Išmintinga, drąsi ir pasiaukojanti

ESTERA iš lėto eina prie karaliaus sosto, o širdis krūtinėje smarkiai daužos. Didingoje menėje įsivyravusi mirtina tyla. Girdėti tik lengvučiai pačios Esteros žingsniai ir karališko jos apdaro šnaresys. Persijos karaliaus rūmų Sūzuose prabanga, grakščios kolonos, dailiai raižytomis Libano kedrų lentomis apmuštos lubos — visa tai Esterai nerūpi. Dabar visą dėmesį ji sutelkusi į soste sėdintį žmogų, kurio rankose jos gyvybė.

Karalius įdėmiai stebi Esterą ir ištiesia jos link aukso skeptrą. Šis iš pažiūros paprastas gestas Esterai iš tikrųjų reiškė gyvybę. Karalius dovanojo jai už tai, kad peržengė įstatymą, kad nekviesta pasirodė jo akivaizdoje. Priėjusi prie sosto Estera iš dėkingumo paliečia skeptro galą (Esteros 5:1, 2).a

Visa karaliaus Ahasvero išvaizda bylojo apie milžiniškus jo turtus ir galią. Jau vien Persijos monarchų drabužiai buvo labai brangūs — jų vertė, kaip teigia istorikai, šiuolaikiniais pinigais būtų šimtai milijonų JAV dolerių. Bet dabar Estera pažvelgia į vyro akis ir supranta, kad jis ją myli, nors ir savitai, vis dėlto myli. „Kas atsitiko, karaliene Estera? Ko tu prašai? — klausia Ahasveras. — Net jeigu tai būtų ir pusė mano karalystės, bus tau suteikta“ (Esteros 5:3).

Estera, kaip matome, jau parodė nepaprastą tikėjimą ir drąsą: ji stovi prieš karalių, kad išgelbėtų savo tautą nuo pražūties. Iki šiol Esterai viskas ėjosi sklandžiai, bet dar laukia didelis darbas. Išdidųjį karalių reikia įtikinti, kad jo patikimiausias patarėjas yra nedoras žmogus, nes apgaule įkalbėjo karalių mirčiai pasmerkti visą Esteros tautą. Kaip jai pavyks savo tikslą pasiekti? Ir kaip mes galime sekti jos tikėjimo pavyzdžiu?

Išmintingai pasirinko „laiką kalbėti“

Ar Estera čia pat prie visų dvariškių reikalą ir išdėstė? Toks poelgis karaliui tikriausiai būtų pažeminimas, o ir patarėjui Hamanui būtų radęsi laiko sugalvoti kokį pasiteisinimą. Ką gi Estera darė? Keliais šimtmečiais anksčiau gyvenusį karalių Saliamoną Dievas buvo įkvėpęs užrašyti tokius žodžius: „Viskam yra metas, [...] laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mokytojo 3:1, 7). Esteros įtėvis Mordechajas, ištikimas Dievo tarnas, turbūt nuo pat jaunumės mokė mergaitę vadovautis Raštuose išdėstytais principais. Tad Estera gerai suprato, kaip svarbu pasirinkti tinkamą „laiką kalbėti“.

„Jeigu karaliui patinka, — atsakė Estera, — prašyčiau karalių ir Hamaną ateiti šiandien į puotą, kurią esu suruošusi“ (Esteros 5:4). Kvietimą karalius priėmė ir įsakė pakviesti Hamaną. Ar matote, kaip išmintingai Estera kalbėjo? Ji nepažemino sutuoktinio orumo ir numatė tinkamesnę progą išsakyti savo rūpestį.

Ruošdama puotą Estera, be abejo, apgalvojo kiekvieną smulkmeną: maistą ir gėrimus parinko atsižvelgdama į vyro skonį. Ant stalo pastatė puikaus vyno, pakeliančio nuotaiką (Psalmyno 104:15). Ahasveras jautėsi patenkintas, tad vėl žmonos paklausė, ko ši trokštanti. Gal jau dabar atėjo metas prabilti?

Ne, dar ne dabar. Karalių su Hamanu Estera pakvietė ateiti į pokylį ir kitą dieną (Esteros 5:7, 8). Kodėl ji pokalbį atidėjo? Atminkime, dėl karaliaus įsako mirtis grėsė visiems Esteros tautiečiams. Kai ant plauko kybojo šitiek gyvybių, Estera turėjo išlaukti paties tinkamiausio meto. Taigi ji laukė ir sykiu pasistengė dar kartą parodyti, kad didžiai gerbia savo vyrą.

