Kodėl Dievas nori, kad melstumės?

Jis pirmas tiesia mums ranką.

Bendraudami draugai puoselėja gerus tarpusavio santykius. Panašiai ir Dievas nori, kad jam išsipasakotume, ir taip užsimegztų glaudūs ryšiai. Jis sako: „Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu“ (Jeremijo 29:12). Melsdamiesi Dievui artinsitės prie jo, „ir jis artinsis prie jūsų“ (Jokūbo 4:8). Biblija mus patikina: „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi“ (Psalmyno 145:18). Kuo daugiau jam melsimės, tuo mūsų draugystė su Dievu stiprės.

Dievas nori mums padėti.

Jėzus kalbėjo: „Nejaugi atsirastų tarp jūsų toksai žmogus, kuris savo sūnui, prašančiam duonos, paduotų akmenį? Arba jeigu jis paprašytų žuvies, negi paduotų gyvatę? Tad jeigu jūs [...] mokate duoti savo vaikams gerų dovanų, juo labiau jūsų Tėvas, esantis danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mato 7:9–11). Taip, Dievas nori, kad jam melstumėtės, nes „jis jumis rūpinasi“ ir yra pasirengęs padėti (1 Petro 5:7). Jis netgi ragina išsakyti viską, kas slegia širdį. Biblijoje rašoma: „Dėl nieko nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui“ (Filipiečiams 4:6).

Visi turime dvasinių poreikių.

Žmogaus prigimtį tyrinėjantys specialistai pastebėjo, kad stiprų poreikį melstis jaučia šimtai milijonų žmonių. Ne išimtis ir kai kurie ateistai bei agnostikai.a Tai tik patvirtina, jog esame sukurti su dvasiniais poreikiais. Jėzus pasakė: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“ (Mato 5:3). Viena, kaip galime juos patenkinti – savo mintis kuo dažniau išsakyti Dievui.

Kaip Dievas mus laimins, jeigu atsiliepsime į kvietimą jam melstis?