpareigojo jį sudrausminti savo sūnus. Juk Elio sūnūs darė žalą ne tik kitiems, bet ir sau. Tačiau Elis neatliko nė vienos iš šių pareigų. Savo sūnums jis tik neryžtingai papriekaištaudavo (1 Samuelio 2:23-25). Juos reikėjo griežtai drausminti. Juk už tokias nuodėmes būdavo baudžiama mirtimi!
Reikalai vis blogėjo, todėl Jehova pasiuntė „Dievo žmogų“, neįvardytą pranašą, paskelbti Eliui nuosprendį. Per jį Jehova tarė Eliui: „Savo sūnus labiau gerbi negu mane.“ Dievas nusakė, kad niekingi Elio sūnūs mirs tą pačią dieną, o Elio šeima didžiai kentės, netgi neteks garbės tarnauti kunigais. Ar šis griežtas perspėjimas paskatino ką nors iš tos šeimos atgailauti? Šventajame Rašte apie tai nerašoma (1 Samuelio 2:27—3:1).
Kokį poveikį nedorybių kupina aplinka padarė Samueliui? Šis niūrus pasakojimas vis sušvinta ryškiom spalvom — Samuelis ir toliau bręsta ir auga dvasiškai. Prisimink, 1 Samuelio 2:18 sakoma: „Tuo tarpu Samuelis [...] tarnavo Viešpaties akivaizdoje.“ Netgi būdamas visai jaunas Samuelis sutelkė dėmesį į tarnystę Jehovai. To paties skyriaus 21 eilutėje randame dar kai ką širdį glostančio: „Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo Viešpaties Artume.“ Jam augant, jo ryšys su dangiškuoju Tėvu vis stiprėjo. Tokie artimi santykiai su Jehova yra geriausia apsauga nuo visų blogybių.
Samuelis galėjo svarstyti sau: „Jei jau vyriausiasis kunigas ir jo sūnūs gali nuodėmiauti, aš irgi galiu daryti, ką tik noriu.“ Tačiau kitų nuodėmės, netgi tų, kurie eina atsakingas pareigas, negali būti pateisinama priežastis nuodėmiauti ir mums. Šiandien daug jaunuolių, kaip ir Samuelis anuomet, „auga Viešpaties Artume“, net jei aplinkiniai elgiasi netinkamai.
Ko pasiekė Samuelis laikydamasis tokios nuostatos? Rašoma taip: „Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones“ (1 Samuelio 2:26). Taigi Samuelis buvo mėgiamas — bent jau tų, kurių nuomonė išties svarbi. Jehova šį jaunuolį labai vertino už ištikimą tarnystę. Ir Samuelis, aišku, neabejojo, kad jo Dievas pašalins visą blogį, suteršusį Šiloją. Tik štai, kada?
„Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso“
Vieną naktį į šį klausimą buvo atsakyta. Jau artinosi rytas, tačiau dar neaušo; padangtės žibintas vis dar spingsėjo. Nakties tyloje Samuelis išgirdo, kaip kažkas pašaukė jį vardu. Pamanęs, kad tai Elis, kuris tuo metu buvo senas ir beveik aklas, berniukas atsikėlė ir nubėgo pas jį. Ar matai tą vaizdą prieš akis? Berniukas basomis skuodžia padėti Eliui. Verta atkreipti dėmesį, kad Samuelis elgiasi pagarbiai ir maloniai su Eliu. Nors ir nusidėjęs Dievui, Elis vis dar eina vyriausiojo Jehovos kunigo pareigas (1 Samuelio 3:2-5).
Samuelis pažadina Elį ir taria: „Aš čia, jei mane šaukei.“ Tačiau Elis nešaukė berniuko, todėl pasiunčia jį atgal į lovą. Tas pats pasikartoja dar du sykius! Galiausiai Elis supranta, kas vyksta. Tais laikais Jehova retai kada siųsdavo regėjimą ar perduodavo žinias savo tautai, ir aišku kodėl. Tačiau Elis suvokia, kad Jehova vėl prakalbo — ir šį kartą jaunajam Samueliui! Elis liepia berniukui grįžti į kambarį ir paaiškina, kaip jis turi atsiliepti. Samuelis taip ir padaro. Greitai vėl pasigirsta balsas: „Samueli! Samueli!“ Berniukas atsako: „Kalbėk, tavo tarnas klauso“ (1 Samuelio 3:1, 5-10).
Pagaliau Jehova rado Šilojyje tarną, kuris jo klausė! Samuelis nepaliovė klausyti Jehovos visą savo gyvenimą. O kaip tu? Mums nereikia laukti, kol prabils balsas iš dangaus. Šiandieną tam tikra prasme Dievo balsas girdimas kasdien. Jis užrašytas jo Žodyje, Biblijoje. Kuo įdėmiau klausome Dievo ir reaguojame į jo žodžius, tuo labiau stiprėja mūsų tikėjimas. Taip buvo ir Samueliui.
