Kodėl mums reikia išgelbėjimo?

Nuo seniausių laikų žmonės svajoja apie tai, kaip būtų nuostabu nesenti, nesirgti ir gyventi amžinai. Deja, realybė kitokia — esame mirtingi. Prieš tris tūkstančius metų Jobo ištarti žodžiai tinka ir šiandien.

Kiekvienas be galo trokštame gyventi amžinai. Biblijoje rašoma, kad Dievas įdėjo į mūsų širdį amžinybės troškimą ir norą tai perprasti (Mokytojo 3:11). Todėl ar logiška manyti, jog mylintis Dievas būtų įskiepijęs troškimą, kurio neįmanoma patenkinti? Jeigu jums tai atrodo nelogiška, esate teisus. Dievo Žodyje mirtis vadinama priešu ir žadama, kad ji „bus sunaikinta“ (1 Korintiečiams 15:26).

Neabejojame, kad mirtis yra priešas. Mirti nenori joks žmogus. Pajutę pavojų, metamės į šalį, slepiamės arba bėgame. Susirgę ieškome būdų pasveikti. Stengiamės išvengti visko, kas gali sukelti grėsmę gyvybei.

Ar yra priežasčių tikėti, kad mirties — šio seno kaip pasaulis priešo — nebeliks? Taip. Dievas, kurio vardas — Jehova, žmones sukūrė ne tam, kad pagyventų keletą metų ir mirtų. Pradžioje jis nebuvo to numatęs. Žmonės turėjo gyventi Žemėje amžinai, o ką Dievas sumano, tą ir įgyvendina (Izaijo 55:11).

Kaip tuomet mirtis bus sunaikinta? Per visą žmonijos istoriją šią problemą buvo stengiamasi įveikti įvairiai, deja, nesėkmingai. Amžinybės paieškos tęsiasi ir šiais laikais. Mokslininkai yra išradę vakcinų bei vaistų, kurie sušvelnina kai kurių ligų simptomus. Jau pavyko pažvelgti ir į gyvų būtybių genetinę struktūrą. Dabar daugelyje kraštų vidutinė žmonių gyvenimo trukmė ilgesnė nei prieš šimtmetį. Tačiau mirtis toli gražu dar nenugalėta. Kaip teigiama Biblijoje, visi „į dulkes sugrįžta“ (Mokytojo 3:20).

Kokia paguoda žinoti, kad šios senos problemos sprendimas ne žmonių rankose. Jehova jau pasirūpino, kad būtume išgelbėti nuo mirties, ir čia pagrindinis vaidmuo tenka Jėzui Kristui.