NUMERIO TEMA | AR DIEVUI RŪPIME?
Dievas mus supranta
„Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti“ (PSALMYNO 139:1).
„Tavo akys matė mane dar negimusį“ (PSALMYNO 139:16).
KODĖL KAI KAS TUO ABEJOJA? Daugelis mano, jog Dievas laiko juos nuodėmingais, nešvariais, nevertais dėmesio. Štai depresijos kamuojama Kendra jaučiasi kalta, kad negali tobulai laikytis visų Dievo reikalavimų, todėl sako: „Nustojau melstis.“
KO MOKO DIEVO ŽODIS? Jehova mato, kas slypi už mūsų netobulumo, ir supranta, kokie esame iš tikrųjų. „Jis mūsų prigimtį žino, — rašoma Biblijoje, — atsimena, kad esame dulkės.“ Be to, su mumis elgiasi ne „pagal mūsų kaltes“, o maloningai jas atleidžia, kai atgailaujame (Psalmyno 103:10, 14, Brb).
Prisiminkime Dovydą, Izraelio karalių, paminėtą pirmame šios serijos straipsnyje. Maldoje Dievui jis kalbėjo: „Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos. [...] Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį“ (Psalmyno 139:16, 23). Taigi Dovydas buvo įsitikinęs, kad, nors ir nusidėdavo — kartais ypač sunkiai, Jehova matė jo atgailaujančią širdį.
Jehova mus supranta geriau nei bet kuris žmogus. Biblijoje rašoma: „Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7). Dievas žino, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip — kokią įtaką mums, kaip asmenybei, daro prigimtis, auklėjimas, aplinka, kurioje gyvename. Jis mato, kokie stengiamės būti, ir tai vertina, net jei klystame.
Tačiau kaip Dievas, žinodamas, kokie išties esame, stengiasi mus paguosti?