Tos nakties įvykiai Samueliui buvo išties ypatingi, nes nuo tada jis pradėjo pažinti Jehovą dar artimiau — tapo jo pranašu ir atstovu. Iš pradžių jaunuolis bijojo perduoti Eliui Jehovos žodžius, juk tai buvo paskutinis perspėjimas, kad jau tuoj pradės pildytis pranašystė apie Elio giminę. Bet Samuelis sukaupė drąsą, persakė Dievo žodžius ir Elis nuolankiai sutiko su nuosprendžiu. Ir labai greitai visi Jehovos žodžiai išsipildė. Izraelis stojo mūšin su filistinais ir Hofnis su Finehasu žuvo, abu tą pačią dieną. O pats Elis numirė išgirdęs, kad šventoji Jehovos skrynia pagrobta (1 Samuelio 3:10-18; 4:1-18).
Tačiau apie Samuelį, ištikimą Jehovos pranašą, garsas sklido plačiai. „Viešpats buvo su juo“, — sakoma ir priduriama, kad Jehova išpildydavo visus savo žodžius, pasakytus per Samuelį (1 Samuelio 3:19).
„Samuelis šaukėsi Viešpaties“
Taigi, ar tai reiškė, kad izraelitai klausė Samuelio ir pradėjo rūpintis dvasiniais dalykais bei elgtis ištikimai? Ne. Ilgainiui jie susigalvojo, kad joks pranašas jiems nevadovaus. Norėjo lygiuotis į kitas tautas, turėti karalių iš savo tarpo. Jehovai vadovaujant Samuelis patenkino jų prašymą. Tačiau izraelitai nesuprato, kokią didelę nuodėmę padarė. Jiems reikėjo atverti akis. Juk iš tikrųjų jie atmetė ne kokį žmogų, o patį Jehovą! Taigi pranašas sukvietė tautą į Gilgalą.
Pabandykime įsivaizduoti, kokia įtampa tvyrojo ore, kai Samuelis kreipėsi į tautą. Pagyvenęs pranašas tautiečiams priminė, kaip ištikimai jis tarnavo Dievui visą gyvenimą. Paskui „Samuelis šaukėsi Viešpaties“. Jis prašė, kad Jehova siųstų audrą (1 Samuelio 12:17, 18).
Audrą? Sausuoju sezonu? Kur tai matyta!? Jei kas nors iš minios dar spėjo sudvejoti ar pasišaipyti, greitai jų nuomonė pasikeitė. Dangų staiga aptraukė juodi debesys, pakilo vėjas, plakdamas kviečius laukuose ir kurtinančiu garsumu ėmė trankytis griaustinis. Tada prapliupo lietus. Kaip reagavo žmonės? „Visi žmonės didžiai bijojo Viešpaties ir Samuelio.“ Pagaliau jie suprato, kaip sunkiai yra nusidėję (1 Samuelio 12:17, 18).
Šių maištingų žmonių širdis pasiekė ne Samuelis, o jo Dievas, Jehova. Nuo pat mažų dienų iki žilos senatvės šis pranašas tikėjo savo Dievu. Ir Jehova už tai jam atlygino. Jehova nepasikeitė iki pat šiol. Jis visuomet palaiko visus, sekančius Samuelio tikėjimo pavyzdžiu.
[Išnašos]
a Nazyrai buvo pasižadėję negerti svaigiųjų gėrimų ir nekirpti plaukų. Dauguma nazyro įžadus duodavo tik tam tikram laikui, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, Samsonas, Samuelis ir Jonas Krikštytojas, nazyrais buvo visą gyvenimą.
b Šventovė buvo stačiakampio formos pastatas, iš esmės didžiulė palapinė su mediniu karkasu. Tačiau jai pastatyti buvo panaudotos pačios geriausios medžiagos — ruonių kailiai, puošniai išsiuvinėti audeklai ir brangi mediena, padengta auksu ir sidabru. Šventovė stovėjo stačiakampiame kieme, kuriame buvo įspūdingas aukuras. Ilgainiui aplink padangtę tikriausiai buvo pastatytos ir kitos patalpos, kuriose įsikurdavo kunigai. Viename iš tų kambarių, matyt, miegodavo ir Samuelis.
c Čia pasakojama, kaip dvejopai buvo rodoma nepagarba aukoms. Pavyzdžiui, Įstatymas nurodė, kurias aukojamo gyvulio dalis kunigai gali pasiimti maistui (Pakartoto Įstatymo 18:3). Tačiau padangtėje tie nedori kunigai įprato elgtis visai kitaip: jie liepdavo savo tarnams smeigti trišakę į katilą, kuriame virdavo mėsa, ir ką pasmeigdavo, kunigai pasiimdavo sau. Be to, kai žmonės atnešdavo atnašas, kurios turėjo būti sudegintos ant aukuro, nedorieji kunigai prisakydavo savo tarnams prieiti prie tų žmonių ir reikalauti žalios mėsos dar prieš sudeginant taukus kaip auką Jehovai (Kunigų 3:3-5; 1 Samuelio 2:13-17).
[Iliustracija 17 puslapyje]
Nors ir labai bijojo, Samuelis pakluso ir persakė Jehovos nuosprendį Eliui
[Iliustracija 18 puslapyje]
Samuelis meldėsi tikėdamas, ir Jehova atsakė į jo maldą siųsdamas audrą