Rodyti kantrybę daugeliui nelengva, tačiau ši savybė itin vertinga. Nors Esterai buvo labai neramu ir galbūt norėjosi viską papasakoti, ji kantriai laukė tinkamo momento. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su vienokia ar kitokia neteisybe, tad Estera mums čia geras pavyzdys. Jeigu, tarkim, norime pareigūną ar vadovą paskatinti spręsti kokią problemą, elkimės išmintingai kaip Estera ir būkime kantrūs. Patarlių 25:15 (Brb) rašoma: „Kantrumu galima įtikinti kunigaikštį; švelnus liežuvis sulaužo kaulus.“ Jei kaip Estera išlaukiame tinkamo momento ir kalbame švelniai, galbūt pavyks pralaužti net ir kietą it kaulas priešiškumo užtvarą. Ar Jehova Dievas už kantrybę ir išmintingą elgesį Esterą palaimino?

Kantrybė — kelias į teisingumą

Savo kantrybe Estera visą įvykių virtinę nukreipė gera linkme. Iš pirmosios puotos Hamanas „išėjo linksmas ir labai gerai nusiteikęs“, nes pats karalius su karaliene jį pagerbė. Tačiau žengdamas pro Karaliaus vartus, Hamanas išvydo žydą Mordechają. Tas ir vėl atsisakė atiduoti jam išskirtinę pagarbą. Tokia Mordechajo pozicija neturėjo nieko bendra su nepagarba šiam pareigūnui. Taip daryti liepė Mordechajo sąžinė, nes jam rūpėjo santykiai su Jehova. Hamanas „labai ant jo įsiuto“ (Esteros 5:9).

Kai viską papasakojo žmonai ir draugams, šie ragino jį pastatyti maždaug 22 metrų aukščio kartuves ir prašyti karaliaus leidimo Mordechają pakarti. Pasiūlymas Hamanui patiko ir jis kaipmat ėmėsi tą sumanymą įgyvendinti (Esteros 5:12-14).

O karalius tą naktį nesudėjo bluosto. Kaip rašoma Biblijoje, „negalėdamas užmigti, [jis] paprašė atnešti atmintinų įvykių metraščių knygą“ ir garsiai perskaityti. Skaitant buvo rastas įrašas ir apie sąmokslą, surengtą prieš Ahasverą. Karalius iškart viską prisiminė: sąmokslininkai buvo sugauti ir nubausti mirtimi. Tačiau kaip su Mordechaju, kuris tą sąmokslą atskleidė? Karalius paklausė, kaip jam buvo atlyginta. Niekaip, — toks pasigirdo atsakymas (Esteros 6:1-3).

Susirūpinęs karalius tarnų paklausė, ar yra rūmuose koks dvariškis, kuris padėtų tą klaidą ištaisyti. Kur buvęs, kur nebuvęs, pasirodė rūmuose Hamanas. Atėjo, matyt, anksčiau, nes baisiai geidė išgauti karaliaus leidimą pakarti Mordechają. Dar nespėjus šiam nė žodžio ištarti, Ahasveras pirmas paklausė, kaip derėtų pagerbti žmogų, pelniusį karaliaus malonę. Pamanęs, jog valdovas omenyje turi jį, Hamanas nepasikuklino: tokį žmogų reikia apvilkti karališku apdaru, užsodinti ant karaliaus žirgo, o aukštas rūmų pareigūnas turi vesti žirgą po Sūzų miestą ir balsiai liaupsinti tą žmogų už nuopelnus, kad visi girdėtų. Įsivaizduokite, kaip ištįso Hamano veidas, kai išgirdo, jog šitaip pagerbtas turi būti Mordechajas. O kam karalius pavedė jį taip išaukštinti? Ogi Hamanui! (Esteros 6:4-10)

Dantis sukandęs Hamanas atliko šią nemalonią pareigą ir nevilties apimtas nuskubėjo namo. O čia žmona ir bičiuliai tiesiai šviesiai sako, jog taip pasisukę įvykiai tik bloga lemia — Hamanui tikrai nepavyks įveikti žydo Mordechajo (Esteros 6:12, 13).

Kadangi Estera buvo kantri ir neišsakė karaliui savo prašymo pačią pirmąją dieną, Hamanas per tą laiką pats viską parengė savo žlugimui. Be to, ar tik ne Jehova Dievas tą naktį buvo atėmęs karaliui miegą? (Patarlių 21:1) Tad nenuostabu, jog Dievo Žodyje esame raginami laukti (Michėjo 7:7, Brb). Jeigu laukiame Dievo, jis visada duos išeitį ir kur kas geresnę, nei rastume patys.

Ji kalbėjo drąsiai

Ilgiau delsti Estera nebedrįso. Per antrąją puotą jau reikėjo viską papasakoti. Tačiau kaip? Karalius pats davė progą, vėl ragindamas ją išsakyti savo prašymą (Esteros 7:2). Pagaliau Esterai atėjo „laikas kalbėti“.

Prieš atsakydama karaliui Estera, matyt, tyliai pasimeldžia ir tada taria: „Jeigu susilaukiau tavo malonės, karaliau, ir jeigu patinka karaliui, tebūna man suteikta mano gyvastis — tai mano noras — ir gyvastis mano tautos — tai mano prašymas“ (Esteros 7:3). Ar atkreipėte dėmesį, kad Estera patikino karalių gerbsianti jo sprendimą? Kaip Estera skyrėsi nuo ankstesnės karaliaus žmonos Vaštės, kuri sąmoningai vyrą pažemino! (Esteros 1:10-12) Be to, Estera nepriekaištavo karaliui, jog šis aklai pasitiki Hamanu. Ji tiesiog meldė išgelbėti jos gyvybę.

Karalių toks prašymas tikrai nustebino ir sujaudino. Kas drįsta grasinti jo karalienei?! Estera tęsia: „Mano tauta ir aš esame parduoti, kad būtume sunaikinti! Nužudyti ir išnaikinti! Jeigu būtume buvę parduoti kaip vergai ir vergės, aš būčiau tylėjusi. Bet mūsų priešas negalėtų atitaisyti žalos, padarytos karaliui mūsų žūtimi“ (Esteros 7:4). Čia Estera atvirai pasakė, į kokią padėtį ji su savo tauta pateko, ir iškart pridūrė, jog būtų nieko nesakiusi, jei būtų grėsusi tik vergija. Vis dėlto toks genocidas būtų pernelyg daug kainavęs pačiam karaliui, tad tylėti ji negalėjusi.

Iš Esteros galima pasimokyti įtikinėjimo meno. Jei mums kada reikėtų išdėstyti kokią rimtą problemą šeimos nariui ar įtakingam asmeniui, būdami kantrūs, pagarbūs ir nuoširdūs galime daug laimėti (Patarlių 16:21, 23, Brb).

„Kas jis? — sušuko karalius Ahasveras karalienei Esterai. — Kur yra tas, kuris išdrįso tai daryti?“ Įsivaizduokime, kaip Estera rodydama pirštu taria: „Priešas ir engėjas yra šis nedorėlis Hamanas!“ Kas dabar bus?! Hamaną apėmė siaubas. Karalius supranta, kad jo ištikimas patarėjas apgaule įkalbėjo jį pasirašyti įsaką, kuriuo valdovas mirčiai pasmerkė savo mylimą žmoną! Ahasvero veidą iškreipia pyktis. Įtūžęs jis išeina į sodą, kad nusiramintų (Esteros 7:5-7).

Išaiškėjus klastai Hamanas, baimindamasis dėl savo gyvybės, sukniumba prie karalienės kojų. Karalius, sugrįžęs į menę ir pamatęs Hamaną parpuolusį prie karalienės, sėdinčios ant guolio, įniršta ir apkaltina šį mėginimu išprievartauti karalienę jo paties namuose. Šis kaltinimas nuskamba kaip mirties nuosprendis. Hamanui uždengia veidą ir išveda. Tada vienas iš karaliaus rūmininkų pasako, jog Hamanas yra parengęs Mordechajui dideles kartuves. Ahasveras iškart liepia Hamaną ant jų pakarti (Esteros 7:8-10).

Dabartiniame pasaulyje tiek daug melo ir apgaulės, jog teisybės, regis, niekada nerasime. Gal taip manote ir jūs? Štai Estera nepuolė į neviltį, nepasidarė skeptiška, neprarado tikėjimo. Atėjus metui ji drąsiai išsakė tiesą ir neabejojo, kad Jehova Dievas viskuo pasirūpins. Ir mes sekime jos pavyzdžiu. Atminkime, Jehova nepasikeitė. Jam visai nesunku padaryti taip, kad nedori ir klastingi žmonės įkliūtų į savo pačių spąstus, kaip kad įkliuvo Hamanas (Psalmyno 7:12-17 [7:11-16, Brb]).

Ji aukojosi dėl savo Dievo ir savo tautos

Pagaliau karalius sužinojo, kas iš tikrųjų yra Mordechajas — ne tik jo ištikimas tarnas, apgynęs jį nuo pasikėsinimo, bet ir Esteros įtėvis. Ahasveras Mordechają paskiria aukštu pareigūnu vietoje Hamano. O Hamano namus, taip pat didelius jo turtus karalius atiduoda Esterai. Juos prižiūrėti ši paveda Mordechajui (Esteros 8:1, 2).

Ar dabar, kai jai pačiai ir Mordechajui niekas nebegresia, karalienė gali atsikvėpti? Ne, nes ji galvoja ne tik apie save. Hamano įsakas nužudyti visus žydus jau išsiųstas į tolimiausius imperijos kampelius. Kad sužinotų, koks tinkamiausias laikas savo kėslams įvykdyti, Hamanas buvo metęs burtus, „pur“, tai yra atliko veiksmus, matyt, susijusius su okultizmu (Esteros 9:24-26). Ir nors iki tos dienos dar buvo likę keli mėnesiai, ji nenumaldomai artėjo. Ar tos nelaimės įmanoma kaip nors išvengti?

Estera ir vėl aukojasi — stato į pavojų savo gyvybę ir nekviesta dar kartą eina pas karalių. Šį sykį ji meldžia už savo tautiečius, prašo, kad vyras atšauktų tą baisų įsaką. Tačiau Persijos karaliaus vardu išleisti įsakymai yra neatšaukiami (Danieliaus 6:13, 16 [6:12, 15, Brb]). Tad karalius įgalioja Esterą ir Mordechają parašyti naują įsaką, duodantį žydams teisę gintis. Raiti pasiuntiniai išskuba po visą kraštą su gera naujiena. Daugelio žmonių širdyse sužimba viltis (Esteros 8:3-16). Įsivaizduokime, kaip žydai, pasklidę po didžiulę imperijos teritoriją, ginkluojasi rengdamiesi pulti. To jie nebūtų galėję padaryti, jei ne naujas įsakas. O ar „kareivijų Viešpats“ jiems padės? (1 Samuelio 17:45, Brb)

Kai atėjo nustatytoji diena, Dievo tauta buvo pasiruošusi. Netgi daugelis Persijos pareigūnų stojo žydų pusėn, mat visą šalį apskriejo žinia apie naująjį valdytoją — žydą Mordechają. Jehova savo tautai dovanojo didžią pergalę. Dievas pasirūpino, kad jo tarnų priešai būtų sutriuškinti ir negalėtų ateityje atkeršytib (Esteros 9:1-6).

Be to, Mordechajas niekada nebūtų galėjęs saugiai valdyti Hamano namų, jei dešimt šio nedoro žmogaus sūnų būtų likę gyvi. Taigi, ir šie buvo nužudyti (Esteros 9:7-10). Taip išsipildė anksčiau paskelbti Jehovos žodžiai, kad žydų tautos priešai amalekiečiai bus visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus (Pakartoto Įstatymo 25:17-19). Hamano sūnūs veikiausiai buvo paskutiniai iš tos Dievo pasmerktos tautos.

Esterai ant savo jaunų pečių teko nešti nelengvą naštą: reikėjo išleisti įsaką dėl žydų kovos, taip pat paskelbti mirties nuosprendžius. Jai, be abejo, buvo nelengva. Tačiau, pagal Jehovos valią, Izraelio tautą reikėjo apsaugoti nuo žūties, nes iš jos turėjo gimti žadėtasis Mesijas. Per jį turėjo būti palaiminta visa žmonija (Pradžios 22:18). Atėjęs į žemę Mesijas, Jėzus, savo sekėjams liepė į karus nebesivelti, ir šių laikų Dievo tarnai tuo labai džiaugiasi (Mato 26:52).

Vis dėlto krikščionims kovoti tenka, tik jų kova yra dvasinė, nes dabar Šėtonas labiau nei bet kada anksčiau mėgina sugriauti mūsų tikėjimą Jehova Dievu (2 Korintiečiams 10:3, 4). Šitoje kovoje sekime Esteros pavyzdžiu. Būkime išmintingi, kantrūs, lavinkime įtikinėjimo įgūdžius, veikime drąsiai ir noriai aukokimės dėl Dievo tautos. Taip bus matyti, kad mūsų tikėjimas tvirtas, toks kaip Esteros.

[Išnašos]

[Rėmelis 28 puslapyje]

Trys klausimai apie Esterą

Kodėl Mordechajas leido Esterai ištekėti už pagonio?

Kai kurių istorikų tvirtinimas, esą Mordechajas buvęs garbėtroška ir Esterą už karaliaus norėjęs ištekinti dėl prestižo, neturi pagrindo. Šis Dievui ištikimas žydas tikrai nebūtų pritaręs santuokai su pagoniu (Pakartoto Įstatymo 7:3). Pasak žydų tradicijos, Mordechajas mėginęs Esterą nuo tų vedybų išgelbėti. Bet gyvendami svečioje šalyje valdant autokratui, kuris buvo nelyginant dievas, Mordechajas ir Estera, paprasti žmonės, vargu ar turėjo galimybę rinktis. Laikui bėgant paaiškėjo, kad ši santuoka buvo Jehovos priemonė apsaugoti savo tautą (Esteros 4:14).

Kodėl Esteros knygoje Dievas niekur nėra vadinamas vardu, Jehova?

Šią knygą tikriausiai parašė Mordechajas, įkvėptas Dievo dvasios. Ko gero, toji knyga iš pradžių buvo laikoma prie įvairių Persijos dokumentų ir tik vėliau išgabenta į Jeruzalę. Jeigu Esteros knygoje būtų buvęs minimas Dievo vardas, Persijos dievų garbintojai greičiausiai būtų ją sunaikinę. Tačiau Jehovos veikmė šioje istorijoje akivaizdi. Beje, įdomi detalė: Dievo vardas hebrajiškame tekste paslėptas panašiai kaip akrostiche — žodžiai, regis, tyčia išdėstyti tokia tvarka, kad atskirai paėmę pirmąsias arba paskutiniąsias iš eilės einančių žodžių raides, perskaitysime Dievo vardą.

Ar Esteros knyga istoriškai tiksli?

Kritikai tvirtina, kad Esteros knyga nėra istoriškai tiksli. Kita vertus, nemažai žinovų teigia, jog knygos rašytojas gerai išmanė Persijos valdžios hierarchiją, architektūrą ir papročius. Tiesa, karalienė Estera neminima jokiuose išlikusiuose pasaulietiniuose raštuose, tačiau reikia atminti, kad istorijoje gausu atvejų, kai kurio nors karališkosios šeimos nario vardas kronikose būdavo nutylimas. Be to, istoriniai dokumentai liudija, jog vyras, vardu Mardukâ (persiškas hebrajiško vardo Mordechajas atitikmuo), iš tikrųjų tarnavo rūmų pareigūnu Sūzų pilyje tuo metu, kuriuo kaip tik rutuliojosi Esteros knygoje aprašyti įvykiai.

[Rėmelis 29 puslapyje]

Išsipildė Biblijos pranašystė

Per Esterą ir Mordechają, stojusius ginti Dievo tautos, išsipildė ir viena Biblijos pranašystė. Prieš daugiau kaip 1200 metų Jehova savo šventąja dvasia įkvėpė patriarchą Jokūbą apie vieną iš savo sūnų pasakyti: „Benjaminas — plėšrus vilkas: rytą jis ryja laimikį, o vakare dalija grobį“ (Pradžios 49:27). „Rytą“, tai yra Izraelio karalių valdymo pradžioje, iš Benjamino giminės kilo pirmasis karalius Saulius bei kiti drąsūs Jehovos tautos kariai. „Vakare“ — Izraelio karalių gyvavimo saulėlydyje — Estera ir Mordechajas, abu kilimo iš Benjamino giminės, drąsiai kovojo su Jehovos priešais. Ir tam tikra prasme jiedu dalijo grobį — Hamano namus ir gausius jo turtus.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Estera nuolankiai padėkojo karaliui už jo gailestingumą

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

Estera drąsiai atskleidė Hamano kėslus

[Iliustracija 28, 29 puslapiuose]

Estera ir Mordechajas išsiuntė žinią visiems Persijos imperijoje gyvenantiems žydams