Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Okeanija

MŪSŲ sesė Renė, dabar įpusėjusi ketvirtą dešimtį, užaugo uolių Jehovos liudytojų šeimoje Australijoje. „Daug sykių važiavome padėti bendratikiams ten, kur trūksta Karalystės žinios skelbėjų, – pasakoja ji. – Tėtis ir mama stengėsi, kad tarnyba būtų įdomi ir smagi. Kai pati susilaukiau dviejų vaikų, norėjau, kad ir jų gyvenimas būtų toks.“

Renė vyras Šeinas, netrukus sulauksiantis keturiasdešimties, turėjo panašių siekių. Jis sako: „Gimus mūsų antrajam vaikui, Sargybos bokšte perskaitėme apie liudytojų šeimą, savo jachta išplaukusią į Ramiojo vandenyno pietvakariuose esantį Tongos salyną skelbti gerosios naujienos.a Tas straipsnis paskatino mus parašyti filialams Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ir pasiteirauti, kur yra didesnis Karalystės skelbėjų poreikis.b Buvome pakviesti persikelti į Tongą – tą pačią šalį, apie kurią skaitėme!“

Šeinas su Renė ir vaikais Džeikobu ir Skai Tongoje buvo išgyvenę apie metus, kai čia kilo riaušės. Jiems teko palikti šalį ir grįžti į Australiją. Bet jie ir toliau turėjo tikslą išplėsti tarnybą. Todėl 2011 metais šeima persikėlė į nedidelę Norfolko salą, esančią Ramiajame vandenyne, maždaug pusantro tūkstančio kilometrų į rytus nuo Australijos. Ir kaip jiems sekėsi? Džeikobas, dabar jau keturiolikmetis, sako: „Jehova ne tik mumis rūpinosi, bet ir padarė taip, kad tarnyba būtų labai smagi!“

KAI TIKSLO SIEKIA VISA ŠEIMA

Kaip Šeinas, Renė ir jų vaikai, taip nemažai kitų Jehovos liudytojų šeimų noriai pasisiūlė tarnauti ten, kur trūksta evangelizuotojų. Kas juos paskatino kraustytis kitur?

Bernetas ir Simona, įpusėję ketvirtą dešimtį, ir jų vaikai Estonas ir Kalebas (vienam dabar dvylika, kitam devyneri) persikėlė į Berktauną, atokų miestelį Kvynslando valstijoje, Australijoje. „Liudytojai čia darbuodavosi gal tik kas trejus ar ketverius metus, – sako Bernetas. – Daug žmonių domėjosi gerąja naujiena. Norėjome, kad jie turėtų galimybę reguliariai studijuoti Bibliją.“

Markas ir Karen, kuriems dabar šiek tiek per penkiasdešimt, tarnavo keliose bendruomenėse netoli Sidnėjaus. Bet su savo trimis vaikais Džesika, Džimu ir Džeku išvažiavo į Nalunbajų – nuošalų kasyklų miestelį Australijos Šiaurės Teritorijoje. Markas sako: „Myliu žmones, todėl norėjau būti ten, kur yra daug darbo bendruomenėje ir tarnyboje.“ Karen iš pradžių kiek abejojo, ar kraustytis verta. „Bet kai Markas ir kiti mane padrąsino, – sako ji, – aš panorau pabandyti. Dabar dėl to labai džiaugiuosi.“

2011-aisiais Bendžaminas ir Karolina su dviem mažametėmis dukromis Džeide ir Brija persikėlė iš Kvynslando į Rytų Timorą, nedidelę valstybę Timoro saloje, Indonezijos salyne. „Mudu su Karolina anksčiau tarnavome Rytų Timore specialiaisiais pionieriais, – sako Bendžaminas. – Liudyti sekėsi puikiai, broliai mus labai palaikė. Kaip skaudėjo širdį, kai turėjome išvykti! Pasiryžome čia grįžti. Kai susilaukėme vaikų, šiuos planus atidėjome, bet jų neatsisakėme.“ Karolina priduria: „Norėjome, kad mūsų dukros augtų misionierių, beteliečių ir specialiųjų pionierių apsuptyje ir kad gautų patį geriausią dvasinį lavinimą.“

KAIP PASIRUOŠTI

Jėzus sakė savo sekėjams: „Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirma atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų?“ (Lk 14:28) Kai visa šeima nori persikraustyti į kitą vietovę, būtinas geras planavimas. Ką svarbu turėti omenyje?

DVASINIS PASIRUOŠIMAS. „Norėjome kitiems tarnauti, o ne būti jiems našta, – sako Bendžaminas. – Todėl prieš persikraustydami stengėmės sustiprinti savo dvasingumą. Daugiau laiko skyrėme tarnybai ir visokiems bendruomenės reikalams.“

Anksčiau minėtas Džeikobas sako: „Prieš išvykdami į Norfolko salą, žurnaluose Sargybos bokštas ir Atsibuskite! perskaitėme daug pasakojimų apie šeimas, išvažiavusias tarnauti ten, kur didesnis poreikis. Kalbėjomės apie sunkumus, su kuriais tie bendratikiai susidūrė, ir kaip Jehova jais pasirūpino.“ Džeikobo sesė, vienuolikmetė Skai, priduria: „Labai daug meldžiausi – tiek viena, tiek su mama ir tėčiu.“

EMOCINIS PASIRUOŠIMAS. Renė pasakoja: „Kadangi gyvenome netoli artimųjų ir draugų, o ir vieta man labai patiko, būtų buvę taip lengva tiesiog niekur nevažiuoti. Bet stengiausi negalvoti apie tai, ką palieku. Mąsčiau, kiek daug gera persikėlimas duos mūsų šeimai.“

KULTŪRINIAI SKIRTUMAI. Nemažai šeimų, kad pasiruoštų persikraustymui, pasidomi, kokioje aplinkoje gyvens. „Apie Nalunbajų skaitėme viską, ką tik radome, – sako Markas. – Ten gyvenantys broliai mielai atsiųsdavo miestelio laikraštį ir tai padėjo mums šiek tiek susipažinti su tenykšte kultūra ir žmonėmis.“

Šeinas, persikėlęs į Norfolko salą, priduria: „Visų svarbiausia, stengiausi ugdytis krikščioniškas savybes. Žinojau, kad jei būsiu nuoširdus, švelnus, sąžiningas ir darbštus, pritapsiu bet kurioje pasaulio šalyje.“

KOKIŲ BŪNA SUNKUMŲ

Mūsų bendratikiai, sėkmingai tarnaujantys ten, kur trūksta evangelizuotojų, pabrėžia, kaip svarbu būti lankstiems ir neprarasti teigiamo požiūrio, kai viskas klostosi ne taip, kaip tikėjaisi. Štai keletas pavyzdžių.

Renė pasakoja: „Supratau, kad neretai tą patį darbą galima padaryti skirtingais būdais. Štai kada jūroje blogas oras ir prekiniai laivai negali prisišvartuoti, Norfolko saloje ima trūkti maisto produktų ir jie labai pabrangsta. Taigi gamindama valgį turiu būti sumani ir lanksti.“ Jos vyras Šeinas priduria: „Mes taip pat susidarome savaitės biudžetą ir žiūrime, kiek galime išleisti.“

Jų sūnus Džeikobas pamini dar ir kitą iššūkį: „Naujojoje bendruomenėje, be mūsų, buvo tik septyni broliai ir sesės – visi suaugę. Neturėjau savo amžiaus draugų. Bet kai pradėjau eiti su tais vyresniais bendratikiais į tarnybą, greit su jais susidraugavau.“

Džimas, dabar dvidešimt vienerių, susidūrė su panašia situacija. Jis sako: „Arčiausia bendruomenė yra maždaug už 730 kilometrų nuo Nalunbajaus. Todėl stengiamės kuo daugiau pasisemti iš suvažiavimų ir kongresų. Atvykstame į juos anksti ir labai branginame akimirkas, kai galime pabendrauti su broliais ir sesėmis. Tos dienos mums būna vienos džiugiausių metuose.“

„KAIP DŽIAUGIUOSI, KAD ČIA ATVYKOME!“

Biblijoje rašoma: „Viešpaties palaiminimas praturtina“ (Pat 10:22). Visame pasaulyje daugybė mūsų bendratikių, persikėlusių ten, kur didesnis skelbėjų poreikis, patyrė, kokie teisingi šie žodžiai.

„Džiugiausia buvo matyti, kiek gera persikraustymas davė vaikams, – sako Markas. – Abu mūsų vyresnėliai visiškai įsitikino, kad Jehova pasirūpins tais, kurie pirmiausia ieško Karalystės. Tokio įsitikinimo už pinigus nenupirksi.“

Šeinas sako: „Su žmona ir vaikais tapau daug artimesnis. Kai iš jų lūpų girdžiu, kaip Jehova juos apdovanoja, jaučiuosi iš tiesų laimingas.“ Jo sūnus Džeikobas pritaria: „Man labai smagu. Kaip džiaugiuosi, kad čia atvykome